Ana Šmidt sako, kad be baimės kurti šeimą galima tada, kai sutampa trys santykių „banginiai“: vienodas požiūris į pinigus, vienodi norai leisti laisvalaikį, sutampa seksualinis temperamentas. Jeigu nėra bent vieno komponento, kompromiso ir kantrybės reikia turėti daug daugiau.
Ji pati jau surado tą žmogų, su kuriuo sutampa visi trys „banginiai“, tad atėjus laikui ji ištarė „Taip“.
Visgi koronaviruso pandemija ir karantinas neleido iškelti savo svajonių šventės. Pora nusprendė nieko nelaukti ir susituokti bent metrikacijos skyriuje, o šventę atidėti geresniems laikams.
„Pradinėje planavimo stadijoje pradėjome dėliotis svečių sąrašą, supratome, kad be 50 žmonių niekaip neapsieisime, todėl šiuo įdomiu laikotarpiu susirinkti švęsti yra neįmanoma.
Atidėti vėl yra rizikinga, nes ta kita data yra paskendus lyg Areiro rūke. Iš pradžių buvo priimtas sprendimas vykti susituokti į kokią nors šalį. „Makaliaus“ puslapyje radome puikų pasiūlymą keliauti į Madeirą. Svarbiausias dalykas šioje stadijoje – girdėti savo partnerį ir save pačią.
Mūsų visuomenėje priimta rengti šventę kitiems, o apie save pamirštama. Kaip du klounai jaunieji visą vakarą linksmina svečius, juos apšokinėja ir stipriai širdgailauja, jeigu po šventės sužino, kad kažkam kažkas nepatiko. Manau, kad suaugęs žmogus, yra tas, kas yra pats savo gyvenimo autorius“, – sako Ana.
Tiesioginė ceremonijos transliacija draugams
Metrikacijos skyriuje Ana su vyru Edgaru priesaikos žodžius vienas kitam tarė dėvėdami kaukes, tačiau tai nebuvo labiausiai trikdęs dalykas.
„Mums visiems būdingas vienas bruožas – žinodami, kad grįžti neteks, tiesiog iškenčiame, nusipurtome ir tikimės, kad daugiau to pakartoti neteks. Įspūdžių daug, bet pasidalinsiu tik keletu. Pati ceremonija yra baisiai pasenusi. Manau, kad savivaldybė turėtų nustoti investuoti į sienų dažus, o daugiau skirti dėmesio turiniui.
Pradedant nuo teksto, kurį keliasdešimt metų dirbanti moteris vis dar skaito iš lapelio (tą lapelį netyčia mums kartu su liudijimu ir atidavė), automobilio parkavimo vietos darbuotojams yra prie pat įėjimo, o jaunavedžiai turi parkuotis kur pavyks, pavyzdžiui už paties zagso.
Žinoma keista buvo būti tik keturiese su liudininkais, bet tokios realijos ir tenka tai priimti.
Po susirašymo mums įteikė A4 lapuką, kuris niekuo nesiskyrė nuo pažymos iš kokio nors pažymų langelio. Kodėl negalima padaryti gražaus kokybiško santuokos liudijimo, atrodančio įspūdingai? Galima tai įkainuoti- paprasta liudijimas nemokamai, sumaketuotas, spalvotas, su Vilniaus herbu, atspausdintas ant storo popieriaus – 10 eur. Ir jaunieji tikrai pirktų“, – svarsto Ana.
Tačiau, pasak jos, labiausiai liūdina sienelė skirta pirmosioms jaunavedžių nuotraukoms:
„Liūdniausia buvo pamatyti tą gėdos fotosienelę su sakuromis. Susigarbanojusi, vos stovinti. Abejoju, ar kažkas prie jos fotografuojasi. Mes turime talentingą Mantą Petruškevičių, kuris puošia senamiesčio vitrinas. Galima juk jį pasamdyti, suformuluoti jam užsakymą iš keturių dekoracijų, pagal metų laikus“.
Kadangi draugai ir kiti artimieji negalėjo būti kartu ceremonijos metu, Ana pasirūpino, kad jie vis tiek turėtų galimybę pamatyti ir išgirsti, kaip juodu su vyru sujungia santuokos saitai.
