Gestų kalbos vertėjai iš tiesų yra tie asmenys, kurių rankos kuria komunikacijos tiltus ir neleidžia ryšiams tarp kurčiųjų ir likusios visuomenės trūkinėti.
Šiuo metu Lietuvoje gyvenantiems kurtiesiems (6–8 tūkst. asmenų) vertimo paslaugas teikia 115 lietuvių gestų kalbos vertėjų. Gestų kalbos aplinkos pritaikymo sistema kurtiesiems laikoma viena geriausių Europoje – tokį įvertinimą Lietuva pelnė viename iš neseniai vykusių Europos kurčiųjų sąjungos renginių. Vis dėlto aktyvi, besidominti ir išsilavinimo siekianti kurčiųjų bendruomenė vis dažniau susiduria su vertimo paslaugų stygiumi dėl vertėjų trūkumo.
Per dešimtmetį – neįtikėtini pokyčiai
LGKVA įkurta vėliau negu kitų Baltijos šalių vertėjų organizacijos, bet vienintelė iš jų tapo tikrąja Pasaulio gestų kalbų vertėjų asociacijos (WASLI) nare. Pranešimą konferencijoje skaičiusi šios organizacijos prezidentė Debra Russell kalbėjo: „Šiuo metu WASLI buria 47 šalių asociacijas. Pagrįstai gali kilti klausimas, kodėl mūsų organizacijoje daug mažiau narių nei Pasaulio kurčiųjų federacijoje? Taip yra todėl, kad kiekvienai mūsų narei keliami aukšti metodologiniai reikalavimai, kuriuos įvykdyti užtrunka. Tad dažniausiai nacionalinė kurčiųjų organizacija, kurios paprastai nevaržo tokie sudėtingi įsipareigojimai, į atitinkamą savo tarptautinę organizaciją įstoja anksčiau.“ Taip pateikta informacija tapo netiesioginiu komplimentu LGKVA, atitikusiai visus keliamus reikalavimus ir jau pavijusiai Lietuvos kurčiųjų draugiją.
O štai Europos gestų kalbos vertėjų forume (EFSLI DI) mūsų asociacija – tarp lyderių. D. Russell išskyrė EFSLI DI valdybos nario Arūno Bražinsko indėlį į visos Europos kurčių vertėjų pasiekimus.
Asociacijos pastangomis įteisinta gestų kalbos vertėjo profesija. Tai įgalino sistemingai siekti tobulinti kvalifikaciją ir stiprinti kompetencijas, užtikrinti aukštą paslaugų kokybę. Įdiegta vertėjų atestacijos sistema, tad išaugo vertėjo profesijos prestižas. Vos per dešimtmetį įvaldytos sudėtingiausios vertimo strategijos ir pažangios technologijos, išmokta operatyviai reaguoti į besikeičiančius paslaugų gavėjų poreikius. Akivaizdžiausias to pavyzdys – konferencija Seime, kurioje taikytos ir derintos kelios vertimo strategijos, užtikrinusios informacijos prieinamumą vienu metu lietuvių, lietuvių gestų, tarptautinių gestų, rusų ir anglų kalbomis.
Patvirtintas lietuvių gestų kalbos vertėjo etikos kodeksas, tęsiama didelio susidomėjimo sulaukianti geriausio gestų kalbos vertėjo konkurso tradicija. Organizaciją sieja stiprūs partnerystės ryšiai su Seimu, Lietuvos kurčiųjų draugija, Vilniaus kolegija, kur rengiami gestų kalbos vertėjai, su daugeliu Lietuvos aukštųjų mokyklų ir kt. Vertėjai kurtiesiems –patikimi partneriai, kai reikia ginti kurčiųjų lingvistines ir socialines teises, šviesti visuomenę. Šiandien organizacija savo gretose jau turi 10 kurčiųjų vertėjų, jie dirba visuose vertėjų centruose. Visa tai vos per 100 narių skaičiuojančiai asociacijos bendruomenei padėjo tapti išskirtinei.
Be abejo, LGKVA nestokoja ir sunkumų. Vertėjų stygius, per dideli darbo krūviai, metų metus menkai didinamas penkių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldžių apskričių gestų kalbos vertėjų centrų biudžetas ir dėl to neaugantis darbuotojų etatų skaičius smukdo profesijos patrauklumą. Nepaisant asociacijos vykdomos šviečiamosios veiklos, vis dar pasigendama visuomenės, valdžios dėmesio, dialogo, palaikymo ir poreikių supratimo. Ambicinga organizacija stokoja studijų plėtros. Iki šiol Lietuvoje tegalima įgyti profesinį gestų kalbos vertėjo bakalaurą, o magistro ir doktorantūros studijų nėra. Vis dar savo visavertės vietos neradę kurtieji vertėjai. Tokius kliuvinius į profesinę sėkmę apžvalginiame pranešime įvardino LGKVA prezidentė Ramunė Leonavičienė.
