Mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti moteris šiandien didelę gyvenimo dalį skiria savanorystei, bendravimui su kitais žmonėmis. Ji jau kurį laiką vykdo ir savo projektą „Dėkingumo dėžutė“, kuris padeda onkologiniams ligoniams nepalūžti sunkioje kovoje su klastinga liga.
Ne tik ši prasminga iniciatyva, bet ir kiti pokyčiai Rūtos gyvenime ir kasdienybėje atsirado tada, kai ji po pusantrų metų kovos įveikė kaulų sarkomą.
„Kartą žiūrėjau lietuvių režisieriaus A. Matelio filmą „Prieš parskrendant į žemę“. Filmas apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, filmuotas Lietuvoje.
Vėliau skaičiau jo interviu, režisierius pasakė labai gražią mintį: „Ligoninėje žmogus tampa žmogumi. Galbūt tai ir yra ligos prasmė – užauginti žmogų“. Sutinku ir aš, tai tikrai duoda brandos“, – sako Rūta.
Ties alkūne pastebėjo guzą
Jos istorija prasidėjo 2014 metų pavasarį, kai vieną dieną moteris pradėjo jausti skausmą alkūnėje.
„Tada neprisiminiau, ar jis atsirado savaime, ar kažkur susimušiau. Skausmas šiek tiek vis didėjo, galvojau dar truputį palauksiu ir kreipsiuosi į gydytojus. Maždaug po mėnesio toje vietoje susilaužiau ranką, paprasčiausiai stipriau atsirėmus į kėdę po kontakto.
Buvo atlikta rentgeno nuotrauka, gydytojas priėmime konstatavo „įdomesnį“ alkūnės sąnario lūžį. Tą kartą nieko įtartino nebuvo pastebėta, ranka buvo įdėta į gipsą“, – prisimena moteris.
Grįžusi namo iš ligoninės, ji turėjo lankytis pas ortopedą-traumatologą, kuris stebėjo, kaip gyja lūžis, kada bus galima nuimti gipsą. Apsilankymai pas jį ir atliktos rentgeno nuotraukos rodė, kad ranka pamažu gyja.
„Visą laiką man skaudėjo, tarsi kažkas plėštų iš vidaus, esu turėjusi lūžių ir ta patirtis nepriminė šios. Bet juk gydytojas sakė, kad gyja, viskas gerai, pagalvojau, gal taip turi būti“, – dalijasi Rūta.
Tačiau praėjus dar kuriam laikui ir nuėmus gipsą, ji ties alkūne pastebėjo gana nemažą guzą:
„Tas pats gydytojas po atlikto rentgeno pasakė, kad nemato kaulo, tada mano alkūnkaulis buvo jau ištirpęs. Gydytojas nukreipė į savo kitą darbovietę pas kolegą, tada ten dar kartą atliko rentgeno nuotrauką ir pasakė, kad mato augliuką.
Prieš einant darytis rentgeną kitoje ligoninėje, man pradėjo temti akyse, turėdama stiprią nuojautą, įtariau, kad kažkas ne taip, pati iki rentgeno kabineto savo kojomis nenuėjau...“
Buvo baiminamasi, kad auglys išplitęs į kitus organus
Moteris gavo skubų siuntimą į Kauno klinikas, kur ortopedas-traumatologas, vos pažvelgęs į nuotrauką, pasakė, kad tai yra kaulų sarkoma. Netrukus ir biopsijos rezultatai patvirtino diagnozę – osteosarkoma su išplitimu į minkštuosius audinius.
„Buvau su tėvais ir tuo metu nelabai supratau, kas vyksta... Nesidomėjau tokiomis temomis ir net nežinojau, kas tas navikas, iš pradžių sakė, gal net nepiktybinis. Vėliau iš gydytojo onkologo sužinojau, kad man buvo patologinis lūžis, kur užteko menko smūgio, jog viskas viduje „atsikabintų“. Tada jau buvo prasidėjęs kaulo irimo procesas“, – atvirai kalba ji.
Išgirsta ligos diagnozė šokiravo ne tik ją, bet ir jos tėvus. Jie nuo pat pradžių žinojo, kad Rūta gali netekti rankos, tačiau dukrai nieko apie tai nesakė:
„Liga stipriai paveikia žmogaus gyvenimą. Nors serga vienas žmogus, tačiau kartu su juo „serga“ visa šeima. Ilgas ir sekinantis buvo tyrimų atlikimo procesas, kai nežinai, kaip viskas gali pasisukti.
