• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dešimt metų D.Britanijoje gyvenantis buvęs kaunietis Henrikas Kontautas dviračiu išmaišė  Patagoniją. P.Amerikos regionu per Argentiną ir Čilę 33 metų vyras važiavo beveik tris mėnesius ir įveikė apie 4000 kilometrų.

REKLAMA
REKLAMA

Kelionė į Patagoniją buvo viena iš didelių Londone gyvenančio buvusio kauniečio svajonių. Pasaulio ralio čempionatu, Formule-1, kalnais, netradiciniais keliavimo būdais ir fotografija besidomintis vyras laukine gamta po Patagonija keliavo JAV pagamintu kalnų dviračiu GT Palomar dviračiu.

REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Kelionė užtruko tris mėnesius: gruodžio 6 dieną jis išvyko iš Argentinos sostinės Buenos Airės, o vasario 28 atvyko į Ušuają

Ekstremalas.lt skaitytojams pateikia Henriko Kontauto pasakojimą apie Patagoniją, ištraukas iš jo kelionės dienoraščio ir siūlo pasigrožėti ne mažiau įspūdingomis jo fotografijomis.

REKLAMA
REKLAMA

Vieta - Villa El Chohon, Neuquen provincija;

Nukeliauta - 1222 km; dienos kelionėje - 19

Pradedu prarasti laiko sąvoką. Ir visai nežinau, kuri šiandien savaitės diena. Turiu pas žmones pasiklaust. Nejuokauju.

Iš Neuqueno išvažiavau vakar ryte. Karštas, bet labai smagus mynimas. Dykuma po truputi tapo raudonos spalvos, tolumoje - kanjonai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Po 40 km sustojau pailsėti šalikelėje, netoli namo/fermos. Savininkas pasikvietė į svečius. Vardu Mose. Dirba policininku Neuquene. Paklausė, ar alkanas (ir dar kaip buvau), tai atnešė duonos ir didelį, dar šiltą vištienos gabalą. O skanumėlis!!! Jamie Oliver, pabandyk ką nors panašaus iškept. Abejoju. Mosės „asado“ viščiukas buvo kulinarinė viršūnė.

REKLAMA

Į pavakarę pasiekiau Villa El Chohon (nedidelis kaimelis) ir apsistojau nakčiai kempinge.

Ryte pabudau pučiant stipriam vakariniam vėjui. Stipriam! Kuris netrukus virto vėtra. Susipakavau daiktus, pavalgiau pusryčius ir pradėjau minti. Neįtikėtinai sunku važiuoti. Netgi į pakalnę. Nekalbant apie kalną. Dažnai dviratį turėdavau stumti. Atrodė, kad bandai važiuoti per gilų vandenį. Po 4 valandų varginančio mynimo ir stūmimo nusigavau tik 18 km. 18! O dar liko daugiau nei 40 km.

REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Buvau velniškai pavargęs, neliko jėgų. Turėjau apsisukti ir grįžti į El Chohon. Vienintelis išmintingas sprendimas. Važiavimas atgal truko tik daugiau nei 30 minučių. Pavėjui - vienas malonumas. Deja, riedėjau ne į tą pusę kur man reikėjo. Pavadinkime tai atsitraukimu.

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Labai noriu Naujuosius sutikti Barilochėje. Deja, praradau brangią dieną. Nebežinau ar gausis. Pagyvensim - pamatysim.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visiems Linksmų Kalėdų!

Ir išsaugokit gabalėlį kalakuto ar viščiuko alkanam dviratininkui, kuris yra viduryje dykumos Patagonijoje.

Vieta - San Carlos De Bariloche, Rio Negro provincija

Nukeliauta - 1570 km; dienos kelionėje - 22

Tikiuosi Kūčių ir Kalėdų vakarienė bei pietūs papildomų riebalų nepridėjo. Jei taip - galite drąsiai pasidalinti su manimi. Man tikrai nepakenks!

REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Po šiek tiek daugiau nei trijų savaičių kirtau visą Argentiną iš Rytų į Vakarus. Dabar kelias visa laiką ves į Pietus.

