Remiantis mirtingumo priežasčių duomenimis, onkologiniai susirgimai yra antra dažniausia priežastis po širdies ir kraujagyslių ligų, tačiau mokslininkai prognozuoja, kad netolimoje ateityje situacija gali pasikeisti ir piktybiniai navikai taps dažniausia mirties priežastimi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, rašoma pranešime spaudai.
Europoje 2018 metais onkologinėmis ligomis susirgo 3,9 mln., o nuo vėžio mirė 1,9 mln. gyventojų. Visame pasaulyje tais pačiais metais buvo užregistruota 18,1 mln. naujų vėžio atvejų, o nuo šios ligos mirė net 9,6 mln. pasaulio gyventojų.
„Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausią dvidešimtmetį, iki 2040-ųjų metų, naujų vėžio atvejų pasaulyje padaugės per 63,4 proc. ir jų skaičius kasmet sieks 29,56 mln. Taip pat manoma, kad net 71,5 proc. padaugės ir mirčių nuo onkologinių ligų skaičius. Stebėdami augančias tendencijas ekspertai daro prielaidą, kad širdies ir kraujagyslių ligos mirtingumo struktūroje užleis vietą vėžiui“, – sako LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė prof. Elona Juozaitytė.
Pasak profesorės, panašios sergamumo onkologinėmis ligomis tendencijos stebimos ir Lietuvoje, tačiau mirtingumo skaičius čia išlieka stabilus arba net turi tendenciją mažėti.
„Sergamumą suvaldyti yra labai sunku, nes čia susiduriame su gausybe gyvensenos ypatumų – nutukimu, žalingais įpročiais, mažu fiziniu aktyvumu – kurie turi įtakos sergamumui ir kuriuos labai sunku kontroliuoti. O mirtingumui galima daryti įtaką, jį valdyti ar stabilizuoti, kadangi tai priklauso nuo ankstyvos diagnostikos, naujų medicinos technologijų ir šiuolaikinių gydymo galimybių“, – tikina profesorė.
Gydytojos teigimu, šiuolaikinės biotechnologijos, nanomedicinos, genomikos ir informacinė revoliucija sudaro naujas galimybes kovoti su onkologinėmis ligomis ir kelia naujus uždavinius onkologijos vystymuisi.
Vėžys neatsiranda per naktį
Visą vėžinio naviko pradžią, progresavimą ir metastazavimą nulemia ląstelėse vykstantys genetiniai ir epigenetiniai pokyčiai – mutacijos. Vienos mutacijos yra paveldimos, kitos – atsiranda gyvenimo eigoje vienoje organizmo ląstelėje, kuri vėliau tampa vėžio pradininke.
„Normali ląstelė virsta vėžine, kai atsiranda mutacija, kuri suteikia navikinei ląstelei pradininkei pranašumą prieš sveikąsias ląsteles. Ir tada viskas pasikeičia. Naujos navikinių ląstelių savybės nulemia sėkmingą karcinogenezę – naviko vystymąsi, nes sveikosios ląstelės veikia vienaip, o pakitusi ląstelė agresyviai proliferuoja – auga ir dalinasi“, – pasakoja profesorė.
Prof. E. Juozaitytės teigimu, vėžio atsiradimas dažniausiai yra daugiapakopis, ilgalaikis procesas, neįvykstantis per naktį ar kelias dienas. Kartais nuo mutacijos atsiradimo iki ligos pasireiškimo gali praeiti net keli dešimtmečiai.
„Tam tikrame žmogaus amžiuje gali atsirasti mutacija, prasidėti naviko proliferacija, vėliau – įvykti dar kažkoks pokytis. Tada navikas ima didėti, tampa invaziniu ir tai gali trukti ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, storžarnės karcinogenezės modelis: pradiniai pokyčiai gali atsirasti nuo 30-ies metų, o žmogus gali susirgti tik sulaukęs 60-ies. Tai daugiapakopis naviko formavimosi procesas“, – sako prof. E. Juozaitytė.
Galimybė pažvelgti giliau
Pasak profesorės, anksčiau onkologijoje buvo žinomos ir svarbios tik klinikinės charakteristikos. Pavyzdžiui, jei moteris serga krūties vėžiu – gydymo parinkimas ir pacientės prognozės numatymas priklausė nuo naviko dydžio, limfmazgių pažeidimo, tolimųjų metastazių buvimo, pacientės amžiaus bei kitų veiksnių.
