Ar ko nors trūksta? Ne! Ar apie ką nors svajojame? Tikrai taip! Daugiau miego nepakenktų, bet... eiti toliau itin norisi, nes jausmas, jog kasdieną gali vis daugiau, tik stiprėja. Tiesa, daugėja ir patirčių, kurios verčia susimąstyti, kodėl Kelias toks populiarus, kad kartais net erzina.
Verslas ir piligrimystė
Gyvenamosios vietos arba albergai, kuriuose piligrimai apsigyvena už nedidelę kainą, puikiai atspindi Kelio evoliuciją. Tokios vietos, anksčiau buvusios gana retos, dabar prie populiaraus prancūziškojo piligrimų kelio dygsta lyg grybai po lietaus. Tai gerai parodo pradiniame kelio taške Saint Jean Pied de Port gautas albergų sąrašas – eidamos keliu netrukus pamatėme, kad jį galima rimtai atnaujinti ir papildyti.
Naujai dygstantys albergai kaip įmanydami vilioja piligrimus – ir vakarienėmis, ir pusryčiais, ir tokiais patraukliais malonumais kaip baseinas. Tiesa, yra ir visiškai paprastų nakvynės vietų vienuolynų ar net bažnyčių patalpose – tai labiausiai primena senąją, tradicinę piligrimystę. Kadangi tokiose vietose šeimininkauja religinės bendruomenės, čia galima patirti ir ne kiekvienam pasauliečiui suprantamų įspūdžių, pavyzdžiui, bendrai ruošiamos vakarienės, prieš kurias meldžiamasi, bendruomeniniai pasidalijimai mintimis ir net maldos. Tačiau tam dažniausiai yra alternatyva.
Nakvynės vietose mokama už lovą – tai reiškia, kad bus ir dušas, tualetas. Dėl kitų patogumų ar paslaugų reikia teirautis ir tikrinti – kartais būna galimybė pasinaudoti virtuve, o kartais telieka apžiūrėti kuprinės turinį ir iš turimo maisto suruošti pikniką kur nors ant žolės. Arba ieškoti kavinės ar kokios užeigos. Papildomos paslaugos, tokios kaip rūbų skalbimas skalbimo mašina ar džiovinimas skalbinių džiovyklėje, yra mokamos ir kainuoja po 3-4. Taupieji gali viską skalbti rankomis.
Bendra situacija ne itin reikliam piligrimui atrodo gera, bet kartais alberguose verslas ir visiškai išstumia piligrimystės idėją. Pavyzdžiui, atėjus užsisakyti nakvynės lovą sužinai, kad negali mokėti vien tik už ją – turi pirkti brangesnį nakvynės ir pusryčių komplektą. Ir niekam nesvarbu, kad piligrimų turimoje informacijoje nurodoma kitaip. Taip pat kai kurios vietos itin riboja piligrimus – pavyzdžiui, į nakvynės vietą negalima atsinešti jokio maisto iš kitur. Tokia atmosfera nedžiugina, bet kartais tiesiog nebūna iš ko rinktis. Tai tik parodo, kad piligrimų kelionės tapo gana pelningu verslu ir gera strateginė vieta lemia, kad net iškeldamas specialius ir ne visada patogius reikalavimus verslas puikiai gyvuos, nes visuomet atsiras pavargusių Kelyje žmonių, kurie su viskuo sutiks.
Kelio keistenybė
Ispanija garsėja religingumu. Einant Keliu tai itin akivaizdu, nes kiekvienas kaimas ar miestelis didžiuojasi bent viena bažnyčia, o kryžių, kryželių bei šventųjų statulėlių pilna ne tik pakelėse, bet ir net ant namų. Vis tik nepaisant tiek dėmesio bažnyčiai ir istorinių sąsajų su jėzuitais, tamplieriais ir kitais ordinais, Ispanijoje tebegyva ir mitologija.
Vienas įdomiausių ir įspūdingiausių radinių kelyje – „Cruz de Ferro“ kryžius. Ant kalno esantis kryžius iš medžio ir geležies, ties kuriuo kiekvieną dieną auga piligrimų atnešamų akmenų krūva, tiesiog pinte apipintas istorijomis.
Viena iš legendų pasakoja, kad statant Santiago de Compostela katedrą piligrimų buvo prašoma atnešti čia po vieną akmenį. Kitas pasakojimas byloja, kad tarp piligrimų gyvuoja tradicija iš jų šalies atgabenti čia akmenėlį ir palikti, kad simbolizuotų jo ar jos kelionę. Dar kiti pasakoja, kad su akmenėliu čia paliekame savo norus, prašymus, maldavimus ir net nuodėmes...