Buvo daugybė tyrimų dėl galimų metastazių, kadangi, pasak gydytojų, auglio šioje vietoje nebūna. Laimei, išplitimo į kitus organus nebuvo.“
Operacija buvo labiau eksperimentinė
Tuo metu ketvirtą studijų kursą universitete pradėjusi Rūta sužinojo, kad navikas buvo perraugęs į minkštuosius audinius, apėmęs kitus kaulus. Tada ir jai pačiai buvo pasakyta, kad medikai siūlo amputuoti ranką, mat nemato kitos išeities.
„Prieš operaciją gydytojas pasikvietė mane į kabinetą. Tuo metu buvau viena ir jis pasakė, kad visi kolegos siūlo man amputuoti ranką, tačiau jis su tuo nesutinka ir pasiūlė operaciją, kurios dėka galėtų išgelbėti ranką.
Paklausė, ar aš sutinku, kadangi tai buvo labiau eksperimentinė operacija, iki tol nedaryta. Jis sakė, kad negali man nieko pažadėti, net ar galėsiu po to judinti pirštus. Aš, žinoma sutikau“, – prisimena Rūta.
Jai atlikta operacija buvo sudėtinga ir truko apie 11 valandų, mat navikas buvo gana didelis:
„Kadangi savo kaulo neturėjau, išėmus naviką, man buvo įdėtas donoro kaulas, gydytojams teko iš naujo „suvedžioti“ nervus ir kraujagysles. Operacija pavyko, naviką pilnai išėmė.“
Gydymas buvo sunkus
Po operacijos prasidėjo ir antrasis gydymo etapas – chemoterapijos. Per kiek daugiau nei metus Rūta iš viso turėjo 18 chemoterapijų, kurių kursai trukdavo po 48 valandas arba 6 dienas.
„Ne viskas vyko pagal planą, kartais tekdavo nukelti chemoterapijas dėl per mažų kraujo rodiklių, dėl uždegimų, kuriuos sukeldavo visiškai nukritę kraujo rodikliai, kai net aparatai nepajėgdavo jų suskaičiuoti.
Vos palikus onkologijos skyrių, po kelių dienų tekdavo vėl į jį grįžti bent 2 savaitėms gydyti uždegimą, kraujo perpylimams. Nuslinkę plaukai, pykinimas, vėmimas, skrandžio ir burnos žaizdos – visą tai patiria daugelis.
Dažnai nebūdavo apetito, kurį laiką svėriau 33 kilogramus. Kartą į klinikų priėmimą patekau su 40 laipsnių temperatūra, personalas buvo nustebęs, kad aš nejaučiu jokių simptomų. Tą kartą buvo stipriai nukritę kraujo rodikliai, prireikė ne vieno maišelio kraujo perpylimui“, – sudėtingą gydymą prisimena Rūta.
Nepalūžti padėjo išsikelti tikslai
Po pusantrų metų kovos moteris pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti, mat gydymas padėjo. Nors po chemoterapijos buvo nemažai komplikacijų, 12 įvairių sudėtingumo rankos operacijų, o ji iki pat dabar negali daryti tam tikrų dalykų, Rūta nesiskundžia ir stengiasi iš gyvenimo imti viską.
„Turiu stipriai riboti fizinį krūvį kalbant apie svorių kilnojimą. Visiems įprasti paprasti dalykai man dažnai būna iššūkis. Donoro kaulo irgi nebeturiu, vietoje jo yra endoprotezas po oda, atstojantis kaulą.
Dėl buvusio naviko liko daugybiniai nervų pažeidimai, tačiau man tai netrukdo gyventi gyvenimo, siekti savo tikslų, būti aktyvia“, – sako ji.
Rūta pasakoja, kad sunkiomis akimirkomis jai nepalūžti padėjo ne tik artimųjų palaikymas ar draugių malonios staigmenos, bet ir tai, kad ji visą laiką turėjo sau išsikėlusi įvairių tikslų. Štai, pavyzdžiui, tuo pačiu metu, kai turėjo chemoterapijas, ji sugebėjo užbaigti ir universitetą:
„Gydytojai rekomendavo pasiimti akademines atostogas, nes sakė mokytis bus per sunku. Aš jų nepasiėmiau, dalyvaudavau paskaitose nuotoliniu būdu. Man iki dabar mistiniu būdu sugebėjau parašyti baigiamąjį bakalauro darbą tomis sąlygomis kokiomis buvau, palatos palangė būdavo apkrauta knygomis. Tai padėdavo nukreipti mintis.
