Buvo šiltas vasaros vakaras ir Vitaliją anūkai prikalbėjo eiti išsimaudyti upėje, kol dar nenusileido saulė. Apie 20 val. jie jau buvo išsimaudę, apsirengę ir ruošėsi eiti namo. Toje vietoje prie upės buvo ir daugiau žmonių.
„Atėjo kaimynas, matyt, iš darbo. Jis sunkiai dirba duobkasiu, buvo pavargęs. Pasidžiaugė, kad tuoj atsigaivins upėje, greitai nusimetė drabužius ir šoko į vandenį, – pasakojo Vitalija. – Po kiek laiko išgirdau iš vandens atsklindantį gargaliavimą. Žiūriu, kaimynas murdosi žolėse, kelia ranką.
Iš pradžių nesupratau, kad jis skęsta. Dar pamaniau, jog toje vietoje negilu – vandens tik iki pažastų, neįmanoma nuskęsti, gal šiaip žmogus vartosi žolėse. Tačiau po akimirkos suvokiau, kad vyras iš tiesų skęsta“.
Gelbėdama kitus apie save negalvoja
Moteris puolė į vandenį ne savo balsu rėkdama visiems, kad reikia gelbėti žmogų.
„Rėkiau, kiek turėjau jėgų, kad kas nors kviestų greitąją pagalbą. Moterys iš kito kranto šūktelėjo, kad jau iškvietė. Kaimynas vandenyje gulėjo ant nugaros. Jo veidas ir lūpos buvo pajuodę“, – lemtingo vakaro įvykius pasakoja senjorė.
Apkūnoką pusamžį vyrą už pažastų ji viena išvilko į krantą, nors netoliese buvo daugiau ir kur kas jaunesnių žmonių.
„Vandeniu traukti nebuvo sunku, bet ant kranto jau nebepajėgiau. Tada priėjo netoli buvę vyrukai, pavertė kaimyną ant šono. Iš pradžių jis nekvėpavo, į nieką nereagavo, tačiau netrukus ėmė kvėpuoti pats, net nereikėjo daryti dirbtinio kvėpavimo.
Greitoji pagalba į paupį atvažiavo labai greitai, išvežė kaimyną į ligoninę. Skambinau, sakė, kad jis gyvens“, – pasakojo ji. Vėliau kaimynas atsidėkodamas už išgelbėtą gyvybę „Suvalkietyje“ išspausdino Vitalijai skirtą padėką.
Kaimynas buvo trečiasis jos išgelbėtas žmogus. Pirmą kartą skęstantį žmogų Vitalija išgelbėjo būdama penktokė. Gimtajame Igliaukos kaime (Marijampolės sav.) tąsyk skendo jos septintokė draugė, visai nemokėjusi plaukti.
„Toje vietoje buvo labai gilu, nesuprantu, kodėl ji įšoko į vandenį. Draugę gelbėjome abi su seserimi. Galėjome ir mudvi nuskęsti, nes išsigandusi draugė mus stvarstė už rankų. Antrą kartą teko gelbėti žmogų, kai man buvo 19 metų. Prienuose, Nemune prie tilto, skendo kita mano draugė“, – apie gelbėtojos patirtį kalbėjo Vitalija.
Didvyre nesijaučia
Pati Vitalija išmoko plaukti būdama dar visai maža 5–6 metų netoli namų esančioje Jiesios upėje.
„Labai graži upė, prie Garliavos, plati ir didelė. Bet ji ir giloka. Visada irdavausi jos dugnu, o kartą po lietaus įšokau ir į upę ir pajaučiau, kad nesiekiu dugno. Taip ir išmokau plaukti.
Turiu 4 anūkus, jau išmokiau juos plaukti. Viena dar mažutė – tik 3 metukų, tai ji plauks ateityje“, – šypsosi Vitalija.
Už šį drąsų poelgį lapkričio 20 d. Marijampolės savivaldybėje jai buvo įteiktas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas „Už nuopelnus gyventojų saugai“.
Moteris sako, kad ji nesijaučia nusipelniusi apdovanojimų, o kai kurie žmonės jos poelgius vertina tik kaip dėmesio troškimą.
„Kai man paskambino TV3 televizijos žurnalistai, iš pradžių sakiau, kad tikrai nieko nekalbėsiu ir geriau tegul skambina Alytaus gaisrininkams, nes jie dirba dieną ir naktį, todėl nusipelnė daugiau apdovanojimų. Kai kurie žmonės nesupranta, jiems atrodo, kad noriu būti žvaigždė ar didvyrė kažkokia.
Aš tikrai nesijaučiu nusipelniusi tokio apdovanojimo. Esu paprastas žmogus ir galiu padėti žmonėms. Yra posakis „darykime didelius darbus, bet tyliai“. Nesijaučiu jokia didvyre. Tam, kad žmonės suprastų, reikia kiekvienam tokį darbą padaryti. Kai žinai, kad reikia išgelbėti kitą žmogų, negaila nei sveikatos, nei nieko“, – sako moteris.
Anksti našlė likusi V. Stadalienė užaugino tris vaikus: sūnus tapo policijos pareigūnu, viena dukra – teisininke, kita – žurnaliste, o kai gimė anūkai, ji pradėjo rašyti pasakas mažiesiems.
