„Atėjau čia ne pliusus dėtis, o padėti kitiems žmonėms“ – tikina viena iš savanorių teisininkė kaunietė Dovilė Radvilaitė.
Šešerius metus pradirbusi advokato padėjėja, trisdešimtmetė teisininkė Dovilė Radvilaitė net neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji sėdės prie telefono ragelio ir išklausys kitame laido gale esančio žmogaus didžiausius širdies skausmus.
Tačiau prieš ketverius metus rudenį pamatyta reklama Dovilės gyvenimą pakeitė nuo pagrindų.
„Pamačiusi reklamą, pajutau vidinį jausmą, kuris man liepė tai padaryti. Jokių svarstymų nebeliko, o ir pati negalvojau norėčiau ar galėčiau tai daryti.
Niekada negalvojau apie jokį savanoriavimą, o apie „Jaunimo liniją“ iš viso nieko nežinojau. Perskaičiusi, pagalvojau, kad turiu gyvenimiškos patirties ir pati esu išgyvenusi pažįstamo žmogaus savižudybę. Tokie dalykai ganėtinai paliečia vidų“, – pasakoja ji.
Veiklą slėpė nuo aplinkinių
Moteris pripažįsta, kad dėl savo savanorystės ji anksčiau sulaukdavo įvairių aplinkinių reakcijos. „Kai pradėjau šią veiklą, slėpiau ją beveik metus. Apie tai žinojo tik artimieji. Dabar žmonės vertina tokią veiklą ir tai tapo mano pasididžiavimu“, – šypsosi moteris.
Moteris aktyviai prie ragelių nebebudi, bet stengiasi tinkamai paruošti naujus savanorius ir būti gera jų mokytoja. Didžiausias iššūkis moteriai – tinkamai atrinkti norinčius prisidėti.
„Arba tu žmogui įdiegsi „Jaunimo linijos" nuostatas ir jis su tuo susigyvens, arba tu privalai tam žmogui pasakyti, kad jis nėra čia tinkamas. Reikia rasti būdą ne tik tai pranešti, bet ir nenuslopinti jo motyvacijos“, – dėsto moteris.
D. Radvilaitės didžiausia užduotis laukia nuo lapkričio pradžios. Tuomet prasidės nauji parengiamieji kursai norintiems tapti savanoriais. „Kursai vyksta pavasarį ir rudenį kartą per savaitę ir trunka tris mėnesius.
Savanorių skaičius maždaug išlieka stabilus, o savanorių kaita vyksta natūraliai. Pradeda maždaug dvidešimt norinčiųjų. Jeigu juos pabaigia bent dešimt iš jų, jau būna labai daug“, – tikina moteris.
Pokalbiai ne apie bitutes
Po ketverių mėnesių, praleistų „Jaunimo linijos“ parengiamuosiuose kursuose, moteris jau po pusės metų sėdo prie telefono ragelio kaip oficiali organizacijos savanorė.
Tokių savanorių visoje Lietuvoje yra apie 350, o būtent Kaune, kur ir savanoriauja D. Radvilaitė – apie aštuoniasdešimt. Kursus, trunkančius apie tris mėnesius, turi praeiti kiekvienas savanoriauti pasiryžęs entuziastas. Tokiu būdu tiek organizacija, tiek pats žmogus supranta, ar jiems verta bendradarbiauti.
„Žmogus turi praeiti visą programą ir taip išmokti pagrindinius bazinius dalykus, dirbti su savižudybėmis, kalbėti apie sunkumus, o svarbiausia – kaip nesukelti žalos.
Programa pakankamai rimta ir stipri, savanoriauti pasiryžę asmenys kartais jų eigoje suvokia, kad tai gali būti per sunku, o dažniausiai būna ir atvirkščiai – kursai pakeičia žmones. Taip nutiko ir man“, – apie savo virsmą iš griežto charakterio užsispyrėlės pasakoja Dovilė, dabar jau esanti lanksti ir komunikabili „Jaunimo linijos“ savanorė.
Moteris tikina, kad tokie parengiamieji kursai toli gražu nėra lengvi. „Tai tikrai nėra lengva, kursai ir temos yra be galo sunkūs. Čia mes kalbame ne apie drambliukus ir bitutes, o apie savižudybes ir žmonių problemas. Per kursus yra pateikiami realūs pokalbiai ir realios situacijos“, – pasakoja ji.
Žmonės nepastebi signalų
„Jaunimo linijos“ bendruomenė daugiausia dirba su gyvenimo prasmės, santykių krizės ir savižudybių rizikos atvejais.
