• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per pastaruosius du karo mėnesius Mariupolis tapo nauju kovos už Ukrainą simboliu. Nepaisant nuolatinių puolimų, blokadų ir kovų mieste, „Azovo“ pulko nariai ir jūsų pėstininkai toliau didvyriškai gina Mariupolį.

Per pastaruosius du karo mėnesius Mariupolis tapo nauju kovos už Ukrainą simboliu. Nepaisant nuolatinių puolimų, blokadų ir kovų mieste, „Azovo“ pulko nariai ir jūsų pėstininkai toliau didvyriškai gina Mariupolį.

REKLAMA

„Azovstal“ metalurgijos gamykla tapo tvirtove, kurioje nuo rusų sviedinių slepiasi ir gynėjai, ir miesto gyventojai. Pieš du mėnesius Mariupolis gavo „didvyrių miesto“ statusą. 

Tačiau šie stiprūs žodžiai ra ne tik apie karinius pasiekimus. Jie susiję ne tik su kontratakomis ir agresoriaus sunaikinimu. Didvyrių miesto statusas taip pat skirtas civiliams, kurie išgyveno blokados sąlygomis, neturėdami maisto, vandens, telefono ryšio ar dujų.

Jis skirtas tiems, kurie gyvena tarsi blogiausiuose filmuose ar knygose apie karą. Bet jie palaikė Ukrainą.

Po dviejų mėnesių gyvenimo tokiomis sąlygomis dalis Mariupolio gyventojų buvo evakuoti iš „Azovstal“. Gegužės 3 d. į Zaporižią iš miesto atvyko 150 žmonių.

REKLAMA
REKLAMA

„Ukrainska Pavda“ išklausė keletą pabėgusių žmonių istorijų apie gyvenimą apgultame mieste, iš kur gaudavo maisto ir vandens bei kaip pavyko atvykti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.

REKLAMA

Vova, 14 metų, iš „Azovstal“ išvyko su broliu ir mama

Mano tėtis mus atvežė į „Azovstal“. Jis sakė, kad tai saugiausia vieta. Ten, nematydami saulės, sėdėjome apie 2 mėnesius.

Tėtis yra karys, todėl jis išvyko. Norėčiau jam pasakyti, kad mums viskas geria ir kad jis būtų atsargus.

Valgėme avižinę košę su varnalėšomis, su žievelėmis, kurios neturėtų būti valgomos. Vyrai bėgdavo į kitą pastatą, rizikuodami savo gyvybėmis, kad paruoštų mums maisto. Kareiviai atnešė ir dalinosi savo maistu su mumis, kad išgyventume. 

REKLAMA
REKLAMA

Mūsų kariškiai išvedė mus iš „Azovstal“, paskui perdavė Rusijos kariuomenei, kai buvo susitarta dėl koridoriaus evakuacijai atidarymo.

Į Manhušą važiavome beveik vien per okupantų užgrobtą teritoriją. Tada buvome apgyvendinti stovykloje, kur nakvojome palapinėse, o paskui išvykome į Berdianską.

Kai mus nuvežė į stovyklą, moterys buvo nurengiamos, visi pirštų atspaudai nuskaitomi, nuotraukos, telefonai tikrinami.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Katia, iš „Azovstal“ ištrūkusi su dviem vaikais

Jei atvirai, keletą kartų praradome viltį, kad kada nors iš ten išeisime. Tiesą sakant, ten nebėra gamyklos, ji buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, liko tik saugyklos, dalis jų užkasta po žeme.

Ten slapstėmės beveik du mėnesius. Ten taip pat yra bunkerių: jie tvirti ir atrodė, jog sukonstruoti taip, kad atlaikytų bombas. Bet tada buvome apsupti – niekas to nesitikėjo.

REKLAMA

Sako, „Azovstal“ dar likę 200 žmonių, bet tiksliai pasakyti negaliu. Kadangi sėdėjome bunkeryje, nieko nematėme. Ten nebuvo šviesos.

Mūsų Ukrainos kariškiai atnešdavo mums vandens ir maisto, jie atkasė kai kuriuos subombarduotus sandėlius, o paskutinėmis dienomis mums atiduodavo savo maisto davinius.

Tai, ką pamatėme bėgdami iš ten, tebuvo plikos pastatų konstrukcijos su didžiulėmis juodomis skylėmis viduje. Namų ten nebuvo.

REKLAMA

Mums išvykstant buvo atliktas labai nuodugnus patikrinimas. Mus nurengė, apžiūrėjo visus randus ir tatuiruotes, tikrino moteriškas apatines kelnaites. Jie aptikrino visas kuprines, jas suvertė, tikrino telefonus, skaitė visus susirašinėjus. 

Moterims, kurios turėjo pažįstamų, tarnaujančių Ukrainos kariuomenėje ar policijoje, buvo grasinama. Joms buvo grasinama, kad jie bus surasti ir pasakyta, kad paštu atsiųs vyro galvą, įdėtą į dėžę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Julia, pabėgusi su vyru ir kate

Bėgome iš namų, pasiėmėme svarbiausius daiktus ir nuėjome į „Azovstal“ įsikūrusioos parduotuvės slėptuvę. Kaip mes gyvenome? Mes egzistavome. 

Turėjome valgyti tik parduotuvės valgyklos dėka.  Iš pradžių buvo 3 valgymai per dieną, vėliau perėjome prie 2 suaugusiųjų maitinimų; vaikai ir pagyvenę žmonės valgydavo 3 kartus per dieną.

Taupant maistą, buvo verdama sriuba. Kartu slėpėsi moteris, kuri kepė duoną. Duona buvo supjaustyta plonytėmis riekelėmis. Buvo tiek laimės, kai pamatėme duoną. O kvapas buvo tarsi einant pro kepyklą.

REKLAMA

Slėptuvėje buvo apie 72 žmones, iš jų 14-17 vaikų ir 10 pagyvenusių žmonių. Buvo 5 ar 6 mėnesių kūdikis, kai jie atvyko, jam buvo vos 3 mėnesiai. Jis ten užaugo, išmoko sėdėti.

Kai leido išeiti, pusė žmonių išėjo, o pusė liko ten. Pirmoji grupė, daugiausiai moterys ir vaikai, buvo išvežta balandžio 30 d. Aš likau su antra grupe, nes nenorėjau išvykti be vyro. Gegužės 1 d. anksti ryte buvome evakuoti.

REKLAMA

Mūsų kariškiai nuvedė mus ten, kur perdavė rusams, Jungtinėms Tautoms, Raudonajam kryžiui ir kunigui. Tada mus nuvežė į Bezimeną, kur mus „filtravo“.

Mus visus apžiūrėjo. Nusirengiau viršutinę dalį, parodžiau ir apatinę. Parodžiau pirštus, kad jie įsitikintų, aš šaudžiau ar ne. Jie tikrino ir telefonus. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų