Vanduo lydėjo M. Juodišių visą gyvenimą – nuo šešerių metukų jis žaidė vandensvydį, kuris puikiai sekėsi, nesvetimas buvo ir plaukimas. Tik įvykusi nelaimė kuriam laikui viską sustabdė.
2009-ųjų liepos 25 dieną jis prisimena kuo puikiausiai – kaip ir kasmet, paskutinį liepos savaitgalį Plateliuose vykdavo plaukimo maratonas, kuriame jėgas išmėgindavo ir jis.
Lemtingas šuolis
Į Platelius vyras nuvyko dar penktadienį, susirinko daugybė plaukikų iš Lietuvos ir kitų šalių, šeštadienį visi pasitiko pakiliomis, sportiškomis nuotaikomis.
„Praplaukėme maratoną, buvome visi laimingi. Kaip visą laiką, visi ant kranto diskutavo apie plaukimą, dalinosi, kas kam sekėsi, kas nesisekė, kas nuplaukė į šoną, kas plaukė tiesiai.
Po plaukimo, kol skaičiuodavo rezultatus, visada vykdavo gražiausio šuolio į vandenį konkursas. Daug metų ten dalyvavau, teko sudalyvauti ir tada, bet atsitiko nelaimė, o po to viskas rutuliojosi sava eiga“, – prisimena Mantas.
Neriant į vandenį, jis galva trenkėsi į dugną, to pasekmė – 6 ir 7 kaklo slankstelių bei pirmojo krūtininio slankstelio lūžis.
„Kaip pasakojo draugai, nuotaikos buvo liūdnos, niekas nenorėjo net eiti į apdovanojimus. Aš buvau išvežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę operacijai. Iki pat ligoninės ir operacijos buvau sąmoningas, viską girdėjau, nors akyse buvo aptemę“, – pasakojo pašnekovas.
Pabudęs reanimacijoje Mantas nežinojo nieko – ar operacija praėjo sėkmingai, ar visiškai nutraukti nervai. Kaip vėliau paaiškėjo, iš dubens buvo imta kaulo dalis, kad kakle užpildytų tuščią vietą, ją suveržė titaninėmis plokštelėmis ir keturiais varžtais, tačiau laimei žinios apie operaciją buvo geros ir tai suteikė vilties.
Gyvenimas pasikeitė akimirksniu
Kol to nežinojo, suprato tik viena – nejaučia nei rankų, nei kojų. Į galvą iškart toptelėjo mintis: „Šį kartą jau yra labai blogai“.
Kodėl sako, kad šį kartą? 1993-aisiais, kai jam nebuvo nė 14-ikos, jis su kiemo draugais važiavo maudytis, tačiau kelionės tikslo taip ir nepasiekė – už automobilio vairo sėdėjęs 21-erių draugas žuvo, o Mantas ne vienerius metus praleido neįgaliojo vežimėlyje, nevaldė kojų.
„Anąkart po kurio laiko aš atsistojau, bet šį kartą mintyse supratau, kad nevaldau beveik nieko. Į širdį labai stipriai nepriėmiau – žinojau, kad medicina pažengusi, Lietuvoje dirba stiprūs specialistai, o po to vis tiek išvažiuosiu į reabilitaciją ir atgaivinsiu bent kažkokius judesius, motoriką“, – šypteli.
M. Juodišius atviras – žinią, kad operacija pavyko, bet jis nebevaikščios, priimti nebuvo lengva.
„Kaip ir visi, esu žmogus, ne robotas. Buvo klausimų, kaip reikės gyventi toliau, bet visą gyvenimą buvau karys, kuris eina iki galo ir nenuleidžia rankų“, – priduria.
Trys savaitės ligoninėje buvo nelengvos: įsimetė sepsis, kankino itin aukšta temperatūra, medikai kovojo dėl jo gyvybės. Bet net sunkiausiais laikotarpiais jis sako nuteikinėjęs save pozityviai, juk mintys materializuojasi.
„Labai norėjau gyventi, norėjau kuo greičiau vykti į reabilitaciją. Gydytojai man padėjo sveikti ir po trijų savaičių ligoninėje išvežė į reabilitaciją Palangoje, kur mane iš karto į savo rankas perėmė labai stipri komanda, iškart prasidėjo kineziterapija, ergoterapija.
