Praėjus kiek daugiau nei dvejoms savaitėms po tragedijos, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertė Jūratė Sendžikaitė naujienų portalui tv3.lt atskleidė, kaip dabar gali atrodyti nelaimės vieta ir dalijasi svarbiais patarimais, kaip elgtis miške bei išvengti pavojų netoli pelkių.
Atskleidė, kaip šiuo metu gali atrodyti nelaimės vieta
Situacija pelkėje po nelaimės, pasak Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo ekspertės J. Sendžikaitės, nėra aiški, nes Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo specialistai toje vietoje dar nėra lankęsi. Dėl šios priežasties, anot jos, yra sudėtinga pateikti tikslius komentarus.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad pelkėje greičiausiai privežta daug mineralinio grunto, kurio visiškai pašalinti neįmanoma.
„Pelkės krantas bus kitoks, negu kad buvo, nes buvo formuojami keliai, privažiavimai, kranto linija yra pasikeitusi“, – teigia ekspertė.
Pasak J. Sendžikaitės, per tūkstantmečius susiformavęs durpių sluoksnis dabar yra visiškai permaišytas.
„Paėmęs gylį nerasi prieš tūkstantį metų susiformavusios durpės – ten bus mišinys įvairių amžiaus durpių“, – aiškina ji.
Geologiniu požiūriu, anot specialistės, šioje vietoje dabar susidarė nevienalytis grunto mišinys. Tačiau, jei teritorija bus tinkamai sutvarkyta – užtvenkti grioveliai, pakeltas vandens lygis ir pelkė palikta savieigai – ji pamažu galės atsikurti.
„Labai daug pelkių yra nusausinta, kuriose padaryta daug darbų, bet jos ir toliau yra naudojamos ir neatkuriamos“, – priduria J. Sendžikaitė.
Šiuo metu, pasak ekspertės, svarbiausia pašalinti visus metalinius svetimkūnius, sutvarkyti ir performuoti kranto liniją, taip pat pakelti vandens lygį ir leisti pelkei atsigauti natūraliu būdu.
„Jeigu yra kažkokių specialių dalykų, kurie iš tolo mums nematomi, reikia, kad atvyktų specialistai, įvertintų ir pasakytų, ar reikia kokių nors specialių atkūrimo priemonių, ar ne“, – pažymi ekspertė.
Tokio tipo nelaimės pažeidžia ekosistemą
Anot J. Sendžikaitės, pati ekosistema po nelaimės yra pažeista, tačiau norint tiksliai įvertinti padarytą žalą, būtina apsilankyti vietoje. Reikia nustatyti, kokio dydžio teritorija nukentėjo ir kokio pobūdžio pažeidimai padaryti, tačiau neturint tiesioginio vaizdo, tai – sudėtinga.
„Kai būna pažeistos pelkių ekosistemos, yra vykdomas nusausinimas – nesvarbu, ar tai daroma žemės ūkio reikmėms, ar durpių kasimo, ar vandens nuleidimo tikslais.
Jei yra pažeidžiamas hidrologinis režimas, kartu pažeidžiama ir pati ekosistema bei buveinės, kurios toje vietoje buvo“, – aiškina ekspertė, pabrėždama, kad tiksliai įvertinti situaciją galima tik apsilankius vietoje.
Jos teigimu, bet kokiu atveju, pažeminus vandens lygį, nukenčia vietinė augmenija ir susiformavusios buveinės.
„Turėtų būti vertinama, kokio dydžio plotas yra pažeistas, taip pat atsiranda vandens kokybės pokyčių. Reikia atlikti tyrimus – galbūt buvo išsilieję negamtinės kilmės skysčiai, kuriuos svarbu surinkti ir neutralizuoti“, – pabrėžia J. Sendžikaitė.
Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinės technologijos gali padėti žmonėms geriau orientuotis gamtoje ir išvengti pavojingų vietų.
„Šiais laikais kiekvienas žmogus, turėdamas mobilų telefoną, gali naudotis programėlėmis, kurios padeda orientuotis erdvėje. Įsijungus ortofoto žemėlapį, net jei pelkės nėra pažymėtos ar neapibrėžtos legendomis, prisiartinus teritoriją matyti, kad tai pelkė. Tai gali būti naudinga kiekvienam gamtoje besilankančiam žmogui“, – sako ji.
Kaip išvengti tokių nelaimių?
Vienas pagrindinių pelkės požymių – itin šlapia vietovė. Anot J. Sendžikaitės, su technika važiuoti į pelkines buveines yra pavojinga ir nerekomenduojama. Net einant pėsčiomis, būtina įvertinti aplinką ir pagalvoti, ar tikrai būtina kirsti pelkę, ar geriau rasti saugesnį kelią.
„Su technika tikrai nėra ko ten judėti. Ypač kartais nerimaujame dėl keturračių vairuotojų, kurie ieško ekstremalių iššūkių. Važiuoti pelke yra visiškai kitaip nei miško keliukais ar asfaltu – tai tampa savotišku išbandymu.
Tačiau norėtųsi, kad tokių keliautojų pelkėse nebūtų, tiek dėl jų pačių saugumo, tiek dėl gamtos apsaugos. Viskas, kas išvažinėjama, pelkėje atsistato labai ilgai“, – pabrėžia specialistė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad pelkės danga yra minkšta ir nestabili, todėl technikos paliktos vėžės išlieka ilgą laiką.
„Ypač jei kalbame apie aukštapelkes, labai prašyčiau visuomenės pagalvoti ir važinėti tik ten, kur yra įrengtos specialios dangos“, – pataria J. Sendžikaitė.
Anot jos, neatsargumas gali lemti nelaimę – žmonės su transporto priemonėmis kartais netikėtai patenka į tvenkinius, upes ar griovius.
„Ar prie kiekvieno ežero, griovio galima pastatyti įspėjamuosius ženklus? Ne, nes tai neįmanoma. Net mieste, kertant gatvę, pirmiausia pasižiūrime į abi puses, kad įsitikintume, ar nėra automobilių.
Taip pat ir gamtoje – reikia stebėti aplinką, kad neįžengtum į pavojingą vietą, pastebėtum gyvatę ar neužliptum ant bičių avilio. Žmogus, būdamas gamtoje, turi vadovautis atsargumo principu“, – pabrėžia ekspertė.
Specialistė pripažįsta, kad nelaimių visiškai išvengti neįmanoma, tačiau vien ženklų ar tvorų pastatymas neapsaugos nuo visų pavojų – kiekvieno asmens atsakingas elgesys ir budrumas gamtoje yra būtini.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
