Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais: visuomenės psichikos sveikata prastėja.
„Požiūris į fizinę negalią gerėja, visuomenė vis labiau linkusi šiems žmonėms padėti. Deja, sergantieji psichikos ligomis susiduria su diskriminacija. Jei, tarkim, į autobusą įvažiuoja žmogus neįgaliojo vežimėlyje, į jį žiūrima pagarbiai, bet jei tame pačiame autobuse neadekvačiai ima elgtis turintis psichikos negalią, kyla visuotinis pasipiktinimas. Nors tokį jo elgesį taip pat lemia negalia“, – sako Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis.
Visuomenės nuostatos keičiasi lėtai
Pasak jo, psichikos negalia kaip atskira apibrėžta JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 2010-aisiais. „Su panašiomis problemomis susiduria ir intelekto negalią turintys žmonės, bet psichikos sutrikimai turi savo specifiką. Intelekto negalią žmonės atsineša gimdami, o psichikos ligomis dažniausiai susergama paauglystėje arba ankstyvoje vaikystėje. Beje, pastaruoju metu psichikos negalia nustatoma vis jaunesniems žmonėms“, – teigia bendrijos vadovas.
Ilgėjant žmonių amžiui, daugėja ir senatvinių psichikos sutrikimų. Be to, maždaug 5 proc. žmonių pasaulyje kenčia nuo depresijos. Nuotaikos sutrikimai dažniau diagnozuojami moterims, vis dėlto, pasak V. Nikžentaičio, tai nereiškia, kad jos serga dažniau – vyrai vengia kreiptis pagalbos ir kenčia tyliai, todėl jų savižudybės dažnesnės.
Bendrijos vadovas aiškina, kad nuo viduramžių į žmones, turinčius psichikos negalią, buvo žiūrima kaip į keistuolius. XVIII a. sergantieji buvo bintuojami, iki XX a. jiems taikyta trepanacija – pragręžiama skylė gyvo žmogaus kaukolėje.
Sovietmečiu sergantieji psichikos ligomis buvo uždaromi į gydymo įstaigas, pensionatus. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulyje pradėjo plisti žmogaus teisių judėjimai, davę proveržį atsirasti neįgaliųjų bendruomenėms, kurios pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Atsirado būtinybė vertinti ne tik fizinę būklę, bet ir socialinį funkcionalumą, pradėtas kreipti dėmesys į tai, ką žmogus gali, o ne ko negali. Atsirado ne tik medikamentinis gydymo būdas, bet ir psichologinė pagalba.
1905 m.
1946 m.
1978 m.
Nustatyti sutrikimą ir gydyti – sudėtinga
Šiuo metu pasaulyje aprašyta apie 200 psichikos sutrikimų, visi jie – unikalūs, todėl, pasak V. Nikžentaičio, psichiatrija yra vienas sudėtingiausių mokslų. „Vis modernėjančios technologijos suteikia galimybę nustatyti onkologinius susirgimus, skirti tinkamus vaistus. Įlįsti į žmogaus smegenis kol kas niekam nepavyko. Kiekvienas žmogus yra savitas, todėl užtrunka, kol pritaikomi tinkami vaistai. Vienus tas pats preparatas gali slopinti, kitiems sukelti agresiją. Patys psichiatrai teigia, kad kai kuriais atvejais su sergančiaisiais psichikos ligomis elgiasi it su bandomaisiais triušiais, kol randa jiems tinkančius vaistus“, – dėsto V. Nikžentaitis.
