Iš Anykščių kilusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti mergina baigė socialinio darbo studijas ir jau kurį laiką dirba vaikų darželyje. Nors liga kuriam laikui sustabdė ją nuo mėgstamo darbo ir kitų veiklų, ji tikisi, kad jau netrukus pavyks į jas sugrįžti.
„Šiuo metu liga yra remisijoje, pagal tyrimus ji nėra matoma. Aišku, nėra viskas tvarkoje, kaip buvo, bet aš džiaugiuosi, kad galiu toliau gyventi ir daryti tai, ką noriu. Tikiuosi, kad greitu metu galėsiu grįžti prie savo rutinos, nes šiandien jaučiuosi gerai“, – sako Eva.
Skausmas tapo nepakeliamas
Ji pasakoja, kad pirmieji ligos simptomai atsirado 2020-tų metų balandžio pabaigoje. Merginai pradėjo skaudėti pilvą, naktimis ji gausiai prakaituodavo, todėl nusprendė kreiptis į savo šeimos gydytoją:
„Kadangi buvo pirmasis karantinas, tai su gydytoja konsultacija įvyko nuotoliniu būdu. Ji man išrašė vaistų nuo virškinimo, aš pradėjau gerti, bet man jie niekuo nepadėjo.“
Netrukus Evai sukilo temperatūra, ėmė dar labiau skaudėti pilvą, galvą. Vieną parą skausmą ji iškentė namuose, o tada nutarė važiuoti į ligoninę.
„Tuo metu manęs nepriėmė į Anykščių ligoninę, nes turėjau temperatūros, o dėl Covid-19 ligoninė nebuvo pasiruošusi, tad liepė keliauti į kitą miestą. Tada aš nusprendžiau, kad palauksiu kitos dienos, kad gal bus geriau. Bet grįžus namo man pasidarė dar blogiau...“, – prisimena pašnekovė.
Jai pasidarė net sunku judėti, todėl šeima nusprendė iškviesti greitąją pagalbą, kuri išvežė Evą į Panevėžio ligoninę. Po apžiūros ir atliktų kraujo tyrimų ją paguldė į ligoninę, nes gydytojai nebuvo tikri, kur slypi problema.
Močiutė sapnavo ligos diagnozę
Atlikti kraujo tyrimai parodė, kad Evos hemoglobino kiekis kraujyje buvo itin žemas, todėl jai iš karto atliko kraujo perpylimą. Pirmieji gydytojų įtarimai buvo, kad tai yra ūminis apendicitas, tačiau reikėjo atlikti daugiau tyrimų, kurie tai patvirtintų arba paneigtų.
Galiausiai po kelių dienų Eva iš gydytojų lūpų išgirdo kur kas rimtesnės diagnozės – ūminės leukemijos – įtarimą.
„Kai man pranešė, kad įtaria ūminę leukemiją, aš nusisukau į langą ir nelabai jau klausiau, ką sako gydytojas. Bet labai greitai susitaikiau, kad man reikia gydytis ir aš niekur nuo to nepabėgsiu“, – savo pirmąsias mintis apie užklupusią ligą prisimena mergina.
Kadangi tuo metu dėl karantino į ligoninę neįleido lankytojų, Eva apie ligą artimiesiems pranešė telefonu. Ji pasakoja, kad pokalbį su mama lydėjo ilga pauzė, ašaros, kurias ji stengėsi nuslėpti, ir tvirtas pareiškimas, kad viskas bus gerai. Tėtis šia žinia negalėjo patikėti iki pat tol, kol mergina nenuvyko gydytis į Vilnių.
Tačiau labiausiai jai įstrigo nuoširdūs brolio žodžiai:
„Kai aš jam paskambinau, jis pasakė: „Sese, žinok, nežinau, ką tau pasakyti“. Ir tada mane paėmė juokas, kad jis atvirai pasakė ir nežino, ką reikia pasakyti.
