Moteris atskleidžia, kad mezga jau nuo vaikystės: pradinėse klasėse megzdavo servėtėles, o paaugusi pradėjo sau kurti įvairius megztinius. O prieš 17 metų Laimutė pradėjo kurti ir savo papuošalus:
„Megzti mane išmokė mano mama. Šia veikla užsiimu, kiek save prisimenu. Visada megzdavau sau, tačiau visai neseniai nusprendžiau džiaugsmu padalinti ir su kitais.“
L. Stalioraitienės teigimu prieš 7 metus, paskatinta savo kolegės, pradėjo nerti pirmuosius žaisliukus. Laimutė neslepia – iš pradžių reikėjo perlipti per save ir pasitikėjimo įgauti iš naujo.
„Manęs žaislų mezgimas niekada nedomino, tačiau vieną dieną draugė atsiuntė paveiksliuką su katinuku, aš pasižiūrėjau ir pagalvojau, kad „tai ne man“. Kai praėjo kelios dienos, pagalvojau, kad jei nepabandysiu to padaryti, tai būsiu ne aš (juokiasi).
„Youtube“ pradėjau ieškoti įvairių pamokų. Ir dabar, aš nekuriu savo schemų, tačiau įkvėpimo ieškau internete. Toks žaislų nėrimas „ant bangos“ – man labai patinka“, – sako Laimutė.
Alytiškė atskleidžia, kad mezgimas yra jos pamiltas pomėgis, kurį norėtų paversti pragyvenimo šaltiniu, tačiau tai padaryti – ne taip lengva. „Žaislus pardavinėju savo socialinio tinklo paskyrose bei mugėse.
Rankdarbiai yra neįvertintas darbas ir iš to pragyventi neįmanoma. Galbūt kitiems sekasi geriau, bet gauti daug pajamų iš to nėra lengva“, – atvirauja moteris.
Dažniausiai Laimutės sukurtus žaislus dovanoja naujagimiams
Į Laimutę žmonės neretai kreipiasi su išskirtinėmis užklausomis: paprašo pagaminti savo sukurtų žaislų dizainą, patobulinti jau turimus žaisliukus ar pasirenka pačios Laimutės siūlomus kūrinius.
Prieš šv. Kalėdas ar šv. Velykas žmonės perka didesnius žaislus, tačiau Laimutė pastebėjo klientų pasirenkamų žaislų tendenciją ir kitais metų laikais.
„Dažniausiai žmonės nori įsigyti žaisliuką naujagimiams. Juk vaikai gimsta ištisus metus. Mano gamybos žaislus kaip dovaną naujai pasaulį išvydusiam žmogučiui išrenka dėl to, kad tai unikalus, rankų darbo žaisliukas. Ir visgi, ne masinės gamybos daiktas.
Pats gamybos procesas priklauso nuo sudėtingumo, dydžio. Pavyzdžiui, didesnes lėlytės neriu 4 dienas. Nebūna taip, kad neriu tik porą valandų.
Aš atsisėdu ir tam paskiriu visą darbo dieną. Ir tądien jau nebegaminu cepelinų (juokiasi), nes kitoms veikloms laiko tiesiog nelieka. Mažesni darbai užtrunka dieną ar net pusdienį, bet viskas priklauso nuo mažiausių detalių“, – pasakoja Laimutė.
Auksinis raktas – begalinė kantrybė
Laimutė atskleidžia, kad motyvacijos niekada nepraranda – mezgimas jos pats didžiausias pomėgis: „Jei mezgu ne kitiems, tai kažką gražaus sukuriu sau ar anūkams.
Mano anūkai dar maži, tad neturi užgaidų. Tačiau mane įkvepia mano pačios noras išbandyti kažką naujo ir mesti sau iššūkį.“
L. Stalioraitienė sako, kad jos rankdarbių paslaptis – meilė savo veiklai. Moteris neslepia, kad darant įvairius rankdarbius, iškyla sunkumų tačiau jos kantrybė padeda įveikti visus iššūkius.
„Nedarau to, kas man nepatinka, nes nesimėgauju procesu. Kai daiktą darau su visa širdimi, manau, kad tai labiau pritraukia žmones. Pateikdami užsakymų, žmonės mane įkvepia sukurti kažką naujo, nes apie tai dar nebūnu pagalvojusi.
Darant įvairius rankdarbius, iškyla sunkumų. Jei nepavyksta padaryti to, ko nori, padedi į šalį ir jei yra noras, vėl darai. Kartais jei dirbinį darai pagal schemas iš interneto, ten būna nesutapimų. O tuomet reikia viską perdaryti pagal save. Jei nesigauna – vėl ardai, neri iš naujo.
Kantrybės tikrai turiu ir visada turėjau. Kitos mezgėjos renkasi storą siūlą, kad padarytų greičiau, o man patinka plonas siūlas ir daug smulkių detalių. Esu tikra „krapštukė“ ir kitos kolegės manęs klausia, iš kur turiu tiek kantrybės.
Man labiausiai nepatinka daryti lėlių. Jas mezgu sukandusi dantis. Nežinau, kodėl man nepatinka megzti lėlių veidus. Lėlė man susijusi su mistika.
Pavyzdžiui, parduotuvėje esu mačiusi gėlių vazonėlių su veidais, bet tokio daikto aš niekada nepasistatysiu savo kambaryje. Lėles pradėjau nerti per „negaliu“, bet jos man yra tikras iššūkis“, – dalinasi alytiškė.