Nors pastaruoju metu farmakoterapija užleidžia vietą psichoterapijai, bendrijos vadovo teigimu, visai atsisakyti vaistų negalima. Juolab kad atsiranda vis modernesnių, mažiau šalutinių poveikių turinčių preparatų. „Labai svarbu, kad žmonės, turintys psichikos negalią, gydytųsi, vartotų vaistus. Jei žmogus serga plaučių uždegimu, jam nekyla abejonių – gydytis ar ne. Sergančiajam psichikos liga atrodo kitaip, jis sako „aš sveikas, atsisakau gydytis“, nors tiek artimieji, tiek medikai mato, kad žmogus kliedi. Mūsų, dirbančių su psichikos negalią turinčiais žmonėmis tiesiogiai, nuomonė vienareikšmiška: priverstinis gydymas yra būtinas“, – tvirtina pašnekovas.
Deja, jo teigimu, suteikti žmogui pagalbą, jei jis jos nenori, labai sudėtinga: „Įdedame daug pastangų, kol nuvežame žmogų į krizių centrą ar ligoninę, o kitą dieną jis sugrįžta, atsisakęs gydytis. Taip susidaro užburtas ratas. Negalima pradėti psichosocialinės reabilitacijos, užimtumo veiklų tol, kol psichikos sutrikimas paūmėjęs. Tik suvaldžius ligą galima žengti tolyn, grąžinti žmogų į bendruomenę.“
Bendruomeninė pagalba – arčiau žmogaus
Bendrijos vadovo teigimu, įgyvendinant deinstitucionalizacijos procesus, teikiant bendruomenines paslaugas svarbi vieta turėtų tekti pačioms bendruomenėms, nes jos dirba lanksčiau, jų teikiamų paslaugų neriboja darbo valandos. „Pusę metų mokiausi Danijoje, ten savivaldybių darbuotojai labai džiaugiasi, kai ateina bendruomenių atstovai ir siūlo savo projektus. Ploja rankomis – mums bus mažiau darbo, liks tik administruoti paslaugos teikimą. Deja, Lietuvoje kol kas atvirkščiai: ateiname, siūlome, bet sulaukiame atsakymo „O kam to reikia?“ – piktinasi bendrijos vadovas.
Pasak V. Nikžentaičio, bendrijai pavyksta įtraukti į veiklą ir žmones iš gatvės, neturėjusius gyvenamosios vietos: „Gaila, bet kai kurie vėliau ateina pas mane ir sako: „Ačiū, parodėte man kitokį kelią, pamačiau, ką galiu. Bet mano genai – tokie, tėvai alkoholikai, negaliu gyventi be gatvės“. Žmonės meta gydymą ir vėl išeina į niekur. Tokiu atveju nieko negali padaryti – toks jų sprendimas. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad panašių atvejų būna labai nedaug. Didžioji dalis ateina pas mus ir pasilieka ilgam.“
Pasak bendrijos vadovo, užsienyje taikoma praktika, kai neįgaliesiems skirti klubai steigiami prie mokymo ar kitų įstaigų. „Didžiojoje Britanijoje panašūs klubai veikia prie kolegijų, universitetų, juose lankosi anksti psichikos ligomis susirgę jaunuoliai. Eiti į psichikos sveikatos įstaigas jiems būtų didelė stigma, o susirinkę klubuose jie muzikuoja, užsiima kita veikla. Šiems jaunuoliams padeda praktiką atliekantys būsimieji socialiniai darbuotojai. Beje, Didžiosios Britanijos verslininkai panašius klubus labai remia. Manoma, kad turėdami veiklos psichikos sutrikimų turintys žmonės tampa savarankiškesni, jie lengviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą“, – pasakoja V. Nikžentaitis.
Pasak jo, dirbti su žmonėmis, turinčiais psichikos negalią, reikia ypač daug kantrybės ir gebėjimų, nepakanka tik atjautos ir supratimo. „Jei nesugebi įgyti šių žmonių pasitikėjimo, rezultato nebus. Turintieji psichikos negalią labai jaučia veidmainystę, netikrumą. Deja, specialistus rengiančios aukštosios mokymo įstaigos šiai sričiai skiria labai mažai dėmesio, be to, jauni žmonės darbą su psichikos negalią turinčiais žmonėmis renkasi retai. Tam įtakos turi ir psichikos negalios specifika, ir itin nedideli darbuotojams mokami atlyginimai“, – teigia V. Nikžentaitis.
