Diena, kuomet Vaidą pėsčiųjų perėjoje parbloškė automobilis, jau praeityje, tačiau moteris neslepia, jog tai pakoregavo gyvenimo planus, o galiausiai atvedė ten, kur yra dabar – į šeimų edukatorės profesiją.
Svajones sugriovė nelaimė
Tačiau apie viską nuo pradžių – būdama ketverių V. Ivaniukaitė pirmąjį kartą žengė į šokių pamokas, vėliau ėmė lankyti teatrą, kur vaidinimas susijungė su šokiu. Bėgant metams šioje veikloje ji jautėsi taip gerai, jog nusprendė su šokiais sieti savo gyvenimą.
„Šokiai man buvo širdžiai labai mielas užsiėmimas, jau įpusėjus dvyliktai klasei apsisprendžiau, kad renkuosi šokėjos kelią. Jau vyko visas pasiruošimas stojamiesiems egzaminams, treniruotės, prasidėjo išvykos į Klaipėdos universitetą, nes tuomet šokių studijos ten buvo stipriausios“, – pasakojo pašnekovė.
Savaitė laiko – tiek buvo likę iki dienos, kai turėjo žengti į egzaminus ir išgirsti verdiktą, pavyks įstoti ar ne, kai netikėtai, drąsiai žengiant į pėsčiųjų perėją, pamatė į save parskriejantį automobilį.
„Man degė žalias šviesoforo signalas, aš užtikrintai ėjau per pėsčiųjų perėją. Buvo sustojusių labai daug automobilių, tada dar buvau užsidėjusi labai aukštus kulniukus, keliavau iš parduotuvės ir tada tik girdžiu stabdžių cypimą, atsisuku, o automobilis lekia tiesiai į mane“, – lemtingus įvykius prisimena Vaida.
Laimei, tąkart stresinėje situacijoje suveikė savisaugos instinktas ir ji pašoko į viršų, kas sušvelnino smūgį, tačiau svajonės subiro į šipulius:
„Visas mano noras tęsti šokius baigėsi tuo, kad prasidėjo skausmai ir vienas slankstelis buvo išmuštas iš savo vietos. Tai kaip ir nėra nieko dramatiško, bet kai yra kalbama apie šokėjos karjerą, kur fizinis kūnas turi dirbti maksimaliu pajėgumu, lankstumas yra būtinas, kilo klausimas – ar vis tik siekti tos aistros, kuri viduj rusena, ar vis tiktai kažkaip savo kelią apversti.“
Reikėjo galvoti naują gyvenimo planą
Moteris pasakoja, kad tąkart laiko verkti ir liūdėti nebuvo – sprendimą, ką daryti toliau, reikėjo priimti čia ir dabar. Vis dar norėdama turėti kažką bendro su šokiais, Vaida pasirinko šokių mokytojos pedagogines studijas.
„Jeigu atvirai, pedagogika manęs netraukė, nes noro dirbti su vaikais mano plane nebuvo, planas buvo šokiai ir ką galima su jais sugalvoti. Studijuojant jau nuo pirmo kurso pradėjau dirbti su vaikais, vesti papildomus užsiėmimus ir jau tada iš tiesų įsisąmoninau, kur papuoliau“, – su juoku prisimena Vaida.
Studijų laikais dirbdama su vaikais moteris pradėjo jausti, kad pedagoginis darbas ima patikti, o jame įžvelgė didelę naudą:
„Man pasirodė pagrindinė idėja mokytojos darbo, kad tu gali keisti kito žmogaus gyvenimą, kad tu gali daryti tiesioginę įtaką, kaip tas vaikas auga, kaip jis formuojasi ir tu gali nukreipti arba tinkama linkme, arba tą vaiką smukdyti žemyn. Didelė daroma įtaka uždeda atsakomybę, kad tai nėra darbas, jog atėjau, kažką papasakojau, bet misija yra gerokai svarbesnė.“
Vėliau dar ilgus metus V. Ivaniukaitė dirbo ugdymo įstaigose, tačiau bėgant laikui vis dažniau pastebėjo, jog ne visiems vaikams sekasi pasisavinti žinias, tad ėmė kapstytis giliau ir atsisuko į šeimą, iš kurios jis ateina.
