Tačiau kojomis skaičiuojant kilometrus ir leidžiant galvai pailsėti, viskas, atrodo, ima klostytis savaime – 17-ąją kelionės dieną pasiekėme ypatingą prancūziškojo piligriminio kelio vidurį.
Skaičius, kurio niekas nesupranta
Oficialiai prancūziškojo kelio ilgis yra maždaug 799 kilometrai. Ispanijoje esančiame Sahaguno mieste, Piligrimų bažnyčioje (Iglesia de la Peregrina) išdidžiai išduodami pusiaukelės sertifikatai senąja ispanų kalba. Ir nors miestas turėtų žymėti apytiksliai 399,5 kilometrą yra ne visai taip...
Piligrimams išduotuose atstumų lapuose ir mobiliųjų telefonų programėlėse nueitas atstumas reikšmingai skiriasi – kalbame apie mažiausiai 422 kilometrus. Ir šį kartą tai ne ispanų nemokėjimas skaičiuoti ar mistika. Skaičių netikslumus paaiškina mieste esanti piligrimų muziejus-bažnyčia - čia pabrėždama, kad Piligrimų asociacijos išduodamas sertifikatas žymi prancūziškojo kelio Ispanijoje vidurį! Atkarpa Prancūzijoje nuo Saint Jean Pied de Port miesto iki Ispanijos pasienio per Pirėnų kalnus yra tiesiog neįskaičiuojama.
Beje, ir pats muziejus tikrai vertas dėmesio. Jis didžiuojasi ne tik moderniu menu, bet ir išskirtine Mergelės Marijos skulptūra. Ar įsivaizduojate, kaip atrodo karališkais prabangiais ispanų damos drabužiais su korsetu išsipusčiusi Marija su skrybėle ir piligrimų vyno gertuve? Tiems, kuriems nepavyktų to įsivaizduoti, šis muziejus tokį vaizdą siūlo pamatyti savo akimis.
Sėkmės garantas
Suvokti, jog jau nuėjome daugiau nei 400 kilometrų, tikrai keista. Diplomas rankose, norisi šypsotis – tai pirmasis toks sertifikatas, kurį uždirbome ne galva, o kojomis. Tačiau atrodo, kad antra kelionės pusė tikrai nebus lengvesnė. Nors prie ritmo ir įpratome, o organizmas prisitaikė prie ėjimo, keltis rytais vis sunkiau – kūnas reikalauja poilsio. Tą geriausiai supranti, kai net labai norėdama bendrauti ir apžiūrėti kaimelį ar miestelį tiesiog nebepavelki kojų. Ir ne todėl, kad atsirado papildomų pūslių ar ėmė kažką labai skaudėti. Paprasčiausiai nebelieka jėgų. Situacijos dažnai nebepataiso net elektrolitai ir kiti geriami mineralai.
Kitas dalykas – dabar mes jau gerai žinome, be ko nebūtume pasiekę pusiaukelės. Tai batai ir kuprinės. Valia ir gebėjimai šiame Kelyje, deja, nublanksta prieš gerą pasirengimą. Iš tikrųjų negalime pasigirti sveikomis kojomis – paauglystėje abi turėjome ir lūžių, ir išnirimų, ir operacijų, o kur dar netaisyklinga pėdos padėtis ėjimo metu ir išsikišę kauliukai... Tad visus įtikinėdamos, kad mes galime nueiti 800 kilometrų pėsčiomis per užsibrėžtą laiką, tuo pat metu patylomis drąsinome ir save bei aktyviai vaikėme su sveikata susijusias baimes. Bet tinkamai parinkti batai gelbsti net tokias avantiūristes kaip mes. S-Sporto parduotuvėje mūsų kojos pateko į kryžminę apžiūrą – matavimai, pritūpimai, vertinimai... Ir po to buvome apautos kelioniniais batais, kuriems, rimtai sakau, po 400 kilometrų nėra lygių.
