2019 metai Monikos gyvenime buvo paženklinti skaudžiu smūgiu – visai netyčia krūtyje apčiuoptas darinys paženklino pradžią laiko, po kurio pasikeitė jos gyvenimas.
Ji pasakojo, kad anksčiau buvo girdėjusi apie tai, kad moterims vertėtų apsižiūrėti krūtis, pasitikrinti jas, tačiau visuomet į tai numodavo ranka, nes niekuomet nemanė, kad su siaubinga liga teks susidurti pačiai.
„Vis tik kažkokiu momentu užčiuopiau, kad krūtis kietesnė“, – skausminga ligos kelionės pradžia dalijosi Monika.
Ketvirtos stadijos vėžys
Apčiuopusi sukietėjusią krūtį Monika nieko nelaukdama užsiregistravo vizitui pas gydytoją. Nors kol kas diagnozė dar nebuvo aiški, tačiau pašnekovės širdis jautė, kad toks sukietėjimas – blogas ženklas.
Apsilankiusi pas šeimos gydytoją trijų vaikų mama buvo nedelsiant išsiųsta mamologo konsultacijai. Ji pasakojo, kad šeimos gydytoja suprato, jog situacija – neatidėliotina.
„Aš nuėjau pas savo gydytoją ir ji pasakė man: „Vaikeli, eik pas specialistus kuo greičiau“. Neilgai trukus mane nusiuntė pas mamologą, o vėliau jau iš visur pradėjo eiti patvirtinimai, kad čia vėžys.
Atlikus visus tyrimus man diagnozavo krūties vėžį. Gydytojai įvardijo ketvirtą stadiją, nes vėžys jau buvo išplitęs į limfmazgį ir šonkaulius“, – žiniomis dalijosi Monika.
Iki tol turėta sėkmingos karjeros ir šeimyninio gyvenimo idilė subliuško Monikos akyse. Ji pasakojo, kad išgirdus tokius medikų žodžius jai pasidarė silpna.
Pašnekovė graudindamasi pasakojo, kad jos kūną sukaustė milžiniška baimė ir galvoje ėmė suktis milijonai klausimų – kas toliau, kaip susitvarkyti su liga bei kaip žinią pranešti artimiausiems.
„Man buvo šokas, vaikščiojau taip, tarsi būčiau pakibusi virš žemės. Atrodė, kad visa tai nutiko ne man, tarsi būčiau kokiame kino filme, o aš tik netyčia ėjau pro šalį ir mane užkabino.
Aš tada labai išsigandau, bet paskui man gydytoja pasakė, kad ketvirtos stadijos nustatymas nereiškia, jog pas mane labai daug vėžio. Tai reiškia, kad jis išplito į kaulą ir limfmazgį, ką nurodo stadija. Šie gydytojos žodžiai mane šiek tiek ramino.
Apskritai, gydytojai mane nuteikė ramiai ir optimistiškai. Jie manęs nenuteikinėjo, prognozėmis taip paprastai nesidalijo. Visų pirma, turbūt jas nelengva pasakyti, visų antra, aš pati jų nenorėjau girdėti ir iki šiol manau, kad man nereikia nieko žinoti, aš noriu pasveikti, nenoriu įsileisti blogų minčių“, – sakė ji.
Sunkiausia – pranešti vaikams
Nepaisant to, kad medikai kaip įmanydami ramino trijų vaikų mamą, grįžus namo Monika turėjo susitaikyti su tuo, kad serga. Ji pasakojo, kad pirminėms emocijoms praėjus, teko išgyventi tarsi tikras gedulo fazes ir priimti faktą, kad gyvenimas jau nebebus toks, kaip anksčiau.
„Tas priėmimas buvo labai sunkus. Jis vyko su neigimu, liūdesiu, depresija, pykčiu. Paskui priėmiau, supratau, kad niekur nedingsiu, susitaikiau.
Vis tik žmogui, kuris nesusidūrė su liga, sunku paaiškinti. Atrodė, kad turiu peilį po krūtimi, patiriu tiek streso, kad net negaliu patikėti, kad visa tai vyksta“, – sudėtingiausiu momentu dalijosi Monika.