Nesutariama net dėl to, kodėl kryžius čia buvo pastatytas. Pasakojimuose randama užuominų, kad kryžius nuo viduramžių žymėjo kelią sniege, kad keliaujantieji nepasiklystų. O patylomis dar pašnibždama, kad jog šią vietą kaip ypatingą žymėjo dar keltai, bet atėjus krikščionybei jų simbolius tiesiog pakeitė kryžius.
Taigi, religingieji ispanai vis tik turi polinkį nepamiršti ir mistikos. Žinoma, kaip kitaip sėkmingai tiek amžių gyvuotų legendos apie raganas, kasdienybę puošiantys prietarai ir visos riterių istorijos.
Kelio dvasia
O mes, galime sakyti, sutikome savo Kelio dvasią. Tai britas Paulas Garlandas. Kiek jau pražilusiam mėlynakiui Paului metų, negalime pasakyti, bet šis senjoras tvirtesnis už mus abi kartu sudėjus. Jis dirba ir padeda alberguose visame Kelyje – tai be jokių kliūčių leidžia jam pasilikti Ispanijoje ištisus metus ir būti šalia piligrimų.
Su Paulu susipažinome dar tik besiruošdamos savo kelionei Saint Jean Pied de Port mieste. Mums bevakarieniaujant pirmajame alberge tiesiog pakvietėme jį prie stalo – kad nesėdėtų sodelyje vienas.
Tą vakarą prasidėjusios kalbos netilo 600 kilometrų. Jis buvo tas, kuris mokė pirmosiomis dienomis Kelyje nepervargti, nelenktyniauti su kitais einančiaisiais, neiti daugiau nei 30 kilometrų per dieną net jei atrodys, kad tai ne per didelis krūvis. Anot jo, tai greičiausiai baigtųsi keliomis dienomis, kai visiškai nepaeitume.
Vėliau jis dalinosi patarimais dėl albergų, kuriuose patartina apsistoti, kaip susirasti geriausią vietą viešint Santiago de Compostela mieste ir kur būtinai reikia vakarieniauti ar išgerti kavos. O kur dar neįkainojami pasakojimai, kaip pažinti žmones, ko saugotis Kelyje ir kaip iš jo pasiimti viską, ką tik įmanoma.
Niekada nesitarėme bei neplanavome susitikti vėl ir vėl. Tačiau kartais Paulą sutikdavome besiilsintį pakelėje, traukiantį cigaretės dūmą. Kartais jis kažkokiu „stebuklingu“ būdu atsirasdavo už miestelio, kuris stovėdavo ant aukščiausios kalvos apylinkėje, ir kai mes nuvargusios nusileisdavom nuo kalno, jau rasdavome jį netoliese besiilsintį. Ir ką galima pagalvoti, kai žinai, kad išeidama iš albergo matei, kad jis dar neatsikėlęs?
Diskusijos, juokas ir Paulo patarimai mums tapo tikra pagalba ir džiaugsmu. Taip pat ir gera pamoka, kaip džiaugtis kiekviena akimirka, nes niekada nežinai, ar dar kada gyvenime susitiksit. Bet tuo pačiu kažkodėl žinai, kad su tuo žmogumi praleidi tiek laiko, kiek reikia, ir būtent tada, kada reikia.
Sustabdytos ir užfiksuotos akimirkos
Einant Kelyje niekaip nesibaigia diskusija - ar Kelias turėtų labiau būti skirtas tik gilinimuisi į save, ar bendravimui ir dalinimuisi įspūdžiais su kitais. Mūsų ne vienas tiek iš likusiųjų Lietuvoje, tiek iš kartu Ispanijoje einančiųjų klausia – ar spėjame pasidžiaugti viskuo, kas aplink, kai nuolat traukiame iš kišenės savo nuolatinį palydovą „Samsung“ telefoną ir viską fotografuojame?
Savo atsakymą aiškiai suvokėme tik po kelių šimtų nueitų kilometrų – fiksuojame, kad dalintumėmės. Mes einame ir už Dimą, ir už Onutę su Agnę, tad kuo plačiau sklis jų istorijos ir mūsų įspūdžiai, tuo labiau priartėsime prie savo tikslo jiems padėti. Todėl be jokio susirūpinimo toliau mojuojame pamėgta asmenukių lazda ir visiems paklaususiems pasakojame visa istoriją.
O kuo labiau artėja kelio pabaiga, tuo dažniau norisi dalintis viskuo, ką pavyksta pamatyti – atrodo laiko liko tiek mažai, o istorijų ir pasakojimų tiek daug. Be to, kartais viena nuotrauka pasako daug daugiau nei tūkstantis žodžių.
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