Vėliau, gal po poros dienų su mama kalbant sužinojau, kad močiutė sapnavo mane prieš sužinant diagnozę. Tame sapne sakiau: „Močiute, aš sergu vėžiu“. Tuo metu buvo daug nerimo, o galiausiai sapnas ir pasitvirtino.“
Neabejojo, kad ligą įveiks
Medikė Evą iškart perspėjo, kad ligos gydymas yra gana ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau ją įveikti įmanoma.
„Aš ir neturėjau jokių abejonių. Tiesiog viso gydymo metu man buvo viskas nauja ir daug pirmų kartų. Aš tikrai bijau adatų ir kraujo, o gydymo metu to buvo daug. Bet pasitikėjau gydytojais, kad jie mane išgydys ir toliau galėsiu gyventi įprastą gyvenimą“, – sako mergina.
Nustačius tikslią ligos formą, prasidėjo gydymas – Evai į kaklą įstatė kateterį, per kurį leido visus vaistus ir kiekvieną rytą imdavo kraują.
„Pirmoji chemoterapija truko savaitę, gal jau trečią dieną mane pradėjo pykinti, ne vieną kartą vėmiau, valgyti nenorėjau, gyvenau vandeniu, vaistais ir sriubos skysčiu. Buvo taip bloga, kad norėjau tik miegoti“, – atvirai apie sunkų laikotarpį kalba vilnietė.
Po truputį ji priprato prie tokios savijautos ir bandė susigalvoti įvairių veiklų, kad laikas bėgtų greičiau – skaityti, žiūrėti filmus ar serialus, vaizdo skambučiais bendrauti su šeima ir draugais.
Maždaug po dviejų savaičių suveikė vaistai, o tada Evai teko kovoti su dar didesniais išbandymais:
„Pradėjo slinkti plaukai, išbėrė visą kūną, visur labai niežėjo. Prasidėjo įvairios infekcijos, pavyzdžiui, sepsis, kurio metu reikėjo perstatyti kateterį į kitą kaklo vietą. Sutriko daug dalykų, apie kuriuos nenoriu kalbėti...“
Kasdien reikėjo kraujo perpylimų
Praėjus dar kuriam laikui, mergina pamažu pradėjo atgauti jėgas ir jaustis vis geriau, savaitei buvo grįžusi ir į namus pas šeimą. Vėliau jai buvo suplanuotas dar vienas chemoterapijos kursas, kuriam ji jautėsi geriau pasiruošusi, mat žinojo, kas jos laukia.
Tiesa, ir chemoterapijų metu, ir po jų Evai reikėjo kas antrą dieną, o kartais net ir kasdien perpilti kraują, nes organizmas buvo itin nusilpęs, kraujo rodikliai buvo nukritę.
Už galimybę turėti daugiau jėgų ir, kaip sako pati mergina, kad organizmas funkcionuotų šio alinančio gydymo metu, ji iki pat dabar yra be galo dėkinga kraujo donorams.
„Kai viskas atsistatė, grįžau namo. Kaip aš sakau, tai buvo mini atostogos prieš patį svarbiausią gydymo procesą. Po dviejų mini savaičių atostogų manęs laukė kaulų čiulpų transplantacija“, – dalijasi Eva.
Kadangi transplantacijai reikėjo donoro, pirmiausia buvo patikrintas merginos brolis. Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad jis šimtu procentu tinkamas, o tai buvo labai gera žinia visiems, kadangi nereikėjo ilgai ieškoti kito tinkamo donoro.
Eva pasakoja, kad taip prasidėjo trečiasis ligos gydymo etapas.
„6-ias dienas man lašino chemiją, pirmas tris dienas beveik visą laiką miegojau, nes buvo toks vaistų poveikis, o paskui vėl prasidėjo pykinimai. Kai suleido brolio ląsteles, reikėjo laiko, kad jos pradėtų prigyti. Tai įvyko anksčiau nei buvo numatyta“, – tuometines geras naujienas prisimena mergina.
