Kalbėdama apie savo santykį su menu, moteris neslepia, jog ilgus metus jis buvo komplikuotas – iš dailės mokytojos išgirsti žodžiai atbaidė nuo tapybos, o teptuką į rankas vėl netikėtai paėmė prieš 13 metų.
Gyventi svetur N. Petrošiūtė išvyko prieš 16 metų – tuomet suviliojo beribės galimybės, o ir padėtis čia, Lietuvoje, buvo sunki. Tačiau būtent apsigyvenusi Lydso mieste, Vakariniame Jorkšyre, moteris vėl sugrįžo prie tapybos.
Menišką gyslelę užgožė mokykloje
Neringa šypsosi, kad menininkės gyslelę yra paveldėjusi, mat jos šeimoje daugybė su menu susijusių žmonių.
„Manau, kad pas mane tai yra genuose, kadangi ir sesės piešia, mano vyriausioji sesuo yra baigusi menus, mano močiutė labai gražiai piešia, mano močiutės brolis buvo dalininkas, berods, Rekašius, niekaip neatsimenu pavardės. Manau, tai tiesiog yra kraujyje“, – šypsosi pašnekovė.
Tiesa, dar mokykloje moteris pasižymėjo nuostabaus grožio piešiniais, tačiau koją sekti sesers pėdomis pakišo dailės mokytoja, pareiškusi, kad Neringa niekad netapys.
„Mokykloje piešiau, tačiau mokyklos laikais nesutariau su dailės mokytoja ir ji buvo pareiškusi, kad aš niekada netapysiu ir, tikriausiai, didžiausia priežastis tam buvo, kad ji visą laiką tikėjo, kad darbus, kuriuos aš pristatydavau pamokai, piešdavo mano sesuo, kuri tuo metu studijavo dailę. Tas kaip ir užgožė tą gyslelę“, – nemalonius mokytojos žodžius prisimena Neringa.
Prie meno sugrįžo netikėtai
Išvykus į Angliją teptukas pats sugrįžo į pašnekovės rankas, tiesa, ne tapyti paveikslus, o padėti sūnui:
„Buvo taip, kad mano jauniausiam sūnui reikėjo padėti su dailės projektu mokyklai, tad prisipirkome daug visokių dailei reikalingų reikmenų – teptukus ir dažus, popierių, visk.. Kol aš jam padėjau daryti jo darbą, galvojau: „Tiesiog pamėginsiu, ar dar atsimenu ką nors“. Nupiešiau saulėgrąžą, mano kaimynė draugė lietuvė pamačiusi užsiprašė saulėgrąžos paveikslo jos gimtadieniui ir nuo to viskas užvirė – tada kita kaimynė, draugai, seserys ir tiesiog vieną po kito paveikslus pradėjau vėl tapyti.“
Dienomis Neringa yra kokybės inžinierė įmonėje, gaminančioje namus, tad meno ten visai nėra – įprastas, monotoniškas darbas. Tačiau grįžus į namus ir vos atsiradus laisvai minutei, Neringa pasistato molbertą, ima į rankas teptuką ir leidžia fantazijai lietis per kraštus.
„Menas man šiuo metu yra daugiau hobis ir terapija, pabėgimas nuo realybės – paimu teptukus į ranką ir realybė išgaruoja. Visą laiką turėjau svajonę, kad mano hobis pavirs mano darbu. Dabar tai jau nėra svajonė, dabar tai yra tikslas“, – šypsosi ji.
Viską suderinti ne taip jau paprasta
Vis dėlto, nelengva rasti laiko taip mėgiamai veiklai. Varginantis darbas, buitis, energijos ir laiko trūkumas – tai kartais stabdo nuo tapybos. Tačiau pirmuosius žingsnius svajonės link moteris žengia drąsiai, mat jau turi pakvietimą dalyvauti virtualioje parodoje, taip pat vasarą savo darbus eksponuos Žagarėje.
„Mano tapyba dažniausiai vyksta naktimis, kai visi jau miega, niekas nebetrukdo ir, tikriausiai, vienintelis laisvas laikas, kurį turiu nuo darbo – vakarai, naktys, kartais savaitgaliai, atostogų metu piešiu daugiausiai. Tą suderinti kol kas yra labai sunku, bet tikiuosi, kad pavyks“, – kupina pozityvo kalbėjo N. Petrošiūtė.
Naujausi Neringos darbai pakerėjo daugelio širdis, tačiau retas žino, kad ji – savamokslė. Tačiau ne ta, kuri mokėsi žiūrėdama „Youtube“ patalpintus vaizdo įrašus ir skaičiusi literatūrą:
„Viskas vyko bandymo būdu – jokios literatūros, kažkokių pamokų ar dar kažko. Bet jau dabar, kada jau esu suaugęs žmogus, jokių pamokų nelankiau. Vienintelės – dailės pamokos, kada buvau vaikas, mokykloje. Bet tai, kaip tapau dabar, yra grynai bandymo, klaidos ir bandymo vėl produktas, ne kažkokių teorijų ar vizualinių pamokų stebėjimo.“
Iš paveikslų žvelgia senyvos moterys
Naujausi N. Petrošiūtės darbai – senų moterų portretai. Pradėjusi domėtis, kokie portretai populiarūs, moteris pasigedo vyresnių žmonių vaizdų, meną, rodos, yra užvaldęs jauno, tobulo kūno kultas, o senatvės sulaukusios moterys vis dažniau renkasi naikinti raukšles įvairiomis injekcijomis, kas Neringai nepriimtina – senatvė jai itin gražus gyvenimo tarpsnis.
