„Mano mama buvo tremtinė, ištremta į Magadaną, – pasakoja vilnietė Violeta. – Ji buvo kilusi iš Ukrainos. Atsivežė ją tada tėtis iš ten į Lietuvą labai jauną, devyniolikos metų. Dvidešimties metų ji jau pagimdė mane.“
Mama niekada niekuo nesiskundė, buvo linksma ir labai graži.
„Mamos vaikystė praėjo Sibire ir tai ją labai užgrūdino, – pasakoja Violeta. – Ji augo tarp labai stiprių žmonių, tremtyje gyvenusių barakuose, patyrusių šaltį ir badą.“
Pasak Violetos, grįžus į Lietuvą po tokių išgyvenimų, ši šalis jiems atrodė nuostabi. Lietuvoje tėvams viskas buvo gerai, jie niekada niekuo nesiskųsdavo, abu buvo labai stipraus charakterio.
Pasak Violetos, jos tėvai sugyveno puikiai.
„Mamytė Lietuvoje greitai pritapo, – prisimena moteris. – Ji tuoj pat išmoko lietuviškai, puikiausiai kalbėjo ir rašė, greitai susirado darbą. Gražus buvo tas mūsų šeimos gyvenimas, kol visai netikėtai mamos neužklupo liga…“
Violeta pasakoja, kad nors mama ir niekuo nesiskundė, tačiau buvo matyti, kad pradėjo silpnėti.
„Mama gyveno atskirai nuo mūsų ir pati savimi pasirūpindavo, – pasakoja moteris. – Atsimenu, prieš Kalėdas ji dar pati važiavo į parduotuvę apsipirkti, nes ruošė Šv. Kūčių stalą.“
Pasak Violetos, mamos ligos pradžią labai apsunkino Covid-19 karantinas.
„Tas karantinas mums buvo baisus dalykas, – pasakoja Violeta. – Visi buvome izoliuoti ir nebuvo galima gauti normalios medicininės pagalbos. Mama ne kartą kreipėsi į daktarus, tačiau niekas jokių tyrimų neskirdavo. Padarė tik kraujo tyrimus, kurie buvo blogi, tačiau bendrosios praktikos gydytojas kažkodėl nesiėmė jokių veiksmų, o mamos liga tuo metu sparčiai progresavo…“
Kad mamos būklė yra sunki atsiskleidė tik tada, kai jai lūžo koja.
„Gydytojai tada pamatė, kad mamai buvo ne tik lūžusi koja, tačiau ir dubens kaulai ir visas organizmas jau buvo siaubingai pažeistas vėžio, – su ašaromis prisimena Violeta. – O mano mamytė visą tą laiką, vargšelė, kentėjo, niekuo mums nesiskundė… Ji buvo labai kantri ir nenorėjo pasakoti apie savo problemas.“
Blogiausia, kad visa tai išaiškėjo būtent karantino metu, kai gydymo įstaigų darbas buvo labai apsunkintas ir bet ką daryti tuo metu buvo labai sudėtinga.
„Su mamos koja buvo tikras vargas, – prisimena moteris. – Karantino metu niekas nenorėjo ne tik operuoti, bet netgi guldyti ant operacinio stalo tokios būklės žmogaus. Tačiau su lūžusia koja irgi negali žmogus gyventi. Kaip gyventi, kai negali nė žingsnio paeiti?“
Tuo sunkiu metu Violetai labai padėjo Santaros klinikų gydytojai.
„Esu nepaprastai dėkinga Santaros klinikų traumatologinio skyriaus vedėjui Petrui Būtėnui, kuris vis tiktai pasiryžo ir operavo mamos koją, – su ašaromis akyse pasakoja Violeta. – Tačiau tikrai labai gaila, kad po operacijos negalėjau netgi aplankyti mamos dėl karantino ligoninėse. Tikrai baisu, kai žmogus serga nepagydoma liga, o artimieji negali prie jo ne tik prieiti, bet netgi ir jį pamatyti…“
Hospiso pagalba
„Kaip tik tuo ypatingai sunkiu metu mūsų gyvenime atsirado Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, – pasakoja Violeta. – Jis mus tiesiog išgelbėjo tuo metu. Kad hospisas mamą priėmė, kad atsirado ten vieta – tai mums prilygo stebuklui…“
Moteris prisipažįsta, kad nors ji yra mačiusi nemažai ligoninių, tačiau Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso aplinka, švara ir medikų gerumas ją nustebino.
„Aš iš pradžių veždavau į hospisą mamai sauskelnes, tačiau hospisas jų neimdavo, sakydavo: „ nesirūpinkite, nieko nereikia vežti, mes pas save tas visas priemones turime“, – pasakoja moteris. – Mane tai labai stebino žinant, kad kitose ligoninėse tuo reikia pasirūpinti patiems.“
Violetą labai sužavėjo, kad hospise mamą aplankydavo kunigas. Tuo metu jai tikrai jo labai reikėjo.
Pabuvusi kurį laiką hospise, mama pasijuto geriau ir pradėjo prašytis namo.
„Hospisas nelabai norėjo ją išleisti, nes dar buvo reikalinga priežiūra, – prisimena Violeta. – Tačiau mama labai primygtinai prašėsi. Hospiso gydytojas pasakė: „ligoniai žino, kada jie išeis. Jiems tiesiog reikia grįžti atsisveikinti…“
Hospisas sutiko išleisti mamą namo.
„Išleisdami mamą namo hospiso medikai man labai smulkiai paaiškino, kaip pačiai savarankiškai prižiūrėti mamą, kaip su ja elgtis, davė visus reikalingus vaistus“, – prisimena moteris.
Namuose mama pabuvo neilgai, tačiau joms abiem tas laikas buvo labai brangus.
„Trumpa mamos priežiūra namuose man buvo labai sunkus, bet labai brangus laikas, – prisimena Violeta. – Turėjau galimybę su ja atsisveikinti ir su ja pabūti. Abi žinojome, kad jai liko neilgai… Buvo tikrai sunku, tačiau tai buvo mano mama ir labai norėjau ja pasirūpinti…“
Violetos mama mirė būdama 70-ties metų savo dukters namuose.
„Niekada nepamiršiu hospiso pagalbos tomis sunkiausiomis dienomis ir iš savo pusės noriu nors kažkuo padėti ir jam, – pasakoja Violeta. – Savo darbe, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūroje, surengemė Pyragų dieną, kurios metu paaukotas lėšas skiriame hospisui.
Šios, kad ir nedidelės lėšos, yra mūsų dėkingumo ir pagarbos ženklas Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Šiuo būdu taip pat skleidžiame žinią apie hospisą, apie kurį daug žmonių Lietuvoje dar netgi nežino…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui! Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
Šaltinis: hospisas.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
