Labdaringos veiklos šeima ėmėsi, kai prieš keturiolika metų neteko savo vienturtės dukros ir tą atsivėrusią tuštumą bandė užpildyti suteikdama kitiems, ką gali geriausio. Tiesa, vėliau porai gimė sūnus Matas, kuris ir pats dabar visa širdimi įsitraukęs į labdaringą veiklą.
Į Matą kreipiasi ir mokytojos klausdamos ar reikia padaryti atvirukų senukams arba kreipiasi mokyklos bendruomenėje nutikus nelaimei. Visai neseniai jis laukdamas autobuso padėjo nukritusiai močiutei. Ji išbarstė viską, ką nešėsi su savimi. Berniukui taip suspaudė širdį, kad padėdamas jai verkė – taip gaila buvo.
„Iš pradžių labdara būna artimų žmonių rate. Ji prasideda, kai kažkam kažko reikia ir gali padėti. O po to tavyje užsiveda varikliukas ir norisi daugiau, daugiau ir daugiau. Aišku, vėliau atsiranda ir rėmėjų, jie darosi ir dosnesni. Šiuo metu pavyzdžiui, po apdovanojimų, ir rėmėjų gausa didžiulė, nors skurstančių irgi labai daug“, – pasakoja moteris.
Istorijos neleidžia užmigti
Rugsėjo pirmosios šventei Daiva ruošėsi nuo pat rugpjūčio vidurio – tiek daug vaikų reikėjo aprengti. Tačiau moteris pasakoja, kad veiklos pradžioje buvo sudėtinga atrasti šeimas, kurioms reikėjo pagalbos. Apie jas dažniausiai sužinodavo iš draugų ir pažįstamų.
„Dabar jau patys skambina ir prašo. Aišku, būna ir tokių nepatikimų žmonių, kai paprašius socialinės darbuotojos ar kaimo seniūno kontaktų skambutis pasibaigia. Tokie žmonės dažniausiai prašo drabužių. Žinoma, jų visų tikrai negalima nurašyti, yra ir be proto sąžiningų žmonių“, – atvirauja moteris.
Jų gerumą nusako ir tai, kad jie imasi padėti tiems, kurie yra įpratę viską gauti nemokamai ir paprasčiausiai tingi dirbti. Tačiau Daiva jų nesmerkia, kartais tik šiek tiek pabara, jog vaikams skirtų daugiau dėmesio ir laiko.
Paklausta kodėl taip elgiasi, ji sako, jog paprasčiausiai jai gaila vaikų, augančių toje šeimoje, nes jiems norisi ir saldainių, ir gražiau apsirengti, ir nėra kalti dėl to, kaip elgiasi tėvai. O kartais nutinka taip, kad mamos neturi už ką nupirkti vaikui mišinėlio ir maitina jį tik pasaldintu vandeniu.
„Yra buvę tokių atvejų, kad mama duoda tuos greitai paruošiamus makaronus sausus graužti kaip sausainius. Kai ji kreipėsi, buvo penktadienio vakaras. Pasitarėme su neįgaliųjų draugija ir surinkome jiems produktų: aliejaus, miltų – produktus, iš kurių reikia gaminti.
Neįgaliųjų draugija iš gailesčio pasikvietė ją ateiti ir pirmadienį, kad duotų produktų. Ta moteris atėjo pirmadienį, kai maistas iš „Maisto banko“ dar nebuvo pristatytas. Belaukiant ji gavo pranešimą iš banko, kad jai sumokėta pašalpa. Po to ji tiesiog išėjo, nes jai paprasčiau yra nusipirkti jau padaryto maisto nei darytis pačiai“, – pasakoja Daiva ir priduria, kad kartais tokios istorijos neleidžia užmigti ir naktį, nes vis galvoja, kaip taip gali būti.
Kartais nugali gobšumas
Vis dėlto yra žmonių, kurie stengiasi atsidėkoti už jų gerumą, tačiau yra ir tokių, kurie nesupranta padėkos svarbos. Kartais ir gobšumas kiša koją, kuomet atėję žmonės nori gauti net tai, kas jiems nėra reikalinga. Tokiais atvejais tenka pasakyti jiems „stop“.
„Kartais būna, kad pas save turime tris naujus daiktus skirtus vaikams. Ir nors šeimoje galbūt bus ir vienas vaikas, tačiau man nematant gali susidėti juos visus. Ne visi žino, kad reikia dalintis.
Kai kuriems atrodo, kad svarbiausia, jog viską gaus jie, o tie, kas ateis po jų, jau gali būti nuogi ir basi. Kitą kartą jau atėjęs, jis būna atsargesnis, taip nebedaro. Sunku pasakyti, kas tai lemia. Gal gobšumas, gal socialinių įgūdžių stoka“, – pečiais gūžčioja moteris.
Taip pat pasitaiko situacijų, kai žmonės nepakankamai vertina jiems suteikiamą pagalbą. Pavyzdžiui, vienas iš sunkiausiai gaunamų daiktų yra patalynė. Tačiau ji pasakoja, kad yra moterų, kurios purviną patalynę paprasčiausiai išmeta ir ateina prašyti naujos.
Maskuojasi gerumu
Tačiau tai nėra vienintelė tamsioji labdaros pusė. Kartais žmonės prisidengdami gerais norais stengiasi atsikratyti ir nereikalingų, sulūžusių, suplyšusių daiktų ar seniai mirusių artimųjų drabužius.
„Būna, kad žmonės bando atiduoti jiems nereikalingus drabužius ir labai slepia tai nuo mūsų. Mums visada labai trūksta paauglių rūbų. Tai būna, kad ant maišo viršaus sudeda paauglių rūbus. Juos priėmus ir pradėjus atidžiai žiūrėti pamatai, kad maišas pilnas mirusio žmogaus drabužių, kurie buvo madingi prieš kokius 35 metus.