Paskambinęs žmogus apie tai arba galvoja, jau yra tai susiplanavęs, arba gal jau tai ir daro. Skambučių savanorių užduotis – išsiaiškinti rizikos formą ir pokalbio metu apie tai išklausyti. Tačiau skambina žmonės į šią emocinės paramos liniją tikrai ne vien dėl to. Dažnai skambinančiuosius kankina romantiniai ir šeimos santykiai, darbinės ar finansinės problemos, mokslai.
„Tokie dalykai yra labai žemiški ir paprasti, bet jie žmogų arba sugniuždo, arba suteikia išminties“, – apie paprastas, bet nematomas kiekvieno žmogaus kasdienines problemas kalba D. Radvilaitė.
Neretai galima visuomenėje išgirsti, kad žmonės apie savižudybę kalba nerimtai ir tai padarytų nebent niekam nesakę.
Tačiau Dovilė pabrėžia, kad skambinantys apie tokius dalykus juokauja retai, o dažniausiai tai simbolizuoja paskutinį žmogaus pagalbos šauksmą.
„Į čia aš atėjau su lygiai tokia pačia nuomone. Galvojau, kad jeigu paklausiu žmogaus tiesiai šviesiai, paskatinsiu jį tai padaryti. Savižudybė yra tokia tema, apie kurią privalu kalbėti garsiai. Reikia mokėti tai įvardinti, o nesislėpti už romantinių žodelių, kaip pavyzdžiui, ar išeisi į kitą pasaulį. Turi tiesiai šviesiai tai įvardinti, kad žmogus matytų, jog tu jį supranti ir jis gali tau pasipasakoti“, – atvirauja moteris.
Kitas svarbus aspektas – laiku pastebėtos užuominos ir reagavimas į jas. Nors apie savižudybę kalbančių nerimtai pasitaiko, tačiau jų yra daug mažiau nei tų, kurie apie tai galvoja iš tikrųjų.
„Būsiu drąsi ir pasakysiu – visuomenė šiuo klausimu yra visai nepsišvietusi. Žmonės kartais nepagauna signalų, nesupranta užuominų ir nevisada suvokia kada žmogus tai daro.
Mūsų bendruomenė pradėjo labai stipriai skleisti žinią, kaip tai atpažinti. Kalbėdamas apie savižudybę žmogus ieško pagalbos, jis rodo norą, kad tu jam padėtum“, – visuomenės abejingumą siunčiamiems ženklams aiškina Dovilė.
Padėjus ragelį, niekada nesužinai
Pasiryžę kreiptis pagalbos į emocinės paramos tarnybą, skambinantys asmenys gali rinktis tarp trijų variantų: laiško, skambučio arba internetinio susirašinėjimo.
Žinoma, populiariausia bendravimo forma vis dar išlieka telefoniniai pokalbiai. Paklausus, nuo ko priklauso pokalbio trukmė, Dovilė tikina, kad svarbiausia vaidmenį čia atlieka problema.
„Jeigu žmogus dalinasi ypatingais sunkumais arba kalba apie savižudybę, jis gali trukti valandą ar net pusantros. Jeigu problema švelnesnė – apie pusvalandį.
Ilgiausias mano pokalbis ir buvo pusantros valandos trukmės, nors patys niekada stengiamės neviršyti valandos.
Vienintelį pokalbį turėjau savo gyvenime, kurio užbaigti negalėjau aš pati. Jis buvo man tiesiog per sunkus ir nebegalėjau daugiau jo tęsti“, – savo jautriausią pokalbį gyvenime atskleidžia moteris.
Prie telefoninių ragelių visą parą dirbantys savanoriai sulaukia ne tik nuoširdžių ir jautrių išsipasakojimų. Į liniją skambina visi – ir pajuokauti užsimanę vaikai, ir pamokyti gyvenimo tiesų pasiryžę išgėrę žmonės.
Tačiau pasak Dovilės, tokius dalykus retas priima asmeniškai, kur kas sudetingesni pokalbiai būna su žmonėmis, su kuriais neišeina rasti bendros kalbos.
„Kartais būna labai lengva kalbėtis su žmogumi, o kartais atrodo labai paprasta tema, bet kontaktas neatsiranda viso pokalbio metu“, – tikina ji.
D. Radvilaitė niekada nebandė, o tikriausiai ir negalėtų suskaičiuoti žmonių skaičiaus, kuriems padėjo. Padėjus ragelį, savanoris operatorius niekada nežino, kaip jo pokalbis paveikė skambinantį žmogų.
„Nesvarbu, kaip pokalbis pasibaigs. Tau gali padėkoti už išgelbėtą gyvybę, bet tu niekada nesi garantuotas“, – tikina ji.