Poreikiai – įvairūs
Kad ligų atkryčiai būtų kuo retesni, žmonėms, turintiems psichikos negalią, reikalinga įvairi veikla. Jiems labai svarbu turėti užsiėmimų, integruotis į darbo rinką, gauti tinkamą būsto pagalbą. „Pastaruoju metu Lietuvoje pradėti bandomieji apsaugoto būsto projektai. Mūsų bendrija įdėjo daug pastangų, kad jie atsirastų. Tikiuosi, kad apsaugoto būsto programos pradės veikti ir kitose savivaldybėse – ne kaip bandomieji projektai, o kaip reali paslauga“, – sako V. Nikžentaitis.
Pasak jo, Lietuvoje duris atveria ir vis daugiau savarankiško, grupinio gyvenimo namų – šiuo metu Lietuvoje veikia apie 70 tokių namų, dabar statomi dar 27. Planuojama, kad iki 2022-ųjų Lietuvoje jų bus daugiau nei 100. „Važinėjame po socialinės globos namus, matome, kad didelė dalis jų gyventojų galėtų gyventi savarankiškai. Gavę reikiamą pagalbą, jie galėtų išlaikyti save, patys tvarkyti savo gyvenimą ir nebūti našta valstybei. Vis dėlto nežadama visai sunaikinti ir globos įstaigų – jose gyvens tie žmonės, kuriems pagalbos reikia visą parą.“
V. Nikžentaičio teigimu, nemaža psichikos negalią turinčių žmonių dalis galėtų dirbti ir užsidirbti, todėl labai svarbi darbo su jais dalis – profesinė reabilitacija. „Jei žmogus įsitraukia į užimtumo veiklas, dirba, jo sveikatos rodikliai gerėja. Problema ta, kad mūsų žmonėms dažniausiai siūlomas tik nekvalifikuotas darbas, nors asociacijoje turime ir garsių filosofų, mokytojų. Psichikos liga nesirenka, todėl turime atrasti įvairių įdarbinimo formų, įvertinti kiekvieno gebėjimus, įgūdžius, patirtis. Turėtų atsirasti nacionalinė užimtumo programa, kurios Lietuvoje labai trūksta“, – kalba V. Nikžentaitis.
Bendrijos vadovas pasakoja, kad jam teko gyventi viename iš Lenkijos viešbučių, kur gyventojus aptarnaujantį personalą sudarė tik psichikos negalią turintys žmonės. „Sužinojęs, kokioje srityje dirbame, prie mūsų priėjo viešbučio administratorius ir atkreipė dėmesį, kad net šešiems darbuotojams diagnozuota šizofrenija. Gyvenome viešbutyje savaitę ir nepajutome jokios problemos, visi darbuotojai puikiai atliko savo pareigas. Tai ir yra tikroji integracija, kai žmonės įdarbinami atvirojoje darbo rinkoje, gali pasijusti visaverčiais bendruomenės nariais. Žmonėms reikia duoti ne žuvį, o meškerę“, – pabrėžia pašnekovas.
Jo teigimu, gaila, bet tiek visuomenės, tiek valstybės požiūris į psichikos negalią turinčius žmones tebėra neigiamas, parama šiems žmonėms pernelyg dažnai apsiriboja deklaracijomis. „Rengiama nemažai antistigminių programų, bet situacija nesikeičia. Požiūrį į psichikos negalią turinčius žmones formuoja pati negalia, todėl visuomenę būtina su ja kuo plačiau supažindinti – parodyti, kad turintys psichikos negalią gali daug, tereikia daugiau tolerancijos, šiek tiek pagalbos ir tinkamo visuomenės požiūrio“, – pabrėžia V. Nikžentaitis.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