Kaskart atvykdama chemoterapijai, skaičiuodavau kiek jų liko, vis artėdama link 18 žinojau, kad finišas netoli, tereikia dar šiek tiek pakentėti.“
Gyvenimas po ligos pasikeitė
Rūta dalijasi, kad po įveiktos klastingos ligos ji į daugelį dalykų pradėjo žiūrėti kitaip. Dabar ji ne tik daug laiko skiria savanorystei, bet ir atidžiau stebi sveikatą ir organizmo siunčiamus signalus.
„Liga mane išmokė atvirumo ir mažiau viską laikyti savyje, dalintis savo patirtimi su sergančiais, o taip pat savo veikla šviesti visuomenę apie kitokį gyvenimą. Juk žmogus ne tik serga, jis ir gyvena, turi tokius pačius poreikius, kaip ir iki ligos“, – kalba ji.
Taip pat ji pradėjo iniciatyvą „Dėkingumo dėžutė“, kuria siekia išreikšti ir savo pačios dėkingumą už galimybę toliau gyventi, medicinos personalo rūpestį ir palaikymą viso gydymo metu:
„Vedama dėkingumo jausmo, jį nusprendžiau išreikšti savaip – dovanodama netikėtas dovanėlės suaugusiems, sergantiems onkologine liga, kurie dažniausiai gydosi Kauno klinikose, Onkologijos ir Hematologijos klinikoje. Jų tikslas paprastas – padėkoti žmonėms už tai, kad jie yra čia, šalia mūsų.“
Kiekvieną „Dėkingumo dėžutę“ ji stengiasi sukurti vis kitokią, tačiau tuo pačiu ji turi tikti visų amžiaus grupių pacientams, mat Rūta nežino, kas ją gaus. Namuose supakavusi ir į kiekvieną dėžutę įdėjusi kruopelytę širdies, ji jas perduoda Kauno klinikų psichologei, kad, reikalui esant, jos pasiektų tuos, kam jų labiausiai reikia.
Užsiimti šia veikla labiausiai skatina nuoširdžios reakcijos
Rūta pasakoja, kad dėžutėje esantis turinys labiausiai skirtas tam, kad palengvintų finansinę pacientų naštą.
„Dėžutės turinį sudaro tai, ką naudojame kasdienoje: dantų pasta, dušo želė, kremai sausai odai ir panašiai, bei vienas ilgesnę išliekamąją vertę turintis daiktas: knyga, aksesuarai, su meile megztos kojinės ir kita.
Dėliodama priemones į dėžutes, labai susikoncentruoju į tą momentą, galvoju, koks žmogus ją gaus, ar jam patiks, kaip jis reaguos. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kad visiškai nepažįstamas žmogus taip dėl jų stengiasi ir dovanoja, jie visada nustemba, kad už tai mokėti nereikia“, – šiltai kalba moteris.
Iki dabar tokias dėžutes yra gavę maždaug 70 pacientų. Iš pradžių Rūta viską darė savo lėšomis, mat labai tikėjo šia idėja, o ilgainiui ja patikėjo ir kiti – įvairūs rėmėjai, kūrėjai, patys pacientai ar jų artimieji. Ji neabejoja, kad gerų emocijų reikia lygiai taip pat kaip ir vaistų, kad žmogus galėtų sveikti, todėl džiaugiasi, kad gali prisidėti prie kitų gijimo kelionės.
„Dėžutės viduje būna laiškelis su atsiradimo istorija ir kas aš esu, taip pat elektroninis paštas, kuriuo man galima parašyti. Man atrodo, svarbu jausti artumą ir pasakyti, kad aš žinau, kaip tu dabar jautiesi.
Džiaugiuosi kiekvienu gautu laišku, žmonės pasakoja savo istorijas, kuo gyvena dabar. Kartą klinikų teritorijoje sutikau moterį, kuri buvo gavusi dėžutę, ji tiek daug kartų man pasakė ačiū, jog man pasidarė nejauku.
Tada suprantu, kad „Dėkingumo dėžutės“ misija yra kur kas didesnę žinią nešanti. Visas palaikymas, kurį gaunu, net ir tada, kai pacientai neparašo, mane skatina ir toliau užsiimti šia veikla“, – šypsosi Rūta.