„Man norėjosi parodyti, kad senatvė yra graži ir kilo idėja piešti senų žmonių portretus, mano atveju – senų moterų, mėginant joms parodyti, kad senatvė yra graži, jos nereikia bijoti. Ją reikia priimti kaip besikeičiančius metų laikus, senatve reikia didžiuotis ir džiaugtis jos sulaukus, nes ji ne kiekvienam duota, šitiek žmonių neturi prabangos sulaukti senyvo amžiaus. Senyvo amžiaus grožis slypi akyse, raukšlėsi, nes kiekviena raukšlelė yra išgyventa emocija. Moterys neturi bijoti pasenti, nes senatvė yra dalis gyvenimo, kaip ir vaikystė, jaunystė ir tuo reikia didžiuoti, džiaugtis, kad turim galimybę pasiekti tą amžių, kai mūsų veidai bus išraižyti raukšlėmis. Aš noriu parodyti moterims, kad senatvė yra tobulai graži“, – jautriai kalbėjo Neringa.
Senų moterų portretai piešiami iš nuotraukų, randamų internete, tačiau tapytoja pasirenka tik tuos, kurie patraukia ir kurių veidai pasakoja nesuvaidintą gyvenimo istoriją. Štai, juodai baltame paveiksle – Elen Jordano, ilgus metus dirbus „Yves Saint Laurent“ modeliu, juodame fone esanti moteris – 104 metų Whang-od iš Filipinų, būdama tokio amžiaus vis dar daranti tradicines Kalinga tatuiruotes.
Su mūza susidraugauti nelengva
Žinoma, jauną žmogų nutapyti užtrunka trumpiau – tobula lygi oda nereikalauja tiek darbo, kiek užtrunka perteikti kiekvieną raukšlelę veide, tačiau Neringai tai tikras malonumas, padedantis atskleisti senatvės grožį.
„Jaunas žmogus piešiasi greičiau. Paveikslus, kuriuos tapiau, užtruko nutapyti panašiai nuo 3 iki 4 savaičių, bet tai nėra tapymas ištisai, tai yra 2-3 valandos vieną vakarą, 2-3 valandos kitą vakarą. Kai kurie jų stovėjo po dvi savaites, aš jų net nepaliečiau, nes nebuvo tai laiko, tai noro. Jeigu taip sudėjus absoliučiai visas valandas į vieną krūvą, tikriausiai būtų apie savaitę laiko“, – kiek užtrunka nutapyti paveikslą skaičiuoja pašnekovė.
Tačiau Neringa juokiasi, kad su savo mūza ji nedraugauja – ši aplanko ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet jai pasirodžius darbai eina lyg per sviestą:
„Nedraugauju aš su mūza, nedažnai ji mane aplanko, labai norėčiau, kad ji būtų pastovi. Manau, kad tai labai susiję su kasdienio darbo krūviu ir nuovargiu, šeima ir visa kita – neatsiranda laiko. Tačiau kai mano mūza nusprendžia mane aplankyti, kas gali būti bet kada, be jokios priežasties žiūrint televizorių, skaitant kažką internete, vartant nuotraukas. Kada mūza pagauna, tada jau būnu visa tame. Kada draugauju su mūza, darbas einasi labai greitai, ypač piešiant gėles – kada pagauna įkvėpimas, gėlių paveikslą galiu nupiešti per porą naktų, yra pasitaikę, kada pristačiau paveikslą asmeniui, kuris jo pageidavo, per vieną naktį.“
Neatmeta galimybės grįžti į gimtinę
Paklausta, ar žmonės domisi jos menu, pašnekovė šypteli – susidomėjimo išties yra, tačiau dažnai atbaido kaina, kuri išties nemenka, o ir Anglijoje paveikslų kainos nuo Lietuvos skiriasi.
„Tikrai negalėčiau pasakyti, kad Anglijoje yra didesnis supratimas ir didesnis meno vertinimas negu Lietuvoje. Aš manau, kad tai tiesiog priklauso nuo asmenybės, nes Anglijoje yra daug žmonių, kurie sako, kad gali pasidaryti patys, kodėl turėtų mokėti tokius pinigus. Yra labai daug tokių, kurie į menininką dar žiūri labai skeptiškai, nėra supratimo, kad tai nėra tik kūrinys, į kurį sudėtos priemonės, tai yra kūrinys, į kurį įdėta labai daug laiko ir emocijų“, – svarsto N. Petrošiūtė.
Vis dėlto, Neringa po truputį žengia tikslo link, kad tapyba taptų jos pragyvenimo šaltiniu – moteris sulaukia kvietimų į virtualias parodas, vis daugiau žmonių kreipiasi su asmeniniais užsakymais. Tačiau greičiausiai niekada moteris nepamirš pirmosios fizinės parodos, kuri įvyko jos gimtajame mieste.
„Turėjau vienintelę fizinę parodą savo gimtajam mieste Šilutėje, prieš 4 ar 5 metus. Paroda buvo su mano tapytomis gėlėmis Šilutės centrinėje bibliotekoje, kur ne tik parodžiau savo meną, bet tuo pačiu pagarbą ir padėką gimtajam miestui“, – šiltai šypsosi tapytoja.
Pasiekusi savo tikslo, moteris neatmeta galimybės sugrįžti gyventi į Lietuvą ir nors menas nepririša prie vienos vietos ir gali būti kuriamas bet kur, čia liko dalelė jos širdies, o Lietuvoje laukia tėvai ir seserys.
