Evelina sako, kad jaučia didelę empatiją ir pareigą padėti krizėje esantiems žmonėms. Tai rodo ir tai, kad prieš keletą metų ji savanoriavo „Jaunimo linijoje“. Pradėjusi dirbti „Rekviem“ ji nusprendė pritaikyti savanorystėje išmoktas pamokas ir šiame darbe.
„„Rekviem“ įmonėje dirbu apie tris metus. Savo kelią čia pradėjau nuo klientų konsultavimo įvykus netekčiai telefonu. Šių metų pradžioje atidarėme pirmuosius Lietuvoje naujo formato atsisveikinimo namus Kaune. Galiu atvirai pasakyti, kad didžiuojuosi savo darbu, nes jame matau didelę prasmę“, – sako moteris.
Atsisveikinimo namų planuotoja sako, kad tiksliausiai kasdienybę apibrėžti gali sakydama, kad čia nėra rutinos, nes netektis įvyksta skirtingiems žmonėms, netikėtu laiku ir dėl skirtingų priežasčių.
„Nei vienas nesame apsaugotas nuo nelaimių. Dėl to turime būti pasiruošusios klientą priimti ir atsakyti į jam rūpimus klausimus bet kuriuo paros metu ir prisitaikant prie jo esamos situacijos. Kadangi netektis yra ypatingai jautrus išgyvenimas, dažnai artimieji kreipiasi ištikti šoko, į kiekvieną detalę reaguodami jautriau nei įprasta arba apimti apatijos, pykčio.
Dėl šių priežasčių turime būti visuomet gerai pailsėjusios, visas išankstines nuostatas palikusios toli už durų ir pasiruošusios atviru požiūriu priimti kiekvieną klientą, kuris išgyveną sunkiausią jam laiką. Galima sakyti kad darbo kasdienybė – tai nuolatinis mokymasis įsiklausyti bei pasiruošimas greitai reaguoti ir priimti sprendimus“, – pasakoja moteris.
Trumpesnis atsisveikinimas su sunkiai sirgusiais artimaisiais
Pasak Evelinos, sudėtinga išskirti vieną klausimą, kurį dažniausiai užduoda artimojo netekę žmonės. Visgi, aktualus yra kainos klausimas ir atsisveikinimo namų planuotoja sako, kad po kiekvienos konsultacijos dėl to pateikiama preliminari sąmata. Taip pat aktualus ir salių užimtumas, nes nuo to priklauso ir atsisveikinimo trukmė.
„Atsisveikinimo su velioniu salėje laikas išties trumpėja, prisimenu dar vaikystėje dalyvavusi kelių parų šarvojimuose. Dabar dažniausiai renkamasi paros ilgio atsisveikinimas, kai jis pradedamas pirmą dieną antroje jos pusėje, o išlydėjimas organizuojamas per kitos dienos pietus.
Neretai pasitaiko ir trumpesnių atsisveikinimų, pavyzdžiui pusdienio trukmės. Dažniausiai atsisveikinimo trukmės sprendimą lemia artimiausiųjų galimybė dalyvauti laidotuvėse, kai artimieji gyvena užsienyje, ir turi konkrečias datas, kada gali parvykti arba privalo išvykti. Taip pat pastebiu, kad trumpesnį atsisveikinimą renkasi artimieji, kurių velionis ilgai sirgo ir jie jaučiasi jau pabuvę su juo paskutiniosiomis akimirkomis“, – sako ji.
Taip pat kiekvienas atsisveikinimas šarvojant karstą ar urną yra labai individualus, todėl sunku įvardinti ir jų skirtumus.
„Organizuodamos abiejų rūšių atsisveikinimus užduodami tie patys klausimai ir suteikiamos tokios pačios galimybės. Iš esmės kremavimo pasirinkimas keičia galimybę laidotuves organizuoti bet kuriuo pasirinktu laiku, laidojimo kapavietėje būdą“, – pasakoja Evelina ir priduria, kad tikrai pastebi, kad Lietuvoje kremavimas yra svarstomas bei pasirenkamas vis dažniau ir mano, kad tai lemia informacijos apie kremavimą prieinamumas.
Žmonės planuojasi savo pačių laidotuves
Pasak Evelinos, savo paties laidotuvių organizavimas Lietuvoje nėra didelė naujovė – neretai pats žmogus iki savo mirties jau būna pasiruošęs ir atidėjęs drabužius, kuriais norės būti aprengtas, ar religinę atributiką. Taip pat pasitaiko ir žmonių, kurie artimiesiems palieka laišką, kuriame išreiškia savo valią, aprašo kokių laidotuvių norėtų.
„Kartais net palieka artimiesiems pinigų, kuriais turėtų būti padengtas atsisveikinimo organizavimas. Dažnai tokį pasiruošimą siejame su senesnės kartos gyventojais, tačiau noriu pastebėti, kad ir šiandienos žmogus vis dažniau susimąsto apie savo laidotuves.
Galimybė sudaryti išankstinę laidotuvių sutartį yra. Ji su daroma pasirašant trims šalimis – atsisveikinimą organizuojančia įmone, klientu, bei kliento artimuoju, kuris įsipareigoja įvykus netekčiai apie tai informuoti įmonę. Sudarant tokią sutartį aptariami esminiai pasirinkimai, tokie kaip laidojimo būdas, išsirenkami drabužiai, karstas ir panašiai.