Sunku buvo ne tik pačiai susitaikyti su mintimi apie ligą, tačiau taip pat ir susikaupti bei pranešti žinią artimiausiems žmonėms. Ji stengėsi tai padaryti kuo greičiau.
„Supratau, kad nelabai čia ką ir benuslėpsi. Tiesa, žinau moteris, kurios netgi sugebėjo nuslėpti slenkančius plaukus, išlaikė šukuosenas, sugebėjo eiti į darbus ir net šeimai nesakė, tačiau aš taip negalėjau“, – tikino ji.
Sudėtingiausia buvo žinią apie ligą pranešti trims mylimiems vaikams – Izabelei (15 m.), Agotai (12 m.) ir Anuprui (10 m.).
Monika pasakojo, kad niekada nepamirš tos dienos, kai susisodino aplink save tris, dar visai mažus vaikus, ir pranešė, kad sunkiai serga.
„Aš jiems pasakiau, kad dabar sirgsiu. Mano vidurinioji šį pokalbį iki dabar prisimena, ji sakė, kad buvo visiškai nebaisu, nes aš pasakiau viską labai juokingai – atseit aš dabar susirgsiu, liga sunki, būsiu pikta, negraži, liūdna, pikta, gal man bus bloga, gal nesikelsiu iš lovos, o gal išvis būsiu ligoninėje.
Aš jiems pateikiau visą vaizdą, pasakiau, kad jie turi susikaupti, praeiti su manimi šį etapą. O, žinote, vaikai turbūt iki galo ir nesuprato, jiems buvo neaiškus tas rizikos faktorius. Jie buvo dar maži, sunku buvo suvokti, kokia realybė laukia“, – apie vaikų reakciją pasakojo mama.
Gydymo ėmėsi nedelsiant
Po diagnozės nustatymo Monikos kasdienine duona tapo bendravimas su medikais ir domėjimasis ją užklupusia liga. Ji pasakojo, kad tuo metu desperatiškai ieškojo bet kokio informacijos šiaudo – skaitė apie ligą internete, kalbėjosi su gydytojais.
Monika tęsė, kad tuo metu greitai pasidavė nuomonei, jog sėkmingesnis gydymas gali būti tas, kuriame naudojami vaistai su mažesne chemijos doze. Ji kalbėjo, kad toks metodas turėjo mažiau alinti organizmą.
„Susiradau gydymą užsienyje su mažesnėmis chemijos dozėmis, važiavau į septynis seansus. Juose man leisdavo mažesnes dozes ir naudodavo papildomą spinduliuotę.
Po gydymo seansų aš nusprendžiau pasidaryti tyrimus ir supratau, kad per beveik metus laiko mane tik dalinai išgydė, auglys sumažėjo, iš šonkaulių atsitraukė metastazė, bet iš limfmazgių ji nedingo. Tada aš supratau, kad čia yra nesąmonė, reikia grįžti prie klasikinio gydymo.
Lietuvoje mane operavo, švitino. Kadangi nebegalėjo skirti tradicinių chemijos dozių, nes jau buvau gavusi, skyrė biologinę ir hormoninę terapiją, o tai padėjo man pasiekti optimalius tyrimų rezultatus. Gydytojai išleido mane kaip sveiką, aš džiaugiausi“, – pasiektais laimėjimais dalijosi mama.
Vis tik liga atsitraukė tik laikinai. Po pusantrų metų Monika ant savo rankos pamatė keistą raudoną dėmę, aplink kurią pasireiškė tinimas. Ji pasakojo, kad dėl limfmazgių pašalinimo su tokia bėda ji buvo susidūrusi ir anksčiau, tačiau išmasažavus rankas – šios atsitraukdavo. Šįkart masažai nepadėjo.
Monika kreipėsi į savo onkologę, o ši nusiuntė ją pas dermatologus. Pašnekovė tikino, kad tuo metu medikai jai nustatė Laimo ligą, skyrė antibiotikus. Po pusės metų raudonis išplito ir ant krūtinės, tad pakartotinai apsilankius pas onkologę trijų vaikų mamai vis tik buvo paimta biopsija.
„Tuo metu man jau pradėjo skaudėti nugarą, o skaudėjo ją taip, kad negalėjau pajudėti. Man gyvenime taip nebuvę, taip stipriai niekada neskaudėjo, sutriko ir šlapimo funkcija.