Kuprinėms reikalinga atskira pagiriamoji odė. Priklausomai nuo praėjusios dienos nuovargio ir vietovės atrodo, kad ji tai sunkėja, tai lengvėja. O kur dar tai, kad kartais dėl nešamo maisto ir vandens kiekio svoris ant pečių tikrai viršija ne tik 8, bet ir 10 kilogramų... Tada jauti, kad ir petnešos trina, ir vandenmaišis nepatogiai guli, o noras tiesiog čia ir dabar išmesti bent dalį turimų daiktų vis dažniau skverbiasi į galvą... Sunkiai mes norėjome tuo tikėti LUKLA parduotuvėje, kai mums vardijo aspektus, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. O dabar praktiškai patyrėme, kad sagtėlės ir dirželiai, oj, tikrai ne tik dekoracija.
Tiems, kurie dar abejoja, kiek dėmesio reikia skirti batams ar kuprinei, jokiu būdu nesiūlytume eksperimentuoti su bet kokiais daiktais ilgoje ėjimo distancijoje. Teko sutikti ne vieną piligrimą, kuris ir naujus batus bei kuprinę pirko, ir senuosius tiesiog Kelyje paliko kaip įspėjimą, kad Keliui būtina pasiruošti. O štai sutiktas vokietis atvirai porina – netinkama avalynė ir įtvarų pėdoms su silikonu neturėjimas jį privertė nutraukti ankstesnį piligriminį žygį. Tuomet ne tik finansai ir planai nuėjo šuniui ant uodegos, bet ir jo išdidumas stipriai nukentėjo... Tačiau, anot jo, tenka pripažinti, kai su kiekvienu žingsniu jaučiant didelį skausmą, labai greitai suvoki, kad likusių šimtų kilometrų nebenueisi.
Pusiaukelės monai
Pasiekus pusiaukelę apima keistas jausmas – negi tikrai jau pusė? Ar tai reiškia, kad didžioji žygio dalis jau įveikta? Ne, žygio planas neleidžia su tuo sutikti – mūsų laukia dar bent kelios rimtos viršukalnės ir nepilni 400 kilometrų. Laukiantis iššūkis pirmos dienos Pirėnų kalnams gal ir neprilygs, bet prakaito išlieti teks dar daug.
„Ar gali patikėti, kad jau pusė? Kad lieka tik nepilni keturi šimtai kilometrų?“, – pati netikėdama savimi dūsauja Edita.
Įpusėjus Kelią užpuolė šioks toks slogutis – ėmėme mąstyti ne apie ėjimo procesą ir kasdienius džiaugsmus, o apie tą didįjį galutinį tikslą, Santiago de Compostelą. Kažkur ėmė ir prapuolė ČIA ir DABAR džiaugsmas... Gal čia kaltas tas pusiaukelės diplomas?
Bet ramiau pasidarė pasikalbėjus su kitais piligrimais – daugelis jaučiasi panašiai. O ne pirmą kartą einantieji Keliu ramina – visokių minčių ir ir periodų pasitaiko – visokių ir reikia. Niekam čia nesvetimas noras sustoti, ar ilgiau pamiegoti ar pasiilgti tų, kuriuos palikome namuose. Dėl to ne vienas piligrimas net nepabaigia žygio, nors buvo jį suplanavęs iki galo – kartais apima toks jausmas, kad jau viską gavai ar atidavei Kelyje...
Būtent tokią žinutę mums atsiuntė dar prieš Kelio pradžią sutiktas jaunas amerikietis Jackas. Jo nuotraukos pasakoja, kad jis smagiai laiką leidžia daug ginčų Ispanijoje keliančiame Gibraltare. Ir tai, anot jo, yra puikus naujas etapas po Kelio.
Kai kas išgirdęs tokį pasakojimą gal ir imtų abejoti – tai kam ruoštis, kam planuoti ir paskui taip imti ir viską mesti? Bet Kelyje visko nutinka. Ir šiuolaikinių piligrimų tikslas tikrai nėra tapti kankiniais ar tais, kurie darytų tai, ko nenori.
Autorės: Jurgita Čepulytė ir Edita Čepulytė