Po papildomos dienos poilsio El Chocon leidausi tolyn į Pietvakarius, link nedidelio Picun Leufu kaimelio. Ir, žinoma, mano Nemesis - priešakinis, pučiantis pilnu pajėgumu. Jis tapo mano asmeniniu priešu. Bet tai - mūšis, kurį lemta pralaimėti. Ir vėjas niekada nepavargsta.

REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Kūčių vakarą praleidau nedideliame kempinge, šiek tiek toliau už kaimelio. Suvalgiau greitą vakarienę, pasėdėjau ir nuėjau miegot.

Ryte pradėjau mint link Piedra De Aguila miestelio.Vingiuotas ir kalvuotas kelias vedė per nuostabiai gražią Neuqueno provinciją. Viena kitą besivejančios kalvos, kanjonai ir nė ženklo civilizacijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atvykęs į Pedra De Aguila įsikūriau labai gražiam kempinge, apie 4 km į Rytus nuo miestelio. Nuostabi vieta. Šalia ežero, apsupta žaliai rudų Patagonijos kalvų.

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Greta, vienai dienai buvo įsikūrusi argentiniečių šeimynėlė ir, žinoma, jie gamino asado. Kvapas mane iš proto varyti pradėjo. Seilės iki žemės tyso. Buvo labai malonu, kai jie mane pasikvietė prie stalo. Net nedrįsau atsisakyti. Ir kokia tai buvo vakarienė! Jautiena, vištiena, ožkiena, čioriso ir kitos įvairiausios dešrelės. Labai jau alkanas buvau. Puiki Kalėdinė vakarienė. Didelis Ačiū Pepe ir jo šeimai. Prisiminsiu labai ilgai.

REKLAMA

Atsikėliau ganėtinai anksti. Prieš septynias. Greitas kavos puodelis, supakuota manta ir mynimas į San Carlos De Bariloche pusę.

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Po maždaug 20 km pradėjo velniškai skaudėti kojų raumenis. Ir kelius. Tai jau tęsiasi kuri laiką. Iš dalies dėl to, kad keliai vis labiau ir labiau kyla į viršų, iš dalies dėl to, kad (ir tai yra viena iš mano didžiausių problemų), kad vežuosi labai daug mantos, kuri sveria galbūt apie 50 kg.

REKLAMA

Kai reikia užminti į aukštą kalną - košmaras. Sustojau. Neužilgo susistabdžiau didžiulį 4X4 džipą. Šeimyna (tėtis, mama ir du sūnūs) keliavo į Bariloche. Ir nors mašinoje beveik nebuvo vietos, jie pasisiūlė mane pavėžėti. Buvau išgelbėtas!

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Nepakartojami peizažai. Rio Limay (Limay upes) slėnis - kaip iš atvirutės. Netrukus pasiekėme Kordiljierą, didingų Andų kalnų grandinę. Pribloškiantys vaizdai.

REKLAMA
REKLAMA

Andai tęsiasi šimtus, netgi tūkstančius kilometrų, taip, progų fotografijoms bus. Pažadu!

Bariloche labai gražus miestas. Iš vienos pusės apsuptas snieguotų Andų viršukalnių, iš kitos - Nahuel Huapi ežero.

Gera vieta pailsėti ir pabandyti išspręsti keletą problemų. Viena didžiausių - per didelis vežamas svoris. Kelyje jau esu daugiau nei trys savaites, o naudojuosi gal tik trečdaliu to, ką gabenu su savimi. Reikia sumažinti svorį 10-15 kg. Pavyzdžiui, vežuosi 4 butelius purškalų nuo uodų. Kam??? Patagonijoje nėra uodų! Tik kartais erzinančios musės. Bet kur jų nėra? Ir neveikiantį objektyvą. Kokio velnio aš jį tempiuosi su savimi?

Dvi dienas esu Barilocheje. Apsistojau pas Thom tetą Audrey. Buvau sutiktas be galo šiltai. Kaip ir visur kitur Argentinoje. Audrey su dviem dukterimi Dominique ir Katherina gyvena šiek tiek toliau už miesto, šalia Nahuel Huapi ežero.

Vakar ryte išlėkiau pasivažinėti. Į vakarų pusę, link Llao Llao miestelio. Malonumas begalinis. Visą mantą buvau palikęs namie, dviratis atrodė toks lengvas, kelias vingiavo visai šalia ežero. Atrodė, tarsi važiuočiau atvirutėje.