„Dirbau ugdymo įstaigose ir pradėjau pastebėti labai įdomu faktą, kad tu gali vaiką mokyti įvairiausių dalykų, bet vis tiek pagrindų pagrindas yra šeima. Jeigu nesiseka kažkoks akademinis procesas, pirmiausiai priežasčių ieškom ne kur kitur, bet šeimose, nes kaip vaikai bendrauja, kaip reiškia emocijas, kokius gyvenimo įgūdžius turi, visą tą atsineša iš šeimos.
Pradėjau atkreipti dėmesį, kad vis tik šeimoj yra reikalų, kuriuos reikia išspręsti, tam, kad akademinės žinios ateitų, kad lengviau vaikui būtų įsisamoninamos“, – pasakojo ji.
Veikla prasidėjo šeimoje
Pagalbos reikėjo ir savo pačios šeimoje – po skyrybų Vaida kurį laiką buvo vieniša mama, vėliau, atradusi savo žmogų, gyveno jungtinėje šeimoje, kur, neslepia, buvo ir nesusikalbėjimo, ir pykčio, o taip gimė naujos idėjos, su kuriomis pasirodė ir tinklaraštis apie tėvystę.
„Susikūriau paskyrą, pradėjau dalintis edukacine informacija, žiniom, kurios per ilgą laiką buvo sukauptos ir pradėjau pastebėti labai įdomų dalyką, kad tas, kas savaime suprantama man, nebūtinai yra savaime suprantama ir visiems kitiems. Aš pradėjau kelti įrašus ir jų pasiekiamumas buvo labai labai didelis.
Pasimatė tendencijos, kad trūksta praktinio ugdymo šeimoje, trūksta tų žinių, gal labiau priminimo tėvams, kad vaikas gali, kad vaikas turėtų namuose prisidėti, nes viena iš didžiųjų problemų yra hipergloba, myli tėvai vaikus, nori už juos viską daryti, bet visa tai apsiverčia po to į priešingą pusę“, – pokyčius vardija pašnekovė.
Tuomet gimė ir pirmasis produktas, kurį Vaida pasiūlė kitiems tėvams – edukacinės kortelės su ryto ir vakaro rutina, kartu įjungiant ir žaidimo elementą. Matydami, jog tai veikia moters šeimoje, draugai ėmė prašyti pagaminti korteles, ratas vis plėtėsi, kol galiausiai su didele baime V. Ivaniukaitė į prekybą paleido 100 vienetų kortelių rinkinių, kurie buvo iššluoti per porą dienų:
„Tada supratau, kad gal iš tiesų yra naudinga ir tėvams tokių priemonių, kurios būtų naudojamos praktikoje, reikia. Gimė vienos kortelės, antros apie emocijas, apie maisto gaminimą, apie vaiko saugumą. Visos tos kortelės, po to atsirado lavinamieji rinkiniai, kurie yra skirti praktiniam mokymui šeimoje.“
Kiekvienas įvykis išmoko gyvenimiškų pamokų
Dabar pati moteris su vaikais nedirba, daugiausiai dėmesio skiria vaikų tėveliams, padeda jiems suprasti vaiko elgesį ir dalija patarimus, kaip elgtis stresinėse situacijose.
„Vaikai yra molis ir tą molį lipdo tėvai. Ką išlipdys, tą ir turės. Dėl ko aš labai akcentuoju, kad turi būti ankstyvasis ugdymas, nes kuo vaikai jaunesni, tuo tas molis labiau lipdosi, kuo vaikai vis auga, keliauja į paauglystę, tuo tas molis kietėja, o po to ką pridirbom pakeisti labai sunku“, – su šypsena kalbėjo V. Ivaniukaitė.
Žvelgdama į praeities įvykius, Vaida šypsosi, kad kiekvienas gyvenimo įvykis išmoko naudingų pamokų, o jai pačiai į galvą įstrigusi viena – jei darysime, rezultatą vis tiek gausime ir tik bandydami galime rasti tinkamas išeitis:
„Jeigu kažką darai, kažkas ir pasidaro. Visur kur, jeigu imiesi veiksmų, bandai keliauti į priekį, gal iš pradžių kažkas ir nepasiseka, gal ateina ir juodų dienų, bet finale vis tiek visada galima išlipti į kažkokią gražią vietą. Jeigu kažkas yra labai nuklydęs į šoną, labai dideliam liūdesy, reikia lipti, nes išlipti iš tos duobės tikrai galima.“