„Man visada gyvenime buvo svarbi išvaizda ir mano plaukai. Jie anksčiau buvo stori, gražūs ir ilgi, greitai augdavo. Niekada nebijodavau su plaukais eksperimentuoti – tikriausiai nėra spalvos, kurios nesu išbandžiusi. Galima sakyti, kad man tie plaukai buvo savotiška saviraiškos priemonė.“
Nuo pat jaunystės Rasa sulaukdavo daugybės pagyrų dėl savo vešlių ir ilgų plaukų. Žmonės pavydėdavo, kad jie auga tarsi ant mielių. Sulaukus keturiasdešimties moters plaukai staiga pradėjo kristi kuokštais – nuėjusi pas gydytojus Rasa sužinojo, kad serga autoimunine liga alopecija, dėl kurios vos per porą savaičių neteko visų kūno plaukų.
Rasa pasakoja, kad labai išgyveno mintį, kad toliau gyvens be plika galva.
„Tikrai daug ašarų išliejau, kai supratau, kad viskas – daugiau plaukų nebebus. Su tomis ašaromis kurį laiką gyvenau iliuzijoje, kad viskas bus gerai. Dėl savo sveikatos nebijojau, nes buvau pasidariusi visus tyrimus, kurie nieko blogo neparodė, bet kažkodėl plaukai toliau slinko. Tas pusmetis tikrai buvo labai sunkus“, – išgyvenimus pasakoja moteris.
Rasa dirba Gelštato psichoterapijos konsultante ir tikras psichoterapines istorijas, taip pat ir savo patirtį, aprašė knygoje „Gyvenimas be šešėlio“.
Buvo įvairių nuomonių
Plaukams nuo galvos beveik nukritus, Rasa sumanė išbandyti perukus. Tačiau šie moteriai pasirodė tokie nepatogūs, kad šio sprendimo ji visai atsisakė.
Ji pasakoja, kad plikai pasirodžius socialiniuose tinkluose ji sulaukė palaikymo, tačiau pirmą kartą į gatvę išeiti plika galva buvo baisoka.
„Aš tikrai bijojau, kad pirmą kartą išėjusi į gatvę plika galva sulauksiu daug įkyrių žvilgsnių, bet niekas nespoksojo. Nebent aš pirma pradėdavau provokuoti tuos žvilgsnius. Nesulaukiau jokių smerkiančių žvilgsnių – žmonės dažniausiai net nekreipė į mane dėmesio, nes visi turi savo gyvenimus, problemas ir jie tikrai parduotuvėje nesidairo, į kokį čia įdomesnį žmogų pažiūrėti. Manau, kad jei kaip nors į tave žiūri, tai tikriausiai su mintimi, vėžys“, – teigia ji.
Tiesa, pasirodžius viešai moteris sulaukė pačių įvairiausių nuomonių – vieni ją padrąsino, kiti žėrė kritikos.
„Socialiniuose tinkluose gavau tikrai daug palaikymo, dažnai dabar išgirstu, kad be plaukų aš atrodau žymiai geriau, nei su plaukais. Anksčiau, sakė, kad buvau eilinė blondinė, o dabar atjaunėjau, akys pradėjo žibėti. Kai išėjau į viešumą, palengvėjo, nes supratau, kad niekas manęs negąsdina.
Aišku, teko išgirsti įvairių nuomonių – vieni priėmė, kiti pradėjo sakyti, kad mano plika galva trikdo kitus. Viena moteris sakė, kad mano plika galva per daug atkreipia kitų dėmesį ir labai išblaško. Nuo kada plika moters galva yra kažkas nepadoraus?“ – svarsto pašnekovė.
Plaukai slinko kuokštais
Pasiteiravome Rasos, ar ji jau anksčiau juto kažkokius alopecijos simptomus. Pasirodo, liga užklupo visai netikėtai – jokių ženklų, kol vieną dieną plaukai pradėjo slinkti kuokštais.
„Išvis nejaučiau jokių ženklų. Žinau, kad kai kuriems žmonėms plaukai slenka tiesiog metų metus. Vasario 18 ėjau į draugės gimtadienį ir tada plaukai dar neslinko. O kovo 6 aš jau buvau plika galva. Viskas įvyko vos per kelias savaites, nes prisimenu, kad įkišdavau pirštus į plaukus ir ant rankos likdavo didelis kuokštas.