Kraštovaizdžiai nenusakomai gražūs. Iš beveik visų pusių Nahuel Huapi supa kalnai. Ypač šiaurinėje ir vakarinėje pusėse, kur į viršų kyla snieguotos Andų viršukalnės. Kelias pietine ežero pakrante nusėtas viešbutukų, kavinių, užkandinių ir t.t.

REKLAMA

(H. Kontauto nuotr.)(H. Kontauto nuotr.)

Atvykęs į Llao Llao (tariasi Žiao Žiao) ant kalvos išvydau stūksantį didelį viešbutį. Pastatytas apie 1940-uosius. Neužmirštamas vieta. Aš dar taip pagalvojau , jei kada nors vesiu ir turėsiu šiek tiek pinigų atliekamų (kas praktiškai yra neįmanomas derinys), žinau kur norėčiau praleisti savaitgalį. Deja, nuotraukos neperduos šitos vietos grožio. Turbūt kaip ir visos Patagonijos. Ją reikia pamatyti savo akimis.

Atlikau savo mantos inventorizaciją. Krepšiai sumažėjo ir palengvėjo. Tikiuosi, jog minant pedalus pajusiu skirtumą. Ir kai teks laukinėje gamtoje praleisti ilgesnius laiko tarpus, galėsiu pasiimti daugiau maisto ir vandens. Kas yra daug svarbiau, nei atsarginė maikutė ar pora švarių kojinių.

Atėjo laikas vėl grįžt į kelią. Dabar jis ilgą laiką ves į Pietus. Rytoj anksti ryte pradėsiu minti link El Bolson miesto, kuris yra už maždaug 130 km nuo Bariloches.

Hola (Adios)  amigos.

Atsisveikinau su Audrey, Domique bei Katherina ir pradėjau minti gilyn į Pietus link El Bolson miestelio. Išvažiavęs iš Bariloches pradėjau leistis į žavingą slėnį, kurio apačioje tyvuliavo didžiulis, ilgas ežeras. Vaizdas kaip iš atvirutės. Ir kuo toliau, tuo gražiau ir gražiau.

REKLAMA

Nuo vieno ežero iki kito. Beveik visa laiką kelias vedė žemyn. Net nereikėjo minti pedalų. Grožėjausi vaizdais. Krištolinio tyrumo ežerai, nuo kalvų žemyn besiveržiantys upeliai ir žinoma kalnai...

Įvairiausių formų ir dydžių. Kalvos, padengtos tankiais miškais, kalnų keteros, tarsi kažkokios  milžiniškos tvirtovės sienos šaunančios į viršų, sniegu padengtos viršūnės.

Tai buvo viena iš geriausių dienų mano gyvenime. Bent iki vakaro. Tada reikalai pasisuko į blogąją pusę.

Saulė leidosi, artinosi naktis ir artėjo audra. Dideli tamsūs debesys telkėsi virš kalnų, tolumoje girdėjau griaustinį, jaučiau ateinantį lietų. Reikėjo kuo greičiau susirasti vietą nakvynei.

Nusileidęs į gilų slėnį, radau puikią vietą nakčiai. Bet kai tik sustojau ir pradėjau išsipakuoti daiktus buvau užpultas aršių Patagonijos vapsvų. Didelių ir labai piktų. Ataka negailestinga. Ir gėlė jos labai skaudžiai. Po tris, keturias vienu metu nutūpdavo. Kuo daugiau judėjau, tuo daugiau jos puolė.

Artėjo lietus. Reikėjo kuo greičiau įsirengti stovyklavietę. Viena ranka stačiau palapinę, kita gyniausi nuo suknistų mašalų. Pasistatęs palapinę, turėjau kuo greičiau nerti į vidų. Nosies į lauką nekišau. Kaip kalinys. Tik girdėjau tas šlykštynes skraidant aplinkui.

REKLAMA

Ryte taip pat negalėjau išsivirti kavos, pasidaryti pusryčių. Teko  greitai viską susipakuoti ir kuo greičiau nešdintis. Ir tie maži suknisti vampyrai sekė iš paskos. Pastoviai suko ratus aplinkui, laukdami palankaus momento. Mažos kraują siurbiančios, skaudžiai kandančios šlykštynės.