Atsisveikinimą planuojantiems artimiesiems tokia aiškiai išreikšta velionio valia yra ramybės bei stiprybės šaltinis, nes gali remtis išreikštais norais, nereikia spėlioti, ko būtų norėjęs“, – pabrėžia ji.
Muzikos pasirinkimas – dar viena labai svarbi ir subtili detalė. Tiesa, bėgant metams ji kiek pasikeitė.
„Giesmininkus dažnai renkasi tikintys žmonės, tačiau ir jų muzika modernėja. Žinome giesmininkų, kurie turi galimybę akompanuoti giesmes grojant gitara, taip švelnindami jų skambesį. Tačiau dažnai išlydėjimui pasirenkamas smuikas, kanklės ar fleita.
Mūsų atsisveikinimo salėse foninę muziką esame parinkusios klasikinę, instrumentinę bei ramią, tačiau visada pasiūlome galimybę atsinešti ir savo įrašų. Gan dažnai žmonės atvyksta pasirinkę savo grojaraštį, arba konkrečią dainą, kurią įterpiame tarp foninės muzikos ir ji kas kiek laiko nuskamba salėje“, – pasakoja Evelina.
Atsisveikinimas – ne tik religinis
Dar vienas, iš pirmo žvilgsnio, nepamainomas laidotuvių atributas – gėlės. Anksčiau buvo įprasta į laidotuves keliauti su gėlių vainiku rankose, tačiau dabar atsiranda prašančių jų vengti ir pakeisti jį kukliais keliais gėlių žiedais.
„Gėlių vainikai tikrai gali būti gražūs, subtilūs bei modernūs, tačiau vis daugėja žmonių, prašančių jų vengti. Vainikai, išstatyti salėje atrodo gražiai, tačiau yra sudėtinga, kai visus juos reikia transportuoti į kapines, juos visus sutalpinti ant naujai suformuoto kapo. Rinkdamiesi prabangias ir išskirtines kompozicijas, puošiančias salę, urna, artimieji dažnai išreiškia norą, kad šios gėlės būtų atsisveikinimo centras ir ant naujai suformuoto kapo „nepaskęstų“ tarp kitų gėlių.
Tačiau kaip ir pats atsisveikinimas – gėlių pasirinkimas yra kiekvieno individualus pasirinkimas, tiek renkantis pagrindinę kompoziciją, tiek renkantis, kokias nešti į atsisveikinimą“, – priduria ji.
„Rekviem“ atsisveikinimo namuose, kuriuose ir dirba Evelina, galima rinktis tarp religinių ir pasaulietinių apeigų, atsižvelgiant į mirusiojo tikėjimą.
„Religinės apeigos grįstos tikėjimu, pats atsisveikinimas organizuojamas pagal tam tikras nusistovėjusias normas. Toks atsisveikinimas neįsivaizduojamas be religinės atributikos, religinių giesmių giedojimo, rožančiaus kalbėjimo, šventų mišių užsakymo bei šventiko palaiminimo. Visa tai gana gerai struktūrizuoja atsisveikinimą, suteikia atsisveikinimą organizuojantiems artimiesiems stiprybės galimybėje atsiremti į tradiciją.
Kai kurie klientai yra tikrai religingi ir jie religinių apeigų nori visa širdimi, tačiau yra ir netikinčių besikreipiančiųjų. Tokie klientai retai atvyksta labai aiškiai žinodami, kokio atsisveikinimo nori, kadangi daugelis nėra buvę laidotuvėse be religinės simbolikos. Pabrėždami, kad organizuojame ir pasaulietines atsisveikinimo apeigas norime pasakyti, kad klientus priimame be jokių išankstinių nusistatymų.
Kryžius, kuris yra salėje, gali būti išnešamas, religinės atributikos gali nebūti ant pasirinktos urnos ar karsto, o išlydėjimo tvarka koordinuojama atsisveikinimo namų darbuotojų. Religines giesmes gali pakeisti kilni instrumentinė muzika, o kalbamą maldą galima keisti artimųjų šiltais prisiminimais apie velionio gyvenimą“, – pasakoja Evelina.
Širdį paliečia artimųjų laiškai
Nors, pasak atsisveikino namų darbuotojos, kiekvienas atsisveikinimas savaip išlieka atmintyje, nes stengiamasi kuo labiau juos suasmeninti, tačiau viena detalė visuomet paliečia širdį.
„Spręsdamos gėlių, muzikos ar nekrologo sudarymo klausimus bandome įsigilinti koks buvo velionis, tad bent maža dalimi susipažįstame su tuo, koks buvo jo gyvenimas.
Bet jei visgi turėčiau išskirti tai, kas labiausiai suvirpina širdį – turiu pripažinti, kad visada įsimena artimieji, kurie nusprendžia savo mylimam žmogui parašyti laišką ar ką nors nupiešti. Įvykus netekčiai būti su mintimis apie velionį ir perteikti jas ant popieriaus yra viską persmelkianti, gili patirtis.
Tokius laiškus paprastai įdedame į karstą, arba, jei pasirenkama kremacija – į urną su jau kremuotais palaikais“, – sako atsisveikinimo namų darbuotoja Evelina.