Tada jie (gydytojai – aut. past.) mane siuntė magnetinio rezonanso tyrimui <...>. Tyrimai patvirtino, kad metastazės jau yra visur – ant nervų galūnėlių, kaulų čiulpuose, stubure.
Mane staigiai paguldė į neurochirurginį skyrių, padarė operaciją, kad atlaisvintų apatinę stuburo dalį, kuri, kaip suprantu, blokavo visus refleksinius nervus. Tada po operacijos mane iš karto siuntė radiologijai, operuotos zonos švitinimui“, – gydymo eigą prisiminė Monika.
Tūkstančius kainuojančios injekcijos
Nusilpusiai trijų vaikų mamai sugrįžus po radiologijos ir švitinimo, jos laukė pokalbis su chemoterapeute. Abi moterys aptarė planą, kokiais vaistais gydytis toliau.
Monika pasakojo, kad jos abidvi sutarė dėl vaistų, kurie galėtų padėti, nes vėžio išplitimas jau buvo tikrai nemažas. Tuo metu ji pasakojo dar nežinojusi, kad vaistai – nekompensuojami.
Pamačius kainą Monika neteko žado. Už vieną injekciją – 5140 eurų. Trijų vaikų mama nežinojo, kiek tokių injekcijų gali reikėti ir ką daryti toliau.
„Tuo metu mano tėtis padarė viską, ką tik galėjo, kad pakaktų pinigų pirmoms dozėms. Atsimenu, kai man suleido pirmąją iš jų – buvo sunku.
Aš viduriavau, nieko negalėjau valgyti, nebegalėjau pastovėti ant kojų... Kol prisikasiau iki priimamojo, praėjo nemažai laiko, per kurį nustekenau save. Buvo sunku patikėti, kad galima save taip nuvaryti.
Mano kraujo tyrimai buvo blogi, jokių tolesnių vaistų lašinti man negalėjo. Prieš pat Kalėdas aš išgyvenau šį sunkųjį etapą, bet mane per savaitę laiko atstatė.
Šventes švenčiau su vaikais, tačiau gydytojai mane išleido drebančiomis rankomis ir prisaikdino būtinai grįžti į ligoninę, jeigu tik kažkas būtų ne taip“, – su ašaromis akyse pasakojo Monika.
Nepaisant šalutinių poveikių, pirmoji vaistų dozė suveikė ir pašnekovė po jos jautėsi geriau. Per šventes ji galėjo apsikabinti Izabelę, Agotą ir Anuprą bei kartu su vaikais praleisti dar vienas šv. Kalėdas.
Šiuo metu moteris turi dar kelias dozes taip reikalingų vaistų. Paklausta apie tai, kiek tokių injekcijų gali dar reikėti, Monika tikino nežinanti. Ji pasakojo, kad vienos injekcijos pakanka 21 dienai, o reikėtų praeiti bent jau metų gydymo kursą.
Vis tik vaistai teikia vilties. Trijų vaikų mama pasakojo, kad po pirmosios dozės ji netgi prisiminė, ką reiškia svajoti. Paprašyta pasidalinti savo svajonėmis, Monika šyptelėjo – jos visai paprastos ir kitiems galinčioms atrodyti smulkmenomis.
„Svajoju apie tuos dalykus, į kuriuos anksčiau net neatkreipdavau dėmesio – labai noriu, kad ateitų pavasaris ir mes kartu su vaikais tvarkytumėmės gėlyną prie namo. Noriu būti gyva, galėti vaikščioti, funkcionuoti, kalbėti ir turėti jėgų“, – širdį spaudžiančiomis svajonėmis pasidalijo mama.
Kiekvieną skaitytoją kviečiame prisidėti prie pagalbos krūties vėžiu sunkiai sergančiai trijų vaikų mamai. Kiekvienas paaukotas euras yra svarbus siekiant užtikrinti efektyvų Monikos Akromės gydymą. Pašnekovė dėkoja kiekvienam už suteiktą finansinę pagalbą ir parodytą atjautą bei supratimą.
Monikos labdaros ir paramos fondas
Kodas: 307048246
Adresas: Teatro g. 3-10, Vilnius, LT-03107
Banko sąskaita: LT527300010191330165
Paskirtis: Parama Monikai Akrome
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
