Lietuvos koloproktologų draugijos prezidentas, Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Koloproktologijos centro vadovas profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius pristato modernius hemorojaus gydymo metodus, kurie leidžia pacientams neatsisakyti įprasto gyvenimo ritmo. Hemorojaus gydymas, ypač pooperacinis periodas, vis dar asocijuojasi su dideliu skausmu ir ilgu nedarbingumu, todėl pacientai dažnai linkę atidėti hemorojaus gydymą iki momento, kai operacija tampa neišvengiama arba gyvenimo kokybė nepakeliama – kankina skausmas, kraujavimas, niežti išangę, iškritę hemorojiniai mazgai kelia psichologinių ir savivertės problemų.
„Hemorojų reikia gydyti, nes gausus kraujavimas gali sukelti mažakraujystę, be to, hemorojus gali būti ir rimtesnių ligų pasekmė. Įvertinęs paciento būklę gydytojas koloproktologas parenka tinkamiausią gydymo metodą.
Operacija skiriama tik tais atvejais, kai neįmanoma efektyviai padėti kitais mažiau invaziniais metodais“, – sakė koloproktologas prof. N. E. Samalavičius. Profesorius pataria nesibaiminti pooperacinio skausmo, nes Lietuvoje taikomi moderniausi gydymo metodai, o po daugelio invazinių procedūrų išvis nejaučiama skausmo.
Su liga susiduria kas antras penkiasdešimtmetis
Hemorojaus prigimtis nėra iki galo nustatyta. „Daug metų hemorojus buvo apibrėžiamas kaip išangės srities venų išsiplėtimas. Šiandien apie šią ligą žinome daugiau.
Teisingiau būtų sakyti, jog hemorojus yra išangės kanalo kraujagyslinių audinių perteklius, kuriam leidžiantis išangės kanalu žemyn atsiranda šio audinio iškritimas, uždegimas ir kraujavimas“, – sako koloproktologas prof. N. E. Samalavičius.
Egzistuoja neabejotinas ryšys tarp antsvorio ir hemorojaus. Vidurių užkietėjimas, stanginimasis tuštinantis skatina hemorojaus formavimąsi.
„Tarp gydytojų koloproktologų labiausiai paplitusi išangės pagalvėlių teorija, kuri hemorojaus atsiradimą aiškina stanginimosi ir tuštinimosi kietomis išmatomis pasekoje atsiradusiu per dideliu tiesiosios žarnos apatinės dalies audinių paslankumu, kurį skatina ir padidėjęs išangės rauko tonusas“, – teigė prof. N. E. Samalavičius.
Nėštumas ir hormonų pokyčiai taip pat turi įtakos šios ligos atsiradimui. Ne paskutinę vietą tarp hemorojų lemiančių veiksnių užima paveldimumas ir darbo pobūdis, kai daug laiko praleidžiama stovint. „Tikrieji sergamumo hemorojumi rodikliai nėra žinomi, nes toli gražu ne visi ligoniai kreipiasi į gydytojus. Skaičiuojama, kad pusė žmonių, įkopusių į šeštą dešimtį, turi tam tikro laipsnio hemorojų“, – sakė prof. N. E. Samalavičius.
Pagrindiniai požymiai – kraujavimas ir hemorojiniai mazgai
Pirmasis ligos simptomas dažniausiai yra kraujavimas. „Ligos pradžioje, pasituštinus, ypač jei išmatos yra kietesnės, pasirodo nedidelis kraujo kiekis, kurį pacientai dažniausiai pastebi ant tualetinio popieriaus.
Ligai progresuojant, kraujuojama smarkiau, paprastai kraujo pasirodo praėjus kelioms minutėms po pasituštinimo.
Ligai pasiekus kitą stadiją, kai iškrinta hemorojiniai mazgai, net ir gausesnis kraujavimas gali būti nebesusijęs su tuštinimusi“, – ligos progresavimą apibūdino prof. N. E. Samalavičius. Gydytojas pažymėjo, jog sergant hemorojumi pasirodantis kraujas būna šviesiai raudonos spalvos. Ligai vystantis, iš išangės pradeda virsti hemorojiniai mazgai. Iš pradžių vidinis hemorojinis mazgas analinėje angoje pasirodo tik po stipresnio stanginimosi, o pasituštinus susitraukia.
