Misijas į Indiją organizuoja jėzuitų sielovados programos MAGIS nariai. Jų koordinatorius Lietuvoje Danas Viluckas (34) rugpjūčio mėnesį kartu su kitais savanoriais lankėsi viename Indijos regione. Čia jis mokė žemiausios kastos atstovus anglų kalbos, stengėsi suteikti krepšinio pagrindų ir aplankė ne vieną indų šeimą.
Esate MAGIS koordinatorius Lietuvoje. Kaip apie savo veiklą papasakotumėte žmonėms, kurie nieko apie tai nežino?
Magis yra lotyniškas žodis, kuris reiškia „Daugiau, labiau“. Mes kviečiame 18 – 35 metų žmones į įvairius sielovados renginius. Juose jaunimas gali išeiti iš įprastos kasdienybės rėmų, išbandyti save kitokiose situacijose ir aplinkybėse, bet tai daryti komandoje su palaikymu, dvasiniu impulsu ir vadovu.
Yra ir tarptautinis projektas, būna ir europiniai, viso pasaulio. Jų raiška būna įvairi: socialinis darbas, savanoriavimas, piligriminės kelionės, misijos ir savanoriavimas tolimuose kraštuose.
O kas jus asmeniškai paskatino prisidėti būtent prie tokios veiklos?
Yra keletas dalykų. Esu baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, todėl man pats dvasingumas ir sielovada yra artimi, kitas dalykas – aš visada ieškojau prasmingesnio darbo ir veiklos, kad ne tik būtų galima išgyventi, bet ir įprasminti savo laiką. Tokie projektai būtent tai ir suteikia.
Rugpjūčio mėnesį lankėtės Indijoje. Kiek savanorių prisidėjo prie šios kelionės?
Iš tiesų, šią vasarą organizavome net tris misijas. Viena komanda keliavo į Keniją ir dvi į Indiją. Aš pats vykau į Indiją su jaunimu iš Lietuvos, viena savanorė buvo iš Latvijos, komanda buvo vidutinio dydžio – šeši žmonės. Kita komanda vyko iš Kauno jėzuitų mokyklos, sudaryta iš vadovų ir mokinių. Iš viso į misijas vyko dvidešimt žmonių.
Teko girdėti, kad Indijoje kastų sistemą yra itin stipri ir griežta. Ar tai tiesa?
Mūsų komanda vyko į kaimus, dalitų, vadinamųjų neliečiamųjų, kaimus. Tai pati žemiausia žmonių kasta, taip, Indijoje kastų sistema yra labai stipri. Yra manoma, kad tu susitepi, jeigu bendrauji su jais, būdamas iš aukštesnių klasių.
Iš tiesų, Indijoje socialinė ir ekonominė atskirtis yra labai ryški ir stipri, labiausiai šokiravo to mastas ir kiek mažai galimybių turi žmonės, gimę dalitais, nors jie yra lygiai tokie patys žmonės kaip mes.
Pavyzdžiui, jeigu mergina ir vaikinas įsimyli iš skirtingų kastų – jie turi bėgti, o juos suradę nužudo, nes vieni bijo keršto aukštesnės kastos, o kitiems – tai negarbė. Teko skaityti, kad vienas tėvas užsakė žmogžudystę vaikino iš žemesnės kastos. Tas iš tiesų šokiruoja, kai tokia atskirtis yra šalia.
Tikriausiai užduosiu klausimą, kuris žmonėms kyla pirmiausia – tai ką gi ten veikėte?
Indijoje ekonominė situacija yra labai prasta, net tokia ja pavadinti sunku: begalinis skurdas, išgyvenimas diena iš dienos. Šokiravo ne pats faktas, kad ten yra skurdas, bet tai, kaip jis atrodo – išmaldų prašymai, grobiami vaikai, šokiruojančiai skurdžios gatvės.
Mūsų tikslas buvo mokyti anglų kalbos. Nors anglų kalba yra viena iš pagrindinių darbo ir karjerų kalbų, bet ten dalitai nėra mokami anglų kalbos. Pagal visus nusistatymus, dalitai neturėtų siekti karjeros aukštumų ir geresnių sąlygų, jie turėtų vergauti. Indijoje jėzuitai yra sukūrę visą mokymo sistemą – darželius, mokyklas, universitetus, todėl mes norėjome padėti mokyti vaikus mokyklose.
Kaip atrodydavo jūsų diena Indijoje?
Mūsų rytas prasidėdavo labai anksti, pradėdavome nuo krepšinių treniruočių, kadangi esame krepšinio tauta. (šypsosi) 11 ir 12 klasės berniukus mokydavome žaisti krepšinį. Jie labai greitai bėga, žinoma, būdami basi... Bet nelabai žino, ką daryti, pribėgus prie lanko. Mes juos bandėme per tą trumpą laiką išmokyti bent jau pagrindų ir palikti tam tikras treniravimo užuomazgas.
Po pietų keliaudavome į našlaičių prieglaudą ir praleisdavome ten per dieną tris valandas, organizuodavome edukacines dirbtuves vaikams. Vaikai, patekę į jėzuitų įsteigtą prieglaudą, turi šiek tiek šviesesnę ateitį. Indijoje našlaičių ateitis būna labai niūri ir miglota.
Norite pasakyti, kad jų laukia itin žiaurus likimas..?
