Taip gimsta ši istorija – jaunos režisierės, Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorės Akvilės Gelažiūtės dokumentinis filmas „Neregėta Europa“. Lietuvos žiūrovams filmas pristatytas lapkričio 10 dieną festivalio „Scanorama“ programoje. „Neregėta Europa“ bus rodoma dar keletą kartų, – sako A. Gelažiūtė. – Tada nedidelė pertrauka, o ateinančių metų sausį–vasarį keliaus į kino teatrų ekranus ir pradės savarankišką gyvenimą. Filmas jau turi ir garsinio vaizdavimo takelį neregiams.“
Tema – kelionės istorija
Anot A. Gelažiūtės, yra daug įdomių ir aktualių temų, kuriomis galima kurti filmą, tačiau tam reikia, kad į vieną vietą sukristų daugybė svarbių dalykų. Pirmiausia, kad atsirastų personažas, kad per kokį nors gyvenimo įvykį jis galėtų papasakoti savo istoriją. Lemia ir asmeninis santykis – kūrėjui tema turi būti įdomi ir patraukli.
Režisierė neslepia: tarp jai artimų žmonių neįgaliųjų nebuvo, o ji pati, kaip ir daugelis žmonių, turėjo nemažai baimių būti šalia: kažką ne taip pasakysi, ne taip padarysi, įžeisi... Susipažinusi su Irma Jokštyte greitai suprato, kad bendraudama su ja nejaučia nei baimės, nei kaltės jausmo. Taip pat būdavo ir bendraujant su Irmos draugais.
„Pirmas žingsnis buvo žengtas, – sako režisierė. – Bet pradėti kurti filmą – maža. Pusę metų ieškojau reikalingo personažo ir jo istorijos. Nemaniau, kad filmo tema turėtų būti aklumas kaip negalia. Norėjau, kad tai būtų filmas apie akluosius ir silpnaregius, gyvenančius tokį patį gyvenimą, kokį gyvename mes visi, susiduriančius su tais pačiais iššūkiais, tomis pačiomis kasdienybės realijomis – draugai, mokslas, šeima, tarpusavio santykiai.“
Po pusės metų ieškojimų netikėtai atsirado ir personažas, ir būsima istorija – tai Irmos draugė Žydrūnė ir jos vyras Algirdas. Tą vasarą jie tuokėsi ir rengėsi kemperiu išvykti į povestuvinę kelionę po Europą. „Kemperis, dvi savaites truksianti kelionė, šeši personažai – supratau, kad tai ir yra ta pusmetį ieškota filmo verta istorija, – sako režisierė. – Į kelionę išvykome dviem automobiliais, viename – Žydrūnė su vyru ir draugais, antrame – mes, filmavimo komanda. Kai reikėdavo filmuoti, operatorių Martyną Norvaišą „komandiruodavome“ į kemperį. Taip ir keliavome.“
Įsileisti nepažįstamus žmones į savo aplinką – ne visada lengva ir būtina. Ypač kai ta aplinka – povestuvinė kelionė. „Iš pradžių nenorėjau, kad kelionėje be mūsų, draugų kompanijos, būtų dar kažkas svetimas, juolab nebuvau pratusi prie kamerų, – atvirauja Žydrūnė. – Vis dėlto Irma su Algirdu įkalbėjo. Pirmomis dienomis operatorius gal kiek trikdė, o vėliau pradėjome nebepastebėti, jis tiesiog tapo mūsų kelionės dalimi.“
„Kaip iš tikrųjų viskas vyko, pamatėme tik po dvejų metų, kai buvo pastatytas filmas, – juokauja Irma. – Kelionėje kemperyje – šeši žmonės ir dar operatorius. Lengvas chaosas! Nėra nei noro, nei galimybių kažką kurti, vaidinti. Kai parodė, kas ten dėjosi, buvo labai juokinga.“
Pasak Irmos, vienas dalykas, kai su žmogumi tiesiog bendrauji, visai kitas – kai tas bendravimas parodomas ekrane. Kai kurių scenų ar detalių filme galėtų ir nebūti, pavyzdžiui, tos, kurioje ji draugams šaukia: „Nupirkit šešis butelius vyno!“, bet vis tiek viskas labai linksma ir juokinga. Žydrūnė irgi pritaria, kad žiūrint šią kelionės istoriją po kelerių metų jai kyla patys gražiausi jausmai, atrodo, kad tai – tarsi koks vaizdo dienoraštis.
Kelio komedija
Režisierė A. Gelažiūtė filmą „Neregėta Europa“ apibūdina kaip kelio komediją su tam tikrais dramos elementais. „Man patinka į gyvenimą žiūrėti su humoru. Visi jie – Irma, Žydrūnė, Algirdas, Olegas – yra šviesūs žmonės, daug juokauja. Kelionėje nuolat skambėjo gitaros muzika, dainos“, – pasakoja režisierė.
Pasak jos, tiek ji pati, tiek filmo kūrėjų komanda prieš imdamiesi darbo tiksliai nežinojo, kur ir kaip vyks filmavimas, kokia bus viena ar kita scena, bet bendrą nuotaiką jautė: draugai keliauja, linksmai leidžia laiką. „Norėjome sukurti filmą ne apie negalią, o apie žmonių tarpusavio santykius, – sako režisierė. – Išvažiavo kaip draugų kompanija, o kelionės pabaigoje drauges Irmą ir Žydrūnę, dešimt metų gyvenusias viename bute, matome jau atsiskyrusias, kiekvieną einančią savo keliu.“
„Mūsų ir režisierės požiūris į filmo kūrimą, į jo tikslus sutapo, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė. – Norėjome, kad visuomenė išvystų ne herojišką, ne gyvenimą dramatizuojantį ar jį neigiantį, o tiesiog gyvenantį neregį – keliaujantį, besidžiaugiantį, įsimylintį, besituokiantį. Filme visa tai ir matome.“
Į klausimą, ar kasdienybė neužgožė svarbiausios filmo idėjos, režisierė atsako, kad kasdienybė ir buvusi viena iš kertinių filmo idėjų: „Filme siekėme parodyti ne negalią, o žmones.“
Lietuvos aklieji ir Europos kontekstai
Tiek pačių dalyvių, tiek režisierės teigimu, kelionėje nebuvo pavojingų ar dviprasmiškų situacijų. Nepaisant to, stebėdamas kai kuriuos filmo epizodus žiūrovas pasijunta nejaukiai. Vienas jų – scena, nufilmuota Rumunijoje: aplink keliautojų namelį vaikštinėja benamis, prašo pinigų, gal turi ir blogesnių ketinimų, o Irma, būdama namelio viduje ir nematydama, kas vyksta lauke, jam siunčia oro bučinį.
„Nieko ekstremalaus ten nebuvo, – sako režisierė. – Po peržiūrų žiūrovai dažnai komentuodavo, kad jie tiesiog pamiršdavo, jog tai filmas apie neregius. Tuomet ši scena neatrodo nei dviprasmiška, nei nejauki.“
Režisierė dar kartą primena, kad tiek ši scena, tiek ir kitos kelionėje užfiksuotos situacijos visų pirma pasakoja ne apie negalią, bet apie žmonių tarpusavio santykius. Per visą filmą Irma su baltąja lazdele pasirodo gal tik kartą – Rumunijoje, Juodosios jūros paplūdimyje.
Suprantama, tiesioginių ar netiesioginių nuorodų, kad tai filmas apie neregius, žiūrovas ras ne vieną ir ne dvi, tačiau keliautojų juokas, pokštai, dainos jas tarsi nustumia į antrą planą.
Vienas iš galimų filmo kontekstų – Vidurio ir Rytų Europa. „Vakariečiai ne visada šį regioną mato, ne visada nori matyti, – sako režisierė. – Norėjome parodyti, kad jame gyvenantys žmonės taip pat myli, džiaugiasi, keliauja.“ Pasak A. Gelažiūtės, „Neregėta Europa“ – daugiaplanis pavadinimas. Filmo veikėjams neregėta todėl, kad po ją tokiu būdu keliauja pirmą kartą, vakariečiams – nes į šį regioną vis dar žiūri su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