Ačiū, bet mums tokių nereikia, nes neturime, kam jų duoti. Kartais tokių drabužių duodame benamiams, nes jiems visada reikia viršutinių drabužių ir striukių šiltų, nes jiems jų visada reikia. Tačiau kiti yra nenaudojami. Jie jau būna praradę ir madą, ir vertę, ir viską“, – pasakoja moteris.
Tačiau tokie atvejai nėra itin dažni. Daug žmonių nori padėti nuoširdžiai ir stengiasi pagerinti sunkiai gyvenančių žmonių gyvenimus – nuperka naujų, gražių, kokybiškų drabužėlių. Prie to labai prisideda ir į grupeles susibūrę emigrantai ir pavieniai asmenys.
Išleistų pinigų neskaičiuoja
Pati Daiva turi individualios veiklos pažymėjimą ir dirba draudimo agente. Ji neslepia, kad dažnai dėl labdaringos veiklos nukenčia jos darbas. Tačiau labdaringa veikla ir savanoriavimas jai suteikia tiek daug emocijų, bendravimo su žmonėmis, kad tai nustelbia visus minusus.
„Jeigu noriu daugiau padaryti darbe, nukenčia labdara, o jeigu labdaroje – nekenčia darbas. Suderinti neįmanoma. Būna, kad ir pačiai pritrūksta pinigų. Pasitaiko, kad ir save nuskriaudžiame. Pagalvojame kitą kartą, gal pas draugus nuvažiuoti reikia, bet tada prisimename, kad reikės važiuoti labdaros ir pataupome kurą jai“, – pasakoja moteris.
Maždaug prieš 5 metus Pikūnų šeimos geri darbai išsiplėtė ir už Panevėžio ribų. Jie verda 7 dienas per savaitę. To, kiek išleidžia kurui, ar kiek kilometrų tenka nuvažiuoti jie neskaičiuoja.
Daivos vyras Vilmis dirba logistikos firmoje, tad kartais prašo kolegų pagalbos, nuvežti siuntinius į toliau nuo Panevėžio esančius miestus, pavyzdžiui, Varėną, Lazdijus ar Šalčininkus. Jie patys dažnai lankosi sostinėje ir Kaune paimti daiktų, kuriuos žmonės nori paaukoti. Daiva sako, kad tai suprantama, nes didmiesčiuose žmonės gyvena šiek tiek geriau.
Negali sulaikyti ašarų
Moteris pasakoja, kad nuolat susiduria su akimirkomis, kai ašarų sulaikyti neįmanoma. Šiemet Vilniaus privačius darželius lankančių vaikučių dovanas Daiva nešė senukams. Vienos iš jų reakcija suspaudė širdį visiems buvusiems kartu.
„Priėjome prie vienos moters, kuriai buvo apie 50 metų, ji buvo paralyžiuota, tačiau jos protas buvo visiškai šviesus. Sakė, kad per dienas mato tik lubas. Padavus vaikų dovanėlę, ji mus apsikabino ir taip gailiai verkė. Klausė, kuo tokie ypatingi vaikai, kad į sukriošusius ir sugriuvusius dėmesį kreipia. Ji taip verkė, kad pravirkdė ir mane“, – širdį suspaudusia akimirka dalinasi Daiva.
Panašus atvejis nutiko ir slaugos ligoninėje, kuomet lankė senolius, kurių niekas kitas nebeateina aplankyti. Tą kartą Daiva buvo nešina Panevėžio moterų pataisos namuose numegztais mezginiais. Įteikus vienam vyrui šiltą dovaną, jis pasakė, kad pats prieš daugelį metų buvo šių pataisos namų viršininkas.
„Arba, pavyzdžiui, vienas senelis nesėdėjo daug metų. Tačiau, kai jis gavo saldainių maišą – atsisėdo. Visos slaugytojos išpūtusios akis žiūrėjo, kaip jis sėdi. Sako, kaip jis tai sugebėjo, juk anksčiau tik gulėjo. Matyt, tai padarė visos emocijos, kurios jį užplūdo. Visi stovi ir stebisi, o jis sėdi ir lupa tą maišą. Tokie gražūs momentai ilgai sukasi galvoje, nes pamatai, kad kažkoks rankos pridėjimas žmogui labai daug reiškia“, – šypsosi Daiva.
Abejojo, ar verti apdovanojimo
Nors 2019 metais Pikūnų šeima buvo pripažinta „Metų kaimynais“, pati Daiva sako, kad niekada nesitikėjo, kad kada nors bus taip įvertinti.
„Mūsų darbai yra paprasti. Tai ne išgelbėtos gyvybės ar nauji atradimai. Paprasti gyvenimiški dalykai, tad mes tikrai nesitikėjome. Juk mes tai darome tik dėl to, kad mums patiems yra gera ir malonu“, – kuklinasi moteris.
Net gavus apdovanojimą iš LR ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio ir laikant jį savo rankose Daivai atrodė, kad galbūt buvo vertingesnių žmonių, kurie padarė kažką daugiau.
„Mes juk nedarome kažkokių didelių darbų, nors mūsų veiksmai pamažu didėja. Mums svarbu, kad žmogui būtų geriau“, – sako Daiva.
Gavus „Lietuvos garbės“ apdovanojimą Pikūnų gyvenimas pasikeitė: atsirado ir daugiau pagalbos ieškančių žmonių, ir norinčių prie to prisidėti.
„Tie metai buvo tokie šaunūs. Ačiū TV3 televizijai, nes tai buvo toks postūmis vardan gerų darbų susijungti daugiau žmonių“, – džiaugiasi Daiva.