„Mūsų videografas pasiėmė stovą, įdėjo į jį mano mobilųjį telefoną ir paspaudė mano facebooke tiesioginės transliacijos mygtuką. Draugai iš viso pasaulio buvo su mumis kartu tą akimirką“, – džiaugiasi ji.
Vietoj šventės – įspūdinga fotosesija kalnuose
Iš pradžių pora svarstė ir galimybę susituokti Madeiroje, nes ji – dar nepažįstama sala, portugališka, tai reiškia katalikiška, todėl jaunavedžiai galvojo, kad kunigą ras be problemų.
„Nenumatėme tokio dalyko, kaip kultūrų, skonio ir tradicijų skirtumai. Kai vietinė vestuvių planuotoja pasiūlė arką iš dirbtinių gėlių ir paklausė, ar nieko tokio, jeigu kunigas kalbės portugališkai, nes anglakalbio neranda, sumanymo atsisakėme. Kaip įsitikinau vėliau dėl kitų niuansų, tai buvo teisingas sprendimas.
Daug svarsčiau apie tradicijas, patį paminėjimą. Juk šventės paminėjimas gali būti simbolinis ir užstalė nėra vienintelis šventės simbolis. Galima padovanotą pinigų sumą skirti labdarai, galima sodinti medžius ir pan. Kadangi visą tai jau darėme, mes nusprendėme įgyvendinti vieną iš savo norų – organizuoti fotosesiją kalnuose“, – sako ji.
Ana pasakoja, kad dėl karantino visi jos renginiai buvo atšaukti, todėl vestuvių biudžetas buvo ribotas. Visgi ji nusprendė susikoncentruoti ties įspūdžių kolekcionavimu, o ne tiesiog gražių nuotraukų darymo.
„Prieš susirašant prisijungiau prie nuotakų grupių facebooke ir pamačiau vieną bendrą ryškiausią bruožą, visos nori atrodyti, o ne būti. Neturėdamos pinigų pirmojo būsto pirkimo įnašui merginos išleidžia krūvą pinigų nereikalingiems atributams, kas tikrai neturi tiek reikšmės vėliau: prabangaus automobilio nuoma ir jo papuošimas, tūkstančius eurų kainuojančios suknelės ir t. t.
Praėjus mėnesiui po susirašymo datos galiu pasakyti, kad man svarbiausias dalykas ir buvo ta mintis, kad mes išskrendame į povestuvinę kelionę ir turėsime gražų laiką kartu. Galima sumokėti 80 eurų už nagų priauginimą, o galima už tuos pinigus pasklandyti ore virš kalnų. Galima nusipirkti prabangią puokštę, o galima už tuos pinigus paplaukioti su delfinais. Kiekvienam savo“, – šypteli ji.
Ana kelionės metu pusę lagamino skyrė vien tik suknelei, kostiumui, batams ir bateliams.
„Facebooko grupės dėka radome puikų fotografą Denisą Osipovą, kuris yra meilės emigrantas – žiemą jis gyvena Madeiroje, vasarą keliauja į Rusiją dirbti vestuvių fotografu, o makiažą atliko 12 metų Madeiroje gyvenanti televizijos vizažistė Marina iš Kazachstano.
Fotografas Denisas prieš 13 metų iškeitė inžinieriaus profesiją į fotografo. Jis pasiūlė keletą lokacijų, mes visiškai pasitikėjome ir tiesiog mėgavomės kompanija ir vaizdais. Jis papasakojo mums, kad Madeiroje karantino metu, kai buvo uždaryti visi restoranai ir viešbučiai, bet visam personalui vis vien buvo mokamas pilnas atlyginimas.
Mane nustebino, kad Madeiroje nėra emigrantų. Kaip mums paaiškino vietiniai – socialinė sistema yra tokia prasta, kad visi emigrantai mieliau apsistos kituose Europos miestuose, kur galima sėdėti namie ir nieko neveikti gaunant socialines išmokas. Saloje visi dirba – kas legaliai, kas nelegaliai po porą valandų. Esant amžinam pavasariui ir nebrangiems maisto produktams poreikiai nėra dideli. Visada galima nusipirkti daržovių ir šviežios žuvies. Plačiai paplitęs avių auginimas. Visą kitą atveža keltas iš žemyno, todėl, galima teigti, kad ten nieko netrūksta“, – įspūdžiais dalijasi ji.
