Žurnalo „Neues Leben“ interviu su amerikiečiu pedagogu, pastoriumi ir šeimų konsultantu Dr. Gary Chapmanu.
Chapmanas ypač išgarsėjo parašęs knygą „Penkios meilės kalbos“, išverstą daugiau negu 30-yje šalių, labai paklausią visame pasaulyje ir mielai naudojamą šeimų konsultantų kasdienėje praktikoje, šeimų seminaruose bei mokymuose. (Lietuvoje išleista jo knyga „Penkios vaikų meilės kalbos“.)
Pone Chapmanai, santuokoje gyvenate jau daugiau negu 40 metų – šiais laikais toli gražu ne savaime suprantamas dalykas. Kaip jums tai pavyko?
Geros santuokos neatsiranda per naktį. Mano žmonai ir man iš pradžių teko patirti daug nesklandumų, nes esame labai skirtingi. Beje, su tuo susiduria dauguma porų. Tačiau skirtumai tikra problema tampa tik tada, kai jie imami laikyti griaunančiais ir atskiriančiais. Mudu taip pat ne iš karto supratome, kad esame nedaloma pora ir skirtumus turime išmokti įvertinti.
Dauguma porų trokšta mylėti vienas kitą visą gyvenimą, tačiau ne visiems tai pavyksta. Kokios, jūsų manymu, to priežastys?
Pagrindinė problema ta, kad dauguma žmonių neatskiria meilės nuo įsimylėjimo. Būti įsimylėjusiam gražu ir gerai, bet tai dar ne viskas. Tyrimai rodo, kad įsimylėjimas išblėsta maždaug per dvejus metus. Tada partneriai vienas kitą ima vertinti realistiškiau. Atsiranda įtampa, ir būtent šiuo metu pats laikas porai pradėti siekti sąmoningesnės meilės. Partneriai turi aiškiai suvokti, kad tuokdamiesi jie tarpusavyje sudarė sandorą, kuri išliks tik esant abipusei atsakomybei.
Jūsų knyga „Penkios meilės kalbos“ tapo tikru bestseleriu ir patarėju daugeliui šeimų konsultantų. Ar galėtumėte trumpai papasakoti, apie ką joje rašote?
Pagrindinė mintis tokia: kaip kiekvienas žmogus kalba gimtąja kalba, taip ir kiekvienas myli tam tikra savo kalba. Aiškiau tariant, kiekvienas iš mūsų turi savo būdą, kuriuo gali geriausiai meilę išreikšti ir priimti.
Per daugelį šeimų konsultavimo metų atradau iš viso penkias meilės kalbas. Vieną jų pavadinau „Pagyrimu ir pripažinimu“. Kiekvienas, kurio pagrindinė yra ši kalba, reikšdamas kitam savo meilę, paprastai mėgsta vartoti pagiriamuosius ir pripažinimo žodžius.
Dažniausiai tai gana paprasti sakiniai, pvz., „puikiai sumanei“, „puikiai padarei“, „šitaip apsirengus atrodai labai gražiai“. Kitaip tariant, tokių žmonių meilės išraiškos priemonė dažniausiai yra žodžiai.
Kita meilės kalba vadinasi „Dovanos“. Tai ne tik brangūs, bet ir smulkūs, paprasti dalykai kaip gėlės žiedelis arba paties padarytas niekutis. Dovanodamas žmogus byloja: „Pažvelk, tu esi man svarbus. Aš galvoju apie tave“.
Trečioji meilės kalba – „Paslaugumas“. Tai valgio pagaminimas, kilimo išvalymas, vaikui sauskelnių pakeitimas ir taip toliau. Šiuo atveju žmogus meilę reiškia darbais.
Ketvirtoji – „Laikas dviese“. Kalbantysis šia kalba partneriui skiria visą savo dėmesį. Tokiu metu televizorius būna išjungtas, išeinama pasivaikščioti, daroma kita, svarbiausia, kad kitam būtų rodomas visiškas ir nedalomas dėmesys.
Ir paskutiniąją kalbą pavadinau „Švelnumu“. Tai įvairūs fiziniai kontaktai su kitu – prisilietimas, apkabinimas, bučinukai. Čia priskiriami ir lytiniai santykiai.