Tai aš tą savaitę dar ricinos aliejaus nusipirkau pasitepti, bet ši priemonė tokia lyg mirštančiam žmogui masažą padarytum. Jis nieko nepadėjo“, – dalinasi patirtimis ji.
Moteris pasakoja, kad nuėjus pas specialistus taip ir nepaaiškėjo, dėl ko gi išsivystė liga. Gydymo prasme net ir medicina bejėgė – liga gali prasidėti ir dingti kada tik nori. Pati dirbdama Gelštato psichoterapijos konsultante Rasa teigia puikiai suprantanti minties galią – kartais net menkiausia mintis galvoje gali turėti įvairių padarinių.
„Tikrai nėra žinoma, dėl ko ši liga išsivystė. Sakoma, kad tai yra autoimuninė liga ir kad ji gali bet kada atsibusti. Liga, mano manymu, nėra tikrai tokia bloga, nes prarandami tik kūno plaukai. Mano liga, kaip ir visos kitos autoimuninės, gali bet kada atsibusti ir bet kada užmigti. Žinau net žmogų, kuris staiga dėl alopecijos neteko plaukų, bet po poros metų jie tiesiog ataugo.
Dabar jis jau gal dešimtmetį vaikšto su pilna galva plaukų. Šiuo atveju visagalė medicina yra visiškai bejėgė.“
Nori būti pavyzdžiu kitiems
Rasa dalinasi, kad sunkiausia susitaikyti su išvaizda buvo ne jai pačiai, bet artimiesiems. Dėl dukrelės reakcijos moteris net porą savaičių namuose nešiojo kepurę, kad pridengtų plaukus numetusią galvą.
„Žmonės, kuriems ši liga buvo nuo pat vaikystės, yra patyrę patyčias. Man pasisekė, kad alopecija susirgau jau subrendusi. Gal mano dukrai buvo sunkiausia susitaikyti su mano išvaizda – ji negalėjo suprasti, kaip mama gali būti be plaukų.
Tai aš namie gal porą savaičių dar nešiojau kepurę, kad pridengčiau savo pliką galvą, bet paskui užsimiršdavau ją užsidėti ir visi apsiprato su tokia mano išvaizda“, – sako ji.
Matydama vaikus, sergančius alopecija, pašnekovė supranta, kad jaunystėje paaugliai yra linkę savo išvaizdą iškelti aukščiau kitų savybių. Ji nori parodyti, kad liga teatima plaukus, o asmenybė lieka nepaliesta.
„Manau, kad mes, suaugusieji, sergantys šia liga, turėtumėme įkvėpti šiuos vaikus ir jiems rodyti pavyzdį. Mes esame su jau susiformavusiomis asmenybėmis ir gebame suvokti, kad tai yra tiesiog išvaizda, kad iš mūsų niekas neatėmė proto ar talentų. O vaikui reikia dar pirmiausia atrasti save“, – mintimis dalijasi ji.
Patogi liga
Paradoksalu, bet moteris entuziastingai pasakoja, kad liga ateina vien tik su pliusais:
„Šita liga turi vienintelį minusą – kad galva šąla. Daugiau tik vieni pliusai – nereikia plauti galvos, sutaupai pinigų, nes nebereikia pirkti šampūno ar eiti į kirpyklą. Man nuslinko visi kūno plaukai – tokių švelnių kojų aš gyvenime nesu turėjusi. Čia tikrai taip patogu!“
Ji visiems, sergantiems alopecija linki drąsos ir sako, kad aplinkinių palaikymas ypač svarbus. O jo susirasti tikrai galima.
„Bendraminčių tikrai pilna socialiniuose tinkluose ir labai norint jų galima lengvai surasti. Žmogus juk turi tiek daug gerų savybių – nereikia prisirišti prie išorinio kūno ir nereikia vertinti savęs tik per kūną. Jei taip darysime, mes kiekviename žmoguje atrasime kažką netobulo.
Jei mes suprantame, kad esame asmenybės ir kad kuriame pridėtinę vertę savo charakteriu, darbais, tada ir netrukdys kitokia išvaizda, ji juk nieko daug neduoda.“