„Tai išlieka svarbu ir šiandien, tačiau dabar jau galima išanalizuoti, kokie pakitimai yra įvykę giliau – pačiame navike. Galima ištirti genus, kurie tampa taikiniais ir pagal juos kuriami vaistai, kurie gali blokuoti tuos taikinius ir kontroliuoti ligą. Tobulėjant moksliniams tyrimams ir atsirandant naujoms gydymo galimybėms didėja supratimas, kad gydymas turi būti individualizuotas, atsižvelgiant į navike įvykusius genetinius pakitimus“, – sako prof. E. Juozaitytė.
Būtent biologijos mokslo pažanga – molekuliniai, genetiniai metodai, naujos kartos genų sekoskaita sudaro galimybes surasti patologinę grandį konkretaus paciento naviko patogenezėje ir tuo pačiu prognozuoti bei parinkti veiksmingiausią priešnavikinį gydymą.
Atlikus vėžio genomo tyrimus ir analizuojant, koks gydymas navikui būtų tinkamas, kartais nutinka taip, kad būtent tokiam vėžiui gydyti jis niekada nebuvo naudojamas, tačiau pagal genetinius pakitimus matoma, kad būtent toks gydymas jam būtų efektyvus.
Profesorės teigimu, klinikinėje praktikoje teko susidurti su pakankamai sėkmingais gydymo rezultatais, kurie rutininėje praktikoje netipiniai, bet tinka būtent tam konkrečiam pacientui.
„Anksčiau galvojome, jog žmogaus gydymas priklauso nuo naviko lokalizacijos – kad plaučių vėžys gydomas vienaip, krūties – kitaip, inkstų – dar kitu būdu. Tačiau pasirodo, kad tokios pačios mutacijos gali būti įvykusios sergant tiek vienu, tiek kitu vėžiu. Gal būti taip, kad kažkokia mutacija įvyko sergant plaučių vėžiu, bet lygiai tas pats buvo pastebėta ir analizuojant, tarkim, krūties vėžį. Taip atrandame daugiau galimybių gydyti žmogų – pagal tas mutacijas blokuoti kelią, kuris veda ligos progresavimo link ir sustabdyti jo metastazavimą“, – tikina profesorė.
Metastazės nebėra nuosprendis
Klinikinėje praktikoje neretai susiduriama su situacija, kai iš pradžių onkologinė liga reaguoja į paskirtą gydymą, o paskui atsiranda rezistentiškos ląstelės, kurios nepasiduoda gydymui, jos metastazuoja. Metastazes gali sudaryti tam tikri heterogeniški klonai ir vienus iš jų pavyksta įveikti vaistais, o kiti toliau plinta ir progresuoja.
„Naviko heterogeniškumas ir rezistentiškumas, kuris atsiranda ilgalaikio gydymo metu, tampa problema, tada keliame klausimą – kur galime toliau judėti? Tada žiūrime į naujas technologijas, pavyzdžiui, galimybę atlikti genomo tyrimą ir iš navikinės medžiagos ar skystos biopsijos išskirti naviko DNR, nustatyti genų pokyčius ir pažiūrėti, ką galime pacientui pasiūlyti“, – sako prof. E. Juozaitytė.
Pasak profesorės, norint diagnozuoti onkologinę ligą, būtinas naviko morfologinis ištyrimas, todėl „auksiniu standartu“ visiems tolesniems tyrimams išlieka naviko morfologinė medžiaga. Skysta biopsija yra ypač reikšminga, siekiant stebėti ligos eigą – įvertinti, ar nepasikeitė naviko molekulinis profilis, jeigu nebeveikia paskirtas gydymas.
„Tokiais atvejais būna, kad pakartojus tyrimą galima sužinoti, jog, pavyzdžiui, navikas yra pasikeitęs ir jam reikia skirti kitokį gydymą. Taip pat galima nustatyti naujas arba rezistentiškumą nulemiančias mutacijas, parinkti kitą gydymo eilę, atrasti naujas galimybes“, – tikina profesorė.
Vėžio genomo tyrimas yra galimas visuose ligos etapuose ir ypač reikalingas, jeigu liga progresuoja ir metastazuoja. Išsamus vėžio genomo tyrimas yra itin svarbus tikslinant reto, netipiško naviko diagnozę ir parenkant gydymą, kai navikas yra agresyvios eigos, o visos įprastos gydymo galimybės išsemtos.