Vertėjų evoliucija: nuo savamokslių iki profesionalų
Ilgą laiką vertėjas kurtiesiems buvo ir tėtis, ir mama, ir socialinis darbuotojas, globėjas – prisiminė LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora. Dauguma jų buvo savamoksliai, kuriuos gestų kalbos mokė kurtieji kolegos, arba baigę gestų kalbos kursus Rusijoje, todėl kurčiųjų lyderį džiugina įvykęs radikalus pokytis. Šiandien vertėjai apsibrėžę kompetencijų ribas ir atlieka tik vertėjų funkcijas. LKD prezidentas padėkojo asociacijai už paslaugų kokybę, profesinį tobulėjimą, lankstumą, partnerystę ir kantrybę. Gerai įvertino bendradarbiavimą šviečiant visuomenę. Ryškiausias pavyzdys – Seimo, LKD ir LGKVA kartu rengiama „Viena diena su Seimo nariu“. „Parlamentarai pamažu liaujasi stebėjęsi, kam 15 kurčiųjų reikia 15 vertėjų šiame renginyje“, – džiaugėsi K. Vaišnora.
24/7 – toks šviežiausias asociacijai keliamas kurčiųjų bendruomenės iššūkis, kuris reiškia nuotolinių paslaugų prieinamumą kasdien apskritą parą. Ar tai įmanoma? Juk vertėjų stinga, dalis jų dėl nuolatinės fizinės ir intelektualinės įtampos ir patiriamo streso darbą palieka. Deja, pastaroji tendencija įgauna pagreitį. Darbdaviai ne kartą skundėsi, kad stokoja motyvuojančių priemonių skatinti savo darbuotojus už puikius rezultatus, viršvalandžius. K. Vaišnora tiki, kad vertėjams tai pagal jėgas, bet pripažino, jog šiame kelyje dar reikia įveikti ne vieną kliūtį, ir pažadėjo LKD pagalbą. Pranešėjas kreipėsi ir į konferenciją atvykusius kurčiuosius, sakydamas: „Negalime engti vieni kitų. Santykius sugadinti lengva, o pataisyti sunku.“
Nuo lingvistinės prie gestų kalbos vertimo studijų programos – taip Vilniaus kolegijos (VIKO) Pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė apibūdino per 17 metų įvykdytus bent kelis specialistų rengimo programos atnaujinimus, maloniai vis apžvelgdama salėje dirbančius savo absolventus. Pranešėja specialybės mokymąsi pavadino sunkiu, pastangų ir prigimtinių gabumų reikalaujančiu darbu. Juk vos kiek daugiau nei 50 proc. įstojusiųjų geba baigti studijas. Įsteigus specialybę čia niekada netrūko galvosūkių ir lektoriams, administracijai. Dėstytojų kvalifikacijos tobulinimas, neretai jų trūkumas, studijų programą branginantis kurčio ir girdinčio lektoriaus darbas poroje, būtinybė periodiškai atnaujinti metodinę literatūrą ir technologinę mokymo bazę – tai VIKO iššūkiai. Nuo 2002 m. čia parengti ir iki dabar išleisti 167 profesionalai. „Kas toliau? Kokia mūsų valstybės siekiamybė? Kiek kurčiųjų tenka aptarnauti vienam vertėjui per metus? – klausė prelegentė ir nerimavo. – Kaip gali studijuoti, jei nežinai, ar baigęs turėsi darbą?“
Kurčiasis vertėjas – kol kas statuso neturinti profesija
„Kol ryšiu peteliškę, esu pranešėjas, – šmaikštavo Arūnas Bražinskas, vienas iš nedidukės tarptautinių gestų kalbos vertėjų komandos narių. – Kai ją nusirišiu, vėl tapsiu vertėjas.“ Taip kalbėtojas atkreipė dėmesį į gestų kalbos vertėjui privalomą aprangos, kuri neturi kristi į akis išskirtinėmis detalėmis ir blaškyti dėmesio, kodą. Vertėjo duoną A. Bražinskas pirmąkart išbandė daugiau kaip prieš 10 metų ir šiandien savo patirtimi jau gali dalytis su kitais. 2008 m. EFSLI renginyje Nyderlanduose jis stebėjo, kaip verčia kurčiasis kanadietis Nigelis Howardas, ir tuomet nusprendė, jog kada nors tokią praktiką perkels ir į Lietuvą.
Svajonės pildosi, kai mobilizuojamos pastangos. Kurčiųjų vertėjų, gebančių versti į tarptautinę gestų kalbą, būrys Lietuvoje pamažu didėja, nors dauguma jų atitinkamų diplomų vis dar neturi. O štai A. Bražinskas netrukus turėtų įgyti.
Nors jis pats yra buvęs Vilniaus kolegijos girdinčių vertėjų lektoriumi ir Vytauto Didžiojo universiteto studentus moko gestų kalbos, bet prieš trejus metus tapo VIKO gestų kalbos vertėjų studijų programos dalyviu. „Mokytis visiems reikia. Studijuodamas įsitikinau, kiek dar daug dalykų nežinau, ir net naujų gestų išmokstu“, – tvirtino pranešėjas, kurio lietuvių gestų kalba laikoma kone tobula. Jis pasakojo apie girdinčio ir kurčio vertėjo darbo komandoje privalumus, skirtingų kultūrų išmanymą.
