Jau praėjo vienuolika dienų po to, kai tauragiškis Donatas Gimbutas leidosi į piligriminę mėnesio trukmės kelionę vadinamuoju Šv.Jokūbo keliu (besidriekiantį per Prancūziją ir Ispaniją). Pėsčiomis nueiti 800 km užsibrėžęs vyras išsikėlė sau tikslą surinkti lėšų druskų terapijai būtinai įrangai, kurią ketina nupirkti vaikų reabilitacinio centro-mokyklos (VRCM) „Pušelė“ neįgaliems vaikams. Redakciją jau pasiekė pirmieji mobiliuoju telefonu atsiųsti piligrimo kelionės įspūdžiai – nukeliauti 300 kilometrų dovanojo sielą gaivinančias pažintis, juoko kupinas akimirkas ir varginantį sąnarių skausmą.
Donatas Gimbutas:
„Pirmieji kilometrai krito kaip lapai po kojomis. Iš Saint Jean de Pied Port miestelio numatytąją dieną pajudėjome vieni paskutiniųjų. Kadangi ėjome spėriai, už nugaros liko pūškuojančios vokietės, vienas kitas dvejonių „tęsti žygį ar ne“ apimtas piligrimas. Ispanijos sieną kirtome pačią pirmąją dieną. Maršrutas driekiasi miško, ganyklų takeliais, vynuogynais, palei pagrindinius ar rajoninius kelius, kalnais. Sakoma, kad pirmoji diena – viena sunkiausių, nes reikia užsikabaroti į 1040 metrų aukščio kalną. Jis ilgai bandė mūsų kantrybę, žaidė įvairius taktinius žaidimus vargindamas kojas, blefavo artėjančia pabaiga ir kitaip įrodinėjo savo galią. Bet mes, pasikūkčiodami iš nuovargio, tačiau pilnais kulnais adrenalino, įrodėme, ką sugeba vaikai iš lygumų krašto – kalną perkopėme. Pirmąją naktį apsistojome bažnyčią primenančiame pastate Roncevaux kaimelyje. Už simbolinę kainą už nakvynę galėjome išsiskalbti drabužius, nusiprausti duše ir išsimiegoti lovoje. Buvome įveikę 27 km Šv.Jokūbo kelio.
Kitą dieną atskilau nuo lietuvių grupelės, didinau tempą ir tuo pačiu tikrinau savo galimybes.
Visą dieną ėjau, o vakare bandžiau susikalbėti su motelyje vakarieniauti susirinkusiu būriu amerikiečių. Prie didelio stalo tai visai neblogai pavyko, o kiekvieną nejaukią akimirką tolyn nublokšdavo linksmasis išminčius iš Kanados, senukas, su kuriuo susipažinau keliaudamas. Kiekvienam kelyje sutiktam suteikiu kokį nors statusą arba apibūdinimą. Jis buvo vyriausias ir linksmiausias mano čia sutiktas žmogus. Būdamas 83-ejų, jis išsirengė į kelionę po Ispaniją su savo beveik 30 metų jaunesne žmona! Bendraujant pradėjo aiškėti jo sėkmės paslaptis: aštrus protas ir neblogas humoro jausmas, kuris aplinkinius, ypač damutes, verčia klegėti. O aš išbandžiau naują bruožą – toleranciją: stengiausi neužgožti pokštininko. Jei galvos nenusisuksiu, dar spėsiu prisijuokauti, o štai senjorų likimas neaiškus.
Tiek aš, tiek amerikiečiai likome sužavėti vakarienei patiekta lęšių sriuba. Mūsų stalas aidėjo gera nuotaika, ypač kai JAV piliečiai bandė išskiemenuoti „ce-pe-li-nai“. Kas antram iš trečio karto beveik pavykdavo. Galiausiai mus stebėjęs italų stalelis, konkuruodamas dėl dėmesio, pradėjo skanduoti „ce-pe-lio-ny“.
Ketvirtoji žygio diena padvelkė lengvu, lietų kažkur tolyn nuginusiu vėjeliu ir vis dažniau iš užu debesies nosį kyštelėjančia saulute. Batai vis maloniau lipo prie grindinio, tačiau, kasdien įveikdamas po 30 km, pradėjau jausti pirmąsias pasekmes kojose. Ta ilgesnioji ne juokais ties keliu įsiskaudėjo. Galvoje prasidėjo skaičiavimai: „Kuo mažiau, bet didesnių žingsnių žengsiu, tuo mažiau kartų skaudės“. Ėmiau žirglioti ilgais žingsniais. Kaip tikras lietuvis, kentėjau dantis sukandęs ir visiems pro šalį mane pralenkiantiems, kalbinantiems ir besišypsantiems ispanams atsakydavau neva nerūpestingu šypsniu.
Vienas ispanas ištuštinęs man davė savo maišelį, pasirodo, kad iš manojo prancūziška duona su visais sūriais lipa lauk. Nepastebėjau, kad produktai byra – buvau užsiėmęs „ilgesni žingsniai-mažiau skausmo“ strategija. Ispanas suskubo pasiteirauti, ar turiu pinigų. Nors ispaniškai moku tiek, kiek jis angliškai (praktiškai nė bum bum), bet kai tema eina apie pinigus, kalba turbūt visur vienoda. Supratom vienas kitą. Atsisakiau finansinės pagalbos, bet visgi, kaip sakoma, „už gerą geru“, tad pripažinau, kad jų futbolo rinktinė geresnė už mūsiškę. Gerai, kad taip ir yra – nemėgstu meluoti.
Mano kančios pasiekus kitą nakvynės vietą nesibaigė. Kambaryje, kuriame teko apsistoti, iš aštuonių miegančiųjų keturi choru knarkė. Paryčiais knarkimas įgavo melodiją. Sunėręs pirštus, teisuolio žvilgsniu stebėdamas lubas, leidausi įsupamas tos melodijos. Kojos maudė. Ėmiau dvejoti, ar verta jas aukoti dėl tikslo pasiekti už 650 km esančią piligriminės kelionės pabaigą. Laimei, bemąstant sąnariai sušilo, skausmas pamažu pasitraukė.
Kitą dieną, nukulniavęs apie 40 km, jau ketinau nakvoti vynuogyne, tačiau minties atsisakiau pagalvojęs apie visus tuos galimai aplink lanstančius prancūziškus gyvius – ims koks barsukas ir suleis dantis. Pasiekęs Sotes miestelį, likau nakvoti privačiame nakvynę praeiviams (pranc. –„albergue“) siūlančio namo garaže. Ne šiaip sau garaže, o tokiame su dviem miegamaisiais, atskira virtuve ir dušu. Svetingi ir draugiški šeimininkai nevijo lauk septintą valandą ryto, kaip įprasta moteliuose, leido pailsėti į valias ir net išlydėdami lauktuvių įdėjo. Tad iš Sotes išėjau laimingas iki soties, panosėje niūniuodamas: „Ne tai geriausia, kas po nosim, jei ką suvalgom, tą iškostim. Visiems vertėtų nors kada į kairę, bet ne svirtelę, o visą vairą“...
Donatas kviečia prisidėti prie jo piligriminės kelionės tikslo – surinkti 45 tūkst. litų, skirtų „druskų terapijos“ įrangai, kurią sumontavus VRCM „Pušelė“ viename kambarių bus gydomi negalią turintys vaikai, įsigyti. Aukoti galima trumpąja žinute, įrašius „pusele5“ (auka 5 Lt) arba „pusele10“ (10 Lt) siųsti numeriu 1670. Pinigus galima pervesti ir į sąskaitą AB DnB banke Nr. LT854010041600080103.
