Dairytis šių grybų žiemos metu galima per atlydžius – nutirpus sniegui, pasipila grybai. Mikologas Almantas Kulbis pasakoja, kad dažnai juodkotes ugniabudės žmonės sumaišo su kelmučiais.
„Šis grybas Lietuvoje yra žinomas jau seniai, nėra retenybė. Jį galima pakankamai dažnai aptikti žiemos periodu. Žinoma, ugniabudės gali augti ir rudenį“, – sako jis.
Kaip atpažinti?
Dažniausiai ugniabudės auga ant beveik negyvų lapuočių medžių. Nors jos gali būti aptinkamos ir medžio papėdėje, tačiau dažniausiai „užkopia“ aukščiau. Neretai nutinka ir taip, kad pastebėję augančias ugniabudes, grybautojai negali jų pasiekti.
„Ugniabudės turi tam tikrus būdingus bruožus, kurie jas leidžia atskirti nuo kitų panašių grybų. Šis grybas yra ryškios oranžinės spalvos, jo kepurėlė šviečia net iš tolo. Pažvelgę į grybo apačią pamatysime šviesios spalvos lakštelius. Visgi, pats ryškiausias požymis, leidžiantis ją atskirti nuo kitų grybų, yra grybo kotelis.
Ugniabudžių koteliai turi tamsios spalvos apnašą, kurio neturi kiti panašūs grybai. Pavyzdžiui, pamačius rudens metu augančią ugniabudę nuo kelmučio ją atskirti padės būtent šis apnašas, kurio neturi minėti grybai. Kadangi ugniabudės nėra reiklios, jos pasipila net ir tada, kai nusistovi pliusinė temperatūra“, – pasakoja apie grybo išskirtinumus A. Kulbis.
Pasak mikologo, šis grybas unikalus tuo, kad ugniabudžių skirtingų rūšių yra tikra gausybė. Visgi, jas atskirti gali tik mokslininkai, pažvelgę į grybo sporas mikroskopu.
Vis dėlto, neretai ugniabudes kiti žmonės maišo ne tik su kelmučiais, tačiau ir su dar vienu populiariu Azijos šalyse grybu – Enokitake:
„Daugelis bent viena ausimi yra girdėję apie japoniškus grybus Enokitake. Šie grybai yra tos pačios ugniabudės. Visgi, gamtininkai juos priskiria šiek tiek kitokiai biologinei rūšiai, tačiau grybas yra iš tos pačios Flammulina genties.
Parduotuvėje, internetinėje prekyboje ar nuvykus į Azijos šalis, ugniabudė atrodys visai kitaip. Į dažniausiai dirbtinu būdu auginamų grybų penketuką būtent ir papuola ugniabudės bei Enokitake grybai, kurie atrodo visai kitaip – balkšvos spalvos, turi mažas, nepastebimas kepurėlės.
Taip nutinka todėl, kad dirbtinai auginami grybai yra laikomi tamsoje. Įdomu tai, kad Azijos gyventojai mano, jog skaniausia šių grybų dalis yra kotas. Tačiau verta žinoti, kad natūraliai užaugusių šių grybų kotas yra nuodingas, jo rinkti nereikėtų.“
Įspėja visus
Almantas Kulbis rekomenduoja rinkti Lietuvoje augančių ugniabudžių kepurėles. Pravartu žinoti tai, kad reikėtų palikti ne tik grybo kotelius, tačiau ir atidžiai pasižiūrėti, ką ketinate rinkti.
„Žmonės gali prisirinkti pastovėjusių, pašalusių ir pasenusių grybų. Kad to pavyktų išvengti, reikėtų žvilgtelėti į ugniabudės lakštelius, jeigu šie šviesūs – grybą galima drąsiai rinkti. Tačiau, jeigu šie pajuodę, pageltę ar parudę, tai reiškia, kad grybas pasenęs ir tokio rinkti nevertėtų. Maistui ruošti renkame tik kepurėles, o kotelius – paliekame“, – dar kartą pabrėžia pašnekovas.
Anot mikologo, ieškoti šių grybų galima ne tik miške, bet ir išėjus pasivaikščioti į miesto centrą. Pavaikščiojus nuošalesnėse parko vietose galite maloniai nustebti pamatę visą krūvą šių grybų.
Tačiau, kaip ir bet kokių kitų grybų, taip ir ugniabudžių nederėtų rinkti tose vietose, kur yra gausus transporto eismas.
Internete įvedus raktažodžius su ugniabudės pavadinimų, galima rasti daugybę straipsnių, kuriuose yra aprašoma šio grybo nauda. Teigiama, kad juos valgant galima pastiprinti imunitetą, išvengti onkologinių ligų. Visgi, kalbėti apie medicininę naudą, A. Kulbis nėra linkęs.
„Nors apie grybo naudingas savybes yra kalbama, rašoma, tačiau medikai yra vis dar pakankamai neištyrę grybo poveikio, kad būtų galima skleisti mokslinį žodį. Apie jų medicininę naudą vengiu kalbėti, geriau reikėtų tą palikti specialistams.
Vis dėlto, pats šio grybo susidomėjęs paragavau prieš kelerius metus. Išėjęs į miesto parką, visai netoli ežero, pamačiau žiemą gausiai augančias ugniabudes.
Pasirinkau jų, nupjoviau kepurėles ir grįžęs namo, labai neišradingu būdu,, paprasčiausiai su prieskoniais jų išsiviriau. Vėliau pakepinau, išsiviriau bulvių ir išėjo visai skanus patiekalas (juokiasi)“, – dalinasi pašnekovas apie paprasčiausią ugniabudžių gaminimo būdą.
Iš tiesų, kai šiuo metu aplink gamtoje grybų nėra tiek daug, žmonės jų yra išsiilgę, galima kuo puikiausiai pasinaudoti patarimu ir išėjus į lauką jų paieškoti, parsinešti šviežių grybų iš gamtos.
„Žinoma, kulinarai gali atrasti ir daugiau išradingų būdų, kaip galima jas paruošti, kad ant stalo jos būtų labai gardžios“, – priduria mikologas.