Esant vėlesnei ligos stadijai, tokius iškritusius hemorojinius mazgus tenka sukišti ranka. Jie gali iškristi ne tik tuštinantis, bet ir ką nors sunkiau keliant, kosint ar čiaudint. Galiausiai hemorojiniai mazgai iškrinta ir lieka išlindę visuomet.
Tai ligoniui kelia didelį psichologinį diskomfortą, o išlindusi gleivinė yra nuolat traumuojama, dėl išskyrų oda apie išangę neretai sudirgsta, atsiranda išangės niežulys.
Kaip diagnozuojamas hemorojus?
Hemorojaus užuomazgas pradinėje stadijoje diagnozuoti sunku.
Kai liga yra pažengusi, apžiūros metu matomi išorinio hemorojaus komponentai arba audinių pilnumas aplink išeinamąją angą.
„Tiksliausias hemorojaus diagnostikos metodas – išangės kanalo apžiūra specialiu aparatu su šviesos šaltiniu. Gydytojas paprastai apžiūri visą tiesiąją žarną, nes hemorojui būdingi simptomai gali pasireikšti ir sergant įvairiomis žarnyno ligomis, pirmiausia storosios žarnos vėžiu“. – sakė profesorius.
Efektyviausias – individualus gydymas
Iš šiuolaikinio hemorojaus gydymo metodų arsenalo galima parinkti optimalų individualiam pacientui tinkamą gydymą. Kartais vienam pacientui derinami keli gydymo metodai. Pirmo–trečio laipsnio hemorojus efektyviai gydomas guminių žiedų ligatūromis. „Dalis hemorojinio mazgo įtraukiama į specialų vakuuminį instrumentą ir užveržiama guminiu žiedu. Per 4–6 dienas toks mazgas apmiršta ir pasišalina.
Uždėjus žiedus, išnyksta ir hemorojaus simptomai. Gydymas atliekamas dviem etapais, su 3–4 savaičių pertrauka“, – aiškino gydytojas prof. N. E. Samalavičius. Jei nėra išorinio komponento, guminių žiedų ligatūrų metodo efektyvumas artimas chirurginės operacijos rezultatams.
Ši procedūra atliekama ambulatoriškai, ji neskausminga, komplikacijų kyla labai retai ir nedidelių, gydant nereikia jokio nuskausminimo, o žmogus nepraranda darbingumo. Sergant cirkuliariai iškrintančiu hemorojumi, geriausiai tinka mechaninės siūlės hemorojaus operacija. Jos metu pašalinama tiesiosios žarnos gleivinė ir susiuvama, taip panaikinami hemorojų sukeliantys veiksniai. Vienos pažangiausių hemorojaus gydymo operacijų – transanalinės hemorojaus dearterializacijos, kai specialiu aparatu identifikuojamos ir perrišamos hemorojų maitinančios arterijos.
Šiuo metodu iš pradžių efektyviai buvo gydomas kraujavimą sukeliantis hemorojus. Patobulėjus technologijoms, transanalinės dearterializacijos metodu gydomas ir iškrintantis hemorojus. Pasaulyje tokios operacijos pradėtos atlikti tik prieš porą dešimtmečių. Nuo 2008 m. transanalinės hemorojaus dearterializacijos ir mechaninės siūlės hemorojaus operacijos atliekamos Medicinos diagnostikos ir gydymo centre Vilniuje. „Transanalinės hemorojaus dearterializacijos ir mechaninių siūlių operacijos yra neskausmingos, nes tiesiojoje žarnoje nėra skausmo receptorių.
Pooperacinis laikotarpis, kuris stereotipiškai siejamas su ilgalaikiu stipriu skausmu, būna ženkliai lengvesnis nei po klasikinių hemorojaus operacijų, todėl sutrumpėja pooperacinio nedarbingumo trukmė, žmogus gali grįžti į įprastą ritmą ir mėgautis visaverčiu gyvenimu“, – sakė MDGC Koloproktologijos centro vadovas prof. N. E. Samalavičius.
Hemorojaus požymiai su amžiumi dėl judėjimo stokos, maitinimosi įpročių ar kitų ligų pasireiškia didelei daliai žmonių. Tačiau tai nėra liga, su kuria reikėtų susigyventi.
Hemorojus gali būti efektyviai gydomas, todėl pastebėjus kraujavimą ar tuštinantis išlendančius hemorojinius mazgus, taip pat pajutus bet kokį diskomfortą išangės srityje, reikėtų užsirašyti į koloproktologo konsultaciją.