Visą laiką neprarado pozityvumo ir stiprybės
Tačiau tuo pačiu metu, kai donoro brolio kaulų čiulpai pradėjo prigyti, organizmas į tai stipriai sureagavo:
„Išopėjo visa gerklė žaizdomis, negalėjau nuryti maisto. Bet aš kentėjau ir vis tiek valgiau, kad tik nereikėtų per kateterį lašinti maistinių medžiagų. Kai pradėjo žaizdelės gyti, naktimis negalėjau normaliai miegoti, nes kaupdavosi seilės ir buvo sunku jas nuryti.“
Nors kova su liga ir pareikalavo nemažai jėgų, jų Evai teikė ir artimų žmonių palaikymas. Štai, pavyzdžiui, ligoninėje ji sutiko savo 23-ąjį gimtadienį ir buvo nepaprastai nustebinta ir sujaudinta.
„Nuo pačio ryto laukė staigmenos, pati pirmoji buvo paruošta mamos. Kai seselė atnešė vaistus, kartu buvo ir kiškis su balionu. O aš tuo metu sėdėjau lovoje apsikabinusi indą, nes pykino (juokiasi).
Visą dieną lydėjo žinučių ir skambučių sveikinimai. Vėliau sulaukiau skambučio iš brolio, kad pažiūrėčiau pro langą. Ten pirmiausiai pamačiau daug balionų, o tik tada močiutę, brolį su drauge ir krikštatėvio žmoną. Vaizdas buvo įspūdingas, sunku buvo tvardyti ašaras“, – apie nepamirštamą staigmeną pasakoja mergina.
Ji priduria, kad šeimos, draugų ir kitų brangių žmonių palaikymas jai labai padėjo, tačiau čia pasitarnavo ir jos pačios charakteris:
„Aš turbūt esu iš savęs tokia stipri ir neleidau sau palūžti, bandžiau savo blogas emocijas nuvyti užsiimant kokia nors veikla. Išlikau pozityvi ir daug kas stebėjosi, kad esu tokia stipri, kai taip įvyko. Bet kaip aš sakau, tik stipriems žmonėms duoda tokius nelengvus išbandymus.“
Pradėjo labiau rūpintis savimi
Dabar Eva jaučiasi pakankamai gerai, kasdien atgauna jėgas ir svajoja apie grįžimą į darbą bei kitas veiklas. Taip pat mergina atskleidžia, kad labai nori nuvažiuoti prie jūros, tačiau kol kas šią svajonę turi atidėti.
„Kai paskutinį mėnesį gulėjau ligoninėje, labai svajojau nuvažiuoti prie jūros. Aš įsivaizdavau net kuo apsirengusi būsiu, ką aplankysime, kur valgysime. Viską nuo A iki Ž buvau suplanavusi. Net žiūrėjau, kur apsistosime.
Kai paleido iš ligoninės, pradėjau tiesiog džiaugtis, kad galiu būti namuose. O ir reikėjo kas savaitę apsilankyti ligoninėje, pasitikrinti. Tada prasidėjo ribojimai dėl Covid-19 ir pagalvojau, kad geriau nuvyksiu prie jūros, kai bus saugu.
Nes man, turint silpną imunitetą, yra svarbu pasisaugoti nuo įvairių infekcijų“, – dalijasi pašnekovė ir priduria, kad bene didžiausias pokytis po ligos buvo būtent tai, kad ji ėmė daugiau dėmesio skirti sau.
„Pastebėjau, kad labiau pradėjau rūpintis savimi, o tik po to kitais. Anksčiau visada geriau skirdavau save kitiems, o ne sau. Dabar išmokau, kad reikia pirmiausia pasirūpinti savimi ir daryti tai, ko aš noriu, ir ką galiu. Labiau pradėjau kreipti dėmesį į mitybą ir kontroliuoti laiką, nes reikia vartoti daug vaistų“, – sako Eva.