Savo per 25 metus sukaupta patirtimi dalijosi ir konferencijai vaizdo pranešimą atsiuntęs minėtasis WASLI tarptautinės gestų kalbos vertėjų patarėjas N. Howardas. Kurčio ir girdinčio vertėjų darbas poroje jokiu būdu nereiškia, kad pastarasis dirba prastai, kad taip dirbant taisomas jo darbo brokas – taip tik siekiama geriausio rezultato.
Dalytasi patirtimi, kalbėta apie iššūkius
„Jūsų patirtis unikali, jūs mums esate sektinas pavyzdys, norime mokytis iš jūsų“, – tai Baltarusijos kurčiųjų draugijos viceprezidentės Svetlanos Hanejevos komplimentai Lietuvai. Išklausius viešnios pranešimą apie gestų kalbos padėtį jų šalyje, vaizdas Lietuvoje iš karto įgavo rožinių spalvų. Latvių, estų, lenkų ir mūsų pasiekimai pasirodė panašesnio lygio. Vis dėlto visoms minėtoms šalims dar yra kur pasitempti: visos valstybės stokoja vertėjų, nepakankamos vertimo paslaugų apimtys, netenkinančios darbo sąlygos, galimybių įgyti profesiją ribotumas.
Estijos gestų kalbos vertėjų asociacijos atstovei Liivi Liiholm pasiguodus, kad neseniai nutraukta 3 metų trukmės gestų kalbos vertėjų mokymo programa Tartu universitete, LGKVA prezidentei R. Leonavičienei kilo idėja, tik iš pradžių ji WASLI prezidentės pasiteiravo, ar egzistuoja praktika mokytis gestų kalbos vertėjo specialybės užsienyje. D. Russell atsakė, kad yra tokia praktika, kai viena šalis rengia kelių šalių vertėjus: „Australija turi gestų kalbos mokymo programą, kurią vykdo Okeanijoje, Fidžio salose, Brazilija – Afrikoje. Užsienyje studijuojama vertimo teorija, į savo šalį grįžtama mokytis nacionalinės gestų kalbos.“ Tad netikėtai konferencijoje pradėta svarstyti galimybė visų Baltijos šalių gestų kalbos vertėjus rengti Vilniaus kolegijoje. Bent iš pradžių tokio pasiūlymo neatmetė ir Pedagogikos fakulteto dekanė V. Juškienė.
Kaip mobilizuoti save, kad atvykęs į vertimo vietą paryčiais būtum žvalus ir darbingas po kelių valandų laukimo? Kaip įsilieti į milžiniškos apimties komandą, kad nekliudytum kitoms savanorių ir organizatorių grupėms ir geriausiai atliktum savo profesinę pareigą? Ir ką reiškia dirbti sąlygomis, kai garsas pasiekia vertėją iš už nugaros, t. y. priešingai nei gamtos įtaisytas klausos nervas, o apšvietimas ne toks, kokio tikėtasi? Galų gale, kaip paprašyti kolegos pakeisti tave, kai gestų kalboje net menkiausias judesys turi prasminę reikšmę? Tai iššūkiai, grūdinę Aliciją Jolantą Dabulskienę, vertėjavusią su kolegomis šv. Mišiose per popiežiaus Pranciškaus vizitą Kaune.
O kaip atlikti vertimą, jei parengtos vertimo strategijos, paaiškėja, taikyti neįmanoma? Ir nesvarbu, kad namų darbai buvo atlikti puikiai. Pranešėjas Mantas Radavičius tapo gyva iliustracija, kad net tokios aplinkybės profesionaliam ir kūrybingam vertėjui nėra kliūtis. Jis vertė „Žalgirio“ rungtynių transliaciją bare, kai komentatoriaus balsą teko ausinėse išskirti iš arenoje aistruolių keliamo triukšmo, vaizdo ekrane nematė, priešais turėjusi sėdėti kolegė „suflerė“ ten įsitaisyti negalėjo.
Lietuvoje veikia bendra paslaugų teikimo kurtiesiems sistema. Tačiau kiekvienas vertėjų centras nestokoja ir savitų, tik jam vienam būdingų iniciatyvų ir tai kuria patrauklią įvairovę. Nuo verčiamų miesto tarybos posėdžių (Kauno AGKVC), įkurtos vaizdo studijos ir joje atliekamų vaizdo vertimų (Šiauliai) iki tarptautinių projektų (Klaipėda), streso valdymo analizės (Panevėžys) ir savo interneto svetainėje sukurtos skilties, kurioje dalijamasi užsienio patirtimi, kaip vertėjui elgtis ypač netikėtose ir sudėtingose situacijose (Vilnius), – tai balandžio 17 d. konferencijos „Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos 10-mečio atspalviai“ pranešimų temos.
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius
Taip, slaugos paslaugos turi būti užtikrintos.
Priklauso nuo galimybių.
Neturiu nuomonės.