Tačiau problema yra ta, kad dažniausiai partnerių meilės kalbos yra skirtingos ir vienas nė iš tolo nenutuokia apie kito kalbą. Per ilgametę savo darbo praktiką pastebėjau, kad tai, ką vienas laiko meilės išraiška, nebūtinai automatiškai laiko ir kitas. Sutikau daug porų, kai, ypač moteris, sakydavo: „Jis manęs nemyli“, o vyras protestuodavo: „Ką čia kalbi? Juk žinai, kad myliu!“ Po to pažerdavo visą virtinę savo gerų darbų, į ką žmona atsakydavo: „Taip, žinoma, kad darai! Bet aš visai ne to noriu!“
Taigi aš peržvelgiau savo 15 metų užrašus ir savęs paklausiau: „Jeigu žmogus sakosi nesijaučiąs mylimas, tai ko jam išties reikia?“ Taip ir atsirado tos penkios meilės kalbos.
Kodėl penkios, o ne šešios ar septynios?
Iš pradžių ir aš nebuvau tikras, ar tikrai tik penkios. Tačiau knyga jau dešimtį metų prekyboje, o aš sulaukiau nesuskaičiuojamą galybę atsiliepimų – tad šiandien esu tikras, kad visi su meile susiję poreikiai tikrai tinka kokiai nors vienai iš mano penkių kategorijų. Bet kokiu atveju iki šiosi dienos galvon neatėjo jokia nauja.
Kas nutinka, jei nekalbame savo partnerio meilės kalba?
Įsivaizduokime, kad kiekvienas žmogus savyje nešiojasi meilės indą. Jeigu jis pilnas – gyvenimas nuostabus, jei tuščias, gyvenimas gali atrodyti tikrai niūriai. Jeigu vienas partneris neišmoksta kito meilės kalbos, šio vidinis indas tuštėja. Didėja emocinė atskirtis, ir jis jaučiasi nemylimas. Ima gailėtis tos dienos, kai susituokė.
Kaip sužinoti, kokia paties meilės kalba ir kokia partnerio?
Savo ir kito meilės kalbą galime suvokti stebėdami. Žiūrėkime, kaip dažniausiai savo meilę reiškiame patys ir kaip partneris. Dažniau žodžiais ar dovanomis, prisilietimais, skirdami laiko ar už kitą padarydami kokį nors darbą.
Kita vertus, daug sužinoti galime ir iš skundų, savų bei partnerio. Jeigu partneris dažnai priekaištauja: „Kada paskutinį kartą man ką nors dovanojai“, tai ko gero, jo pagrindinė meilės kalba yra „Dovanos“.
Arba jeigu sako: „Ką bedaryčiau, niekuo neįtinku“, vadinasi, jam reikia „Pagyrimo ir pripažinimo“. Ir trečia nustatymo galimybė – kito siūlymai, norai. Jei partneris dažnai sako: „Nueikim kur nors abudu“, vadinasi, jam patinka „Laikas dviese“.
Lyg koks stebuklingas vaistas nuo visų santuokos negandų...
Ne, tikrai ne vaistas. Tačiau tai esminis dalykas, kurio galima išmokti. Kai išmoksti kitam meilę parodyti taip, kad jis ją priimtų ir pasijustų mylimas, lengviau susidoroti su abipusiais skirtumais ir išvengti konfliktų.
Ką patartumėt tokiam, kuris stengiasi išmokti kito meilės kalbą, bet nesėkmingai?
Patarčiau nenuleisti rankų. Atkreipti dėmesį į partnerio poreikius ir kartais pasitikrinti: „Koks esu vyras (žmona) pagal skalę nuo 1 iki 10?“ Iš rezultato matysis, kiek pasiekta. Esu tikras, kad į dideles pastangas būtinai atsakys ir partneris, nes ir jam norėsis būti geresniam. Jau vien dėl to, kad jausis mylimas ir matys tikrą atsidavimą.
Ar tai visuomet veikia?
Ne, ne visuomet. Jeigu pastangos žlunga, ateina laikas, kaip aš vadinu, „griežtajai meilei“. Būtina partneriui tiesiai pasakyti: „Aš labai stengiuosi būti tau geras sutuoktinis, tačiau tu tokių pastangų nerodai. Man atrodo, jog tu mano pastangomis tiesiog manipuliuoji. Bet aš tave myliu, todėl negaliu nieko nedarydamas žiūrėti, kaip viskas griūva. Toliau taip tęstis negali. Aš nenoriu skirtis, todėl siūlau abiem ieškoti išeities. Jeigu tu tam pritarsi, aš padarysiu viską, kad mūsų santuoka neiširtų.“
Po šitokių žodžių labai dažnai situacija pakrypsta į gera, tačiau yra ir rizika, kad kaip tik po jų gali būti viskas baigta. Kita vertus, kokia meilė, jei partneris leidžiasi savimi manipuliuoti? Tikra meilė nebijo griežtumo ir skatina kitą imtis atsakomybės.
