Ir jei manote, kad šiek tiek pakilti vėluojantis lėktuvas ar ne iš karto į norus reaguojantis viešbučio personalas yra problema, galime jus nuraminti – ilgame žygyje kartais ištinka tokie dalykai, kad nebežinai, ir ką daryti.
Traumų ir ligų įvairovė
Išeidamos į Kelią rimtai dėliojomės vaistų arsenalą – tabletės nuo skausmo, alergijos, sutrikusio virškinimo, vaistai nuo peršalimo ir net adrenalinas! Kadangi Ispanija tikrai išsivysčiusi šalis, tai mums nekilo jokios abejonės, jog, atsiradus poreikiui, nusipirkti vaistų ar pasinaudoti medicininėmis paslaugomis tikrai pavyks.
Tačiau po keturių šimtų kilometrų pėsčiomis jau galvojame šiek tiek kitaip. Dar pirmąją ėjimo savaitę Edita man diagnozavo bronchitą – kosėjau taip, kad niekas miegantis toje pačioje patalpoje negalėjo normaliai ilsėtis. Man irgi buvo ne pačios geriausios dienos – nuo kosulio priepuolių ne tik pabusdavau, bet dar ir visai rimtai kankindavausi. O rimtesnių, bronchų spazmus nuimančių, vaistų teko luktelti kelias dienas – mažuose kaimeliuose savaitgalį tiesiog nebuvo vaistinių arba jos nedirbo. Tuo tarpu iš parduotuvėse randamų ledinukų nuo gerklės skausmo ir peršalimo vaistų naudos buvo mažai.
Klausiate, iš kur tokios ligos? Ogi tempiant kuprinę kalnais visą laiką prakaitas srūva upeliais – tai reiškia, kad permirksta ir sportiniai rūbai, ir netgi kuprinės nugaros pusė. Nusiėmus kuprinę, papučia vėjas – štai jums ir peršalimas. O kur dar šalti rytai – prieš 6 ryto Ispanijos šiaurėje net liepos ir rugpjūčio mėnesiais kartais tebūna 11–12 laipsnių šilumos. Taip, taip, čia tomis pačiomis dienomis kai po vidurdienio termometro stulpelis rodo virš 40 laipsnių karščio.
Kitas dalykas – traumos. Vieną dieną Edita ėmė ir nugriuvo eidama keliu su visa kuprine – užkliūti už nelygaus šaligatvio, akmens ar šaknies – čia pilna progų. Nuostoliai – suplėšytos kelnės ir kruvinas kelis. Atėjusios į artimiausią miestelį, kuriame ketinome apsistoti, buvome nemaloniai nustebintos – vietoje vaistinės ar parduotuvės čia buvo tik „pirmosios pagalbos priemonių automatas“. O jame nė dezinfekcinio skysčio nerasi, nes jis užgrūstas pleistrais, šaldomaisiais geliais ir vaistais nuo skausmo. Mus išgelbėjo akupunktūros specialistė, gyvenusi tame mieste – savo kabinete ji turėjo dezinfekcinių priemonių...
Bet Kelyje mūsų sveikatos problemų didelėmis tikrai negali vadinti. Čia odos nusvilimai, stresiniai lūžiai, patemptos Achilo sausgyslės ir kiti dalykai yra kasdienybė.
Brangi klaida
Pirmajame dideliame mieste – Burgos – mus ėmė ir ištiko finansinė nesėkmė. Bandant išsigryninti pinigų iš bankomato jis ne tik „prarijo“ kortelę, bet ir nedavė pinigų. Mums itin pasisekė, kad bankomatas buvo sujungtas su banko skyriumi – prieš 10 ryto darbo dieną čia jau buvo darbuotojų.
Edita su pasu pateko šiek tiek angliškai kalbančiam vadybininkui į rankas – nepatikėsite, bet kortelę iš bankomato jis sugebėjo iškrapštyti ir iš karto grąžinti! Taip, tokie dalykai Ispanijoje įmanomi. Bet mums, žinoma, reikėjo ir pinigų – o čia ispanas jau bejėgiškai skėsčiojo rankomis. „Per parą, per parą pinigai turėtų sugrįžti į sąskaitą“, – laužyta anglų kalba tikino jis.
Spėkite, ar taip nutiko? Žinoma, kad ne... Sąskaita nepasipildė nei tą dieną, nei po savaitės, nei po 10 dienų. Pagaliau atėję į didelį Leono miestą vėl susiradome banko skyrių – čia šiaip ne taip išaiškinome problemą. Susitikrinę informaciją banko darbuotojai pasakė, kad problema aiški, klausimas tik kaip sugrąžinti pinigus... O klausimo išspręsti jie dabar negali, nes kita diena yra nedarbo diena. Taigi, kol kas belieka apsišarvuoti kantrybe ir toliau bandyti atgauti pinigus.
Kadangi telefonu ispaniškai aiškinti situaciją finansiniais klausimais kur kas sudėtingiau nei pirkti pusryčius, tai šiuo klausimu teks palaukti, kol mūsų kelyje vėl pasitaikys didesnis miestas su banko skyriumi. Juk mojuojant rankomis viską išaiškinti kur kas paprasčiau.