Vien tik tame regione, kuriame mes buvome, iki rugpjūčio mėnesio per metus buvo pagrobta jau tūkstantis vaikų. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia būti pagrobtam – vergija, išnaudojimai, organų pardavimai. Savanoriavome našlaičiams, tačiau bet kuriuo atveju jie yra labai neturtingi, skylėtais ir nešvariais drabužiais, kai kurie elementariai nemoka net piešti. Įsivaizduokite šešerių metų vaiką, kuris nemoka nupiešti elementarios žuvies.
Galbūt aplankėte ir šalia esančius kaimus? Kokią realybę pamatėte juose?
Vykdavome į skirtingus kaimus. Pas dalitus niekas neatvyksta iš aukštesnių klasių, galite tik įsivaizduoti, kokie jie laimingi buvo, kai užsukdavome mes. Jiems tai sukeldavo labai daug emocijų, lankydavomės ir jų namuose. Tokie žmonės neturi daug, tačiau jų širdys yra begalinės. Pagamindavo mums arbatos, merginoms supindavo kasas.
Kai kurie atvejai iš tiesų yra labai sudėtingi. Pavyzdžiui, niekada nepamiršiu vieno neįgalaus berniuko. Namuose jis guli paralyžiuotas ant grindų, tėvai juo labai rūpinasi, bet sąlygos gyventi yra be galo sunkios.
Lankydamiesi Indijoje, pamatėte nesuvaidinta šalies realybę. Nors apie tai kalbėti sudėtinga, tačiau kuri situacija jums pasirodė sunkiausia?
Lankėmės kaime, kuriame visi žmonės geria – ten buvo sunkiausia ir mažiausia vilties. Gatvėse trylikamečiai vaikšto apsvaigę, jų akių obuoliai pageltę, nes jie naudoja prastą, pigų alkoholį. Indijoje alkoholis yra labai brangus, reikia dirbti visą dieną, kad nusipirktum stiklinę kokybiško alkoholio.
Minėjote, kad Indijoje yra labai stipri kastų sistema. O kaip ten elgiasi su moterimis?
Indijoje yra pati blogiausia moterų padėtis visame pasaulyje. Ne Arabų šalyse, ne kur džiunglėse, o Indijoje! Tarkime, jeigu pas dalitus yra berniukas ir mergaitė, juos išleisti į mokslus yra labai sunku, todėl tėvai renkasi vieną vaiką. Žinoma, tėvai dažniausiai pasirenka berniuką, nes jis turės išlaikyti šeimą, o mergaitė eina tuomet dirbti į laukus ir visai nesvarbu, kad ji gabi ir gal taptų mokytoja, mokslininke ar kitos srities puikia specialiste.
Yra net tokia programa, kuri skatina berniukus sakyti, kad šeimoje ir sesuo gali mokytis, nes tik edukacija gali suteikti galimybes ateityje.
Tokios misijos – išbandymas visiems dalyviams. Juk matyti skurdą, nepriteklių ir socialinį atskirtį tikrai nėra lengva. Kaip ten būdami, susitvarkydavote su savo pačių emocijomis?
Įvairiai, tos emocijos užplūsta ir aišku, mes turime su jomis susitvarkyti. Kai tu prisilieti prie tokios realybės, būna labai sunku emociškai. Tačiau mes kiekvienos dienos pabaigoje peržiūrėdavome savo dieną, dalindavomės išgyvenimais ir emocijomis, nagrinėdavome, kuris taškas buvo sunkiausias, o kuris – sunkiausias. Tai labai padeda asmeniškai atsirinkti, kas buvo svarbiausia, grupėje padedame vienas kitam priimti ir išgyventi, iš kitos pusės – susikaupti ir atrasti būdus, kuriais daugiausiai gali atiduoti kitam.
Indijoje buvote kaip tik tuo metu, kai Keralos valstijoje vyko potvyniai. Ar nebuvo minčių važiuoti ten ir padėti žmonėms?
Norėjome padėti, klausėme, gal kažkaip galime nuvykti, savanoriauti. Tačiau ten nuskristi buvo įmanoma tik su malūnsparniu, plius turėjome pabaigti dar ir savo misiją.
Grįžę į Lietuvą, sužinojome, kad Lietuvos Caritas kartu su tarptautiniu Caritu organizuoja paramą nukentėjusiesiems. Esu šios kampanijos ambasadorius. Keralos valstijoje be namų liko milijonas žmonių, žuvo – 450. Žmonės glaudžiasi stovyklose, kuriose trūksta maisto, elementaraus švaraus vandens, vanduo ten didžiulė problema.
Mes turime galimybę jiems padėti. Nors mūsų šalyje taip pat yra problemų, bet daugelis mūsų nebadauja ir turime įvairių pagalbos mechanizmų.
Planuojate į Indiją važiuoti dar kartą?
Planuojame tęsti misijas ir kaip įmanoma prisidėti. Dabar padėti kitam galimybių yra daug. Kartą galima nenueiti į kavinę, o tai jau bus kažkam pragyvenimas visiems metams.
Labai sveika tokiose misijose apsilankyti ir mūsų jaunimui, kurie yra sulaukę aštuoniolikos. Tai padeda pamatyti kitą realybę, prisiliesti prie jos, suvokti, kiek daug mes turime ir pagalvoti, kaip aš galiu prisidėti, kad kitame pasaulio krašte būtų geriau. Žinoma, turime iššūkių ir misijų čia, Lietuvoje, nereikia toli žiūrėti – užtenka pasižiūrėti į vienas kitą, kaimyną, artimą ir paieškoti, kaip aš galiu prisidėti.
Prisidėti prie paramos Indijos žmonėms Caritas kviečia iki lapkričio 17 d. Daugiau informacijos galima rasti čia.