Palauk nebuvo, nes, kaip visi ir sakė, kuo greičiau pradėsi viską daryti, stengsiesi, tuo greičiau ateis rezultatas. Su savimi buvau labai griežtas ir klausiau gydytojų – ką liepė daryti, tą ir dariau“, – prisiminė jis.
Nelaimė nuo vandens neatbaidė
Prasidėjus reabilitacijai negalėjo pajudinti nė piršto, tačiau kiekviena diena atnešdavo pasiekimų, kad ir labai nedidelių, bet reikšmingų. Mantas penkias dienas per savaitę po du kartus keliaudavo į kineziterapijos užsiėmimus.
„Kai ateina penktadienis, paskutinės treniruotės ir žinai, kad savaitgalį turėsi tik gulėti ir laukti pirmadienio, būna sunku, nes kažką pasiekus tai motyvuoja siekti dar daugiau. Pirmadienio ryto laukdavau tarsi išganymo“, – nusijuokia.
Ilgas, kantrus ir nenutraukiamas darbas davė rezultatus – atsistatė kai kurios Manto rankų funkcijos, kaip pats sako, gali save apsitarnauti, tik didesniuose darbuose prireikia kitų pagalbos.
Prie to itin daug prisidėjo ir užsiėmimai baseine. Vyras pasakoja, kad be jokios baimės pirmuosius kartus lipo į baseiną, psichologiškai jautėsi stiprus. Ir lipo su tikslu – plaukti už Lietuvos paralimpinę rinktinę.
„Po traumos teko paplaukioti gal penkerius metus, bet dabar man priklauso septyni Lietuvos rekordai, dalyvavau Lietuvos, Europos, pasaulio čempionatuose, buvau ir paralimpinės rinktinės narys. Rezultatai tenkina ir mane, ir trenerį“, – pasidžiaugia pašnekovas.
Dabar jis dirba neįgaliųjų plaukimo treneriu ir be galo tuo džiaugiasi – savo patirtį ir žinias gali perteikti kitiems. Be to, paskatina savo likimo brolius ir seses dažniau išeiti iš namų, socializuotis, o tai itin svarbu.
„Visada buvau kitiems griežtas, bet ir sau esu labai griežtas. Niekada nenuolaidžiauju. Jeigu pasakau kitam, kad jis tinginys, visą laiką parodysiu, kad nėra ko verkti, ypač turint kojas.
Nesvarbu, ar tu vaikštai, ar ratukuose sėdi – gali pilotuoti lėktuvą, vairuoti automobilį, važiuoti dviračiu. Gali net skristi į kosmosą! Neįgalus gali viską, kaip ir sveikas, tik reikia noro, o visa kita pritaikoma“, – paragina Mantas.
Turi svarbią žinią visiems
Tačiau dalindamasis savo istorija M. Juodišius užvis labiau nori visiems priminti, kaip svarbu atsakingai elgtis prie vandens ir nepervertinti savo jėgų. Kaip priminimą jis naudoja puikiai įsimenamą frazę:
„Jeigu jau labai norite šokinėti į vandenį ant galvos, šokinėkite tam tikrose vietose, kur yra tramplynai, budi gelbėtojai, yra medicinos punktas, viskas atitverta, saugu. Būkite budrūs, protingi. O geriausia tai daryti baseinuose, kur yra tramplynai ir budi gelbėtojai.
Geriau įbriskite ir paplaukiokite, o šokinėkite vietose, kurios pritaikytos. Šokite su galva, o ne ant galvos. Dažniausiai nori pasirodyti prieš draugus, dar kažką, bet tokie pasirodymai turi liūdną pabaigą. Būkime protingi.
Negalvokite, kad jums taip nebus. Aš irgi taip galvodavau, bet visko gali įvykti. Tokių pavyzdžių, kaip mano, Lietuvoje labai daug. Reikia saugoti save, nes pasekmės būna skaudžios. Kaklo trauma neriant yra baisi ir neatleidžianti.“