Be ryšio arba „be pagalbos“
Kaip sakoma, bėda viena nevaikšto. Tomis dienomis, kai mūsų kelioninė sąskaita netikėtai patuštėjo keliais šimtais eurų, koją pakišti nusprendė ir Lietuvos mobiliojo ryšio operatorius. Kadangi kelionė ne iš lengvųjų, nuolat sulaukiame skambučių iš Lietuvos – tiek šeima, tiek draugai godžiai laukia žinių. Bet vieną dieną telefonai keistai tylėjo... Perkrovus juos ryšys tarsi atsirasdavo porai minučių, tuomet ateidavo žinutė, kad nepavyksta prisijungti nei prie Prancūzijos, nei prie Ispanijos tinklų ir... vėl likdavome be ryšio. Ir, žinoma, be interneto.
Pirmiausiai kilo mintis, kad kvailioja telefonai – bandėme rankiniu būdu rinktis ryšį, ieškoti kitų operatorių... Nieko. Vieną dieną, antrą. O dar ir nakvynės vietos pasitaikė tokios, kuriose nėra belaidžio interneto.
Taigi, situacija tokia – per didžiulius karščius eini visiškai be jokio ryšio ir galimybės susisiekti. Ką jau ten susisiekti – net be galimybės išsikvieti pagalbą. Kiti piligrimai tik linguoja galvas – jei kažko labai prireiktų, teks kreiptis į kitus einančiuosius. Žinoma, vakarais nakvynės vietoje ne bėda surasti piligrimą iš kurios nors Europos Sąjungos šalies ir paprašyti pasinaudoti internetu ar paskambinti. Bet ką daryti valandų valandas einant Keliu, kai aplink nei gyvos dvasios?
Po poros dienų pasklidus informacijai, kad tai tinklo operatorių problema ir ji sprendžiama, lengviau atsikvėpėme. Bet kompanijos pareiškimas, kad turėtume nusipirkti vietinę kortelę ir juokino, ir liūdino. Kur mums ją nusipirkti? Laukuose ar kalnuose?
Taigi, dar viena pamoka – jei jau išsiruošėte į tokią kelionę, pasirūpinkite bet poros skirtingų operatorių kortelėmis... Jos sveria nedaug, o nauda gali būti milžiniška.
Sudie, komforto zona!
Gyvenimas alberguose tapo iššūkiu, apie kurį iš pradžių nė nepagalvojome. Tu niekada nežinai, kokioje vietoje nakvosi. Jei kažkas atėjus į pasirinktą miestelį nepatiks, žinoma, gali eiti ieškotis kitos vietos. Tačiau kartais eiti dar kelis kilometrus per karštį ar vėlų vakarą tiesiog nebėra jėgų, o mažuose alberguose gali tiesiog nebebūti vietos. Išrankumui čia ne vieta – tiesiog džiaugiesi gavęs lovą. Ant jos, po atidžios apžiūros, tiesi savo lengvąjį, vasarinį miegmaišį. Apžiūra kiekvieną kartą tarsi loterija, kurioje tikrai nenorėtum pralaimėti – jei pastebėsi kokių nors parazitų, skubiai lėksi lauk. Žinoma, buvome pasiruošę ir apsauginę anklodę nuo vabzdžių ir lovos parazitų, bet, žiūrint į sukandžiotus sutiktus piligrimus, vis vien darėsi baisu.
Beje, ta lova, kurią gauni, dažniausiai dviaukštė ir stovinti didelėje patalpoje – tai reiškia, kad ten dar daug tokių pat lovų.. Vienoje patalpoje paprastai miega nuo maždaug 6 iki 30 ar daugiau žmonių. Vyrai ir moterys miega toje pačioje patalpoje.
Taigi, guliesi matomas, miegi matomas, keliesi matomas, rengiesi matomas kitų. O jau naktinis kosėjimo ir knarkimo koncertas! Pridėkite faktą, jog niekas čia nerakinama, nuolat vyksta mandagi kova dėl razečių ir dar gali būti ir bendri dušai... Iš pradžių, tiesą sakant, būna labai nejauku. Ne tik dėl to, kad esi nuolat matomas, bet ir dėl to, kad turi labai planuoti savo veiksmus. Priklausomai nuo to, kada ryte keliesi, tenka ne tik eilėje prie kriauklės pastovėti, bet ir itin kukliai ruoštis į dienos kelią, kad šviesa ar brazdėjimu neprižadintum kitų piligrimų.
Alberguose galioja gana griežtos taisyklės – juose šviesa išjungiama ir durys uždaromos dažniausiai 22 valandą, o iškeliauti ryte reikia iki 8 valandos. Žinoma, didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Leonas, albergai atviri ilgiau ir taisyklės ne tokios griežtos, tačiau didžioji kelionės dalis prabėga mažuose miestukuose ir kaimuose, kur geriau viską daryti laiku.
Tiems, kuriems tokios taisyklės kelia siaubą arba yra itin nepatogios kartais yra išeičių, pavyzdžiui, privatūs hosteliai arba albergai. Ten mokant didesnę kainą galima ne tik rasti pramogų tokių kaip baseinas, bet ir laikytis mažiau taisyklių. Nors jų tikrai ne visur yra, bent kas kelintą naktį sutinkantys mokėti brangiau už ramybę ir nutolimą nuo piligriminio gyvenimo gali lengviau atsipūsti.
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