Apie vidurdienį sustojau mažame pakelės restoranėlyje išgerti kavos bei pagaliau ko nors užkąsti. Ir ten sutikau porelę iš Amerikos, keliaujančią dviračiais. Brendon ir Alisa. Nuostabūs žmonės. Likusią dienos dalį važiavome kartu ir vakare pasiekėme El Bolson miestelį. Pernakvojome kempinge, o šiandien ilsimės. Kaip ne kaip šį vakarą Naujųjų išvakarės. Maistas, gėrimai, muzika ir gera nuotaika.

Vieta - Esquel, Chubut provincija

Dienos kelioneje - 31; Nuvažiuota - 1879 km

Labai šauniai praleidom Naujųjų Metų vakarą. Argentinietiškai. Andų apsuptyje, su Quilmes alumi ir tikru asado. Kepta jautiena, ėriena, čioriso dešrelės. Netrūko nieko. O kempingo šeimininkas atnešė didžiulį keptą cordero (ėrienos) gabalą. Skanumėlis neišpasakytas!

Sekantį rytą atsisveikinau su Brendonu bei Alice ir pasukau link Epuyen ežero. Vaizdai neišpasakytai nuostabūs. Į viršų, į apačią vingiuojantys keliai, per žalius, kalnų apsuptus slėnius. Tą naktį apsistojau šalia Epuyen ežero, labai gražioje ir ramioje laukymėje.

REKLAMA

Sekančią dieną po greitų, bet sočių pusryčių pradėjau minti link mažučio Cholila miestuko. Jo apylinkese, XIX amžiaus pradžioje gyveno turbūt paskutiniai iš legendinių Laukinių Vakarų plėšikų - Butch Cassidy ir Sundance Kid. 1901 metais pabėgę iš Amerikos jie nusipirko fermą, kur pragyveno apie septynerius metus.

Labai norėjau pamatyti, kodėl šie du legendiniai vyrai pasirinko būtent šį Patagonijos kampelį. Atrodė, kad keliauju neištyrinėta Laukinių Vakarų teritorija.

Iš Cholilos išvažiavau ganėtinai anksti ir pasukau link Los Alerces Nacionalinio Parko. Atsiveriantys vaizdai buvo pribloškiantys. Stengiausi įsiminti kiekvieną ežerą, kalną, slėnį, viršūnę. Pelegrini, Rivadavia, Futulaufquen ežerai... O vandens švarumas! Važiuodamas iš maždaug 50 metrų aukščio mačiau upių, jungiančių ežerus dugną.

Dažnai dviratį į  viršų turėjau stumti. Nebuvo kitokios išeities. Ir galbūt retkarčiais į pakalnę leisdavausi per greitai.

Du sulaužyti špikiai.Gera pamoka. Nelėkti kaip idiotui į pakalnę duobėtu žvyrkeliu.

Tą vakarą nakvojau ant Futulaufquen ežero kranto. Gražesnėj vietoj dar nebuvau miegojęs. Buvau vienas. Aplink nė gyvos dvasios. Vakarą praleidau grožėdamasis vaizdais. Absoliučioj tyloj ir ramybėj.

REKLAMA

Ryte toliau keliavau Pietų kryptimi. Žvyrkelis (kuriuo nuvažiavau apie 100 km). Likus apie 10-15 km iki Esquel miesto sustojau.

Stovėjau ant krašto ir žvelgiau į didžiulį, ilgą slėnį, kuriuo žemyn vingiavo man reikalingas kelias. Ir išvydau kondorą, skrendantį link snieguotų Andų viršūnių. Pilnai ištiestais sparnais, pavėjui, su neišpasakyta elegancija bei jėga.

O tada lėkimas žemyn. O jieeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee!!!!!!!!!!!!!!!!! Malonumas begalinis!

Porai dienų apsistojau Esquelyje. Vaikinukas vietinėje dviračių parduotuvėje pakeitė sulūžusius špikius, sureguliavo priekinį bėgių keitimo mechanizmą.

Juokinga, bet lovoje taip gerai nebeišsimiegu, kaip palapinėje. Ant kietos žemes, kur nors laukinėje gamtoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų