Sesuo Michaela ne tik sutiko, bet netgi atvažiavo pas mano mamą į kaimą ir įtikino ją, kad būtinai vyktų į Vilnių pas gydytoją.
„Sesuo Michaela kartu su mumis atvažiavo į Antakalnio ligoninės Skubios pagalbos skyrių ir išbuvo ten su mumis bendroje eilėje kokias 5–6 valandas, – prisimena Ana. – Ir sesuo ne tik išbuvo, bet visą tą laiką laikė skaudančią mamos koją ant savo kelių.
Prisiminusi tai, negaliu sulaikyti ašarų… Sesuo savo pavyzdžiu man parodė ką reiškia gailestingumas tikrame gyvenime ir koks jis yra neįkainojamas… Esu nepaprastai dėkinga likimui, kad sutikau tokį žmogų savo gyvenimo kelyje.“
Svajojo tapti mokytoja
Ana gimė mažame trijų namų kaimelyje netoli Nemenčinės.
„Tai mano mylimiausia pasaulio vieta ir su ja susiję gražiausi mano vaikystės prisiminimai, – pasakoja Ana. – Prisimenu, kaip močiutė mane už rankos vesdavo tris kilometrus į bažnyčią per didelį gražų mišką, kaip mes kartu su ja ir su teta kepdavome duoną.
Tie prisiminimai labai šildo mano širdį… Puikiai suprantu koks svarbus yra bendravimas su tau brangiais žmonėmis ir kaip jis padeda didžiausių problemų metu.“
Vėliau Ana su tėvais persikėlė į Buivydžių kaimą, kur ji baigė vidurinę mokyklą.
„Vaikystėje visada svajojau tapti mokytoja, – šyptelėjusi prisimena Ana. – Tai nebuvo populiarus noras tarp vaikų, todėl niekam apie tai neprisipažindavau.“
Tačiau savo svajonę Ana vis dėlto išpildė. Baigusi lenkų kalbą ir geografiją Vilniaus pedagoginiame institute ji 35 metus dėstė turizmo ir komunikacijos pagrindus Vaidotų technikume (vėliau – aukštesnioji mokykla).
„Mano pedagoginis gyvenimas praėjo labai įdomiai ir greitai, nes man labai patiko dėstyti, – prisimena Ana. – Tačiau kai man sukako 60, vis dėlto nutariau, kad noriu pasitraukti. Kažkoks atsirado perdegimas, jau pasidarė sunku… Be to ir seni tėvai pasiligojo…“
Pažintis su seserimi Michaela
„Dirbdama mokytoja, papildomai dar dirbau ir kaip gidė, vedžiojau lenkų turistus po Vilnių, – prisimena Ana. – Atsimenu, kartą atvedžiau juos į buvusį vizitiečių vienuolyną. Šalia yra Gailestingojo Jėzaus Seserų kongregacijos namai.“
Pasak Anos, tuo metu vienuolyno pastatas buvo griuvenos, į kurias naktimis ateidavo benamiai padeginti šiukšlių.
Turistų grupės pasitikti tada išėjo juodų akių energinga vienuolė.
„Pradėjome su ja šnekėti apie vienuolyną, – prisimena Ana. – Ir ji staiga man sako: „Šioje vietoje po 2 metų pastatysime hospisą.“
Moteris nepaprastai nustebo, nes tada tai atrodė neįtikėtina.
„Jeigu iš tikro taip atsitiks – tada aš pradėsiu tikėti stebuklais! – netikėdama pasakė Ana tada seseriai.
Anos ir sesers Michaelos bendravimas po to nenutrūko.
„Sesuo neretai prašydavo manęs pavertėjauti, nes buvo atvykusi iš Lenkijos ir nemokėjo lietuvių kalbos, – prisimena Ana. – Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso kūrimas buvo jau prasidėjęs, todėl jai tokios pagalbos labai reikėjo.
Kartu mokiau ją lietuvių kalbos, nors tai buvo nelengva, nes sesuo turėjo begalę darbų – jai reikėdavo prižiūrėti hospiso statybas ir spręsti daugybę kitų skubių reikalų. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant to mūsų draugystė išliko ir visada padedu seseriai Michaelai kiek tik galiu.“
Mamos liga
„Mano mama visą gyvenimą buvo labai energinga ir veikli, – prisimena Ana. – Ji buvo iš tokių moterų, kurios viską neša ir viską pakelia. Netgi susilpnėjus sveikatai, ji nenorėjo to pripažinti ir priimti.“
Pasak Anos, netgi ir susirgus tėčiui, mama norėjo jį globoti tik pati ir nenorėdavo leisti to nei Anai, nei jos broliams. Tačiau staiga pati mama rimtai susirgo. Jai kojoje susiformavo trombas, prasidėjo labai dideli skausmai.
„Aš puikiai atsimenu tą dieną, tai buvo prieš Vėlines, – prisimena Ana. – Parėjau namo po kapų tvarkymo ir staiga mama paprašė pakviesti jai kunigą… Žinoma, aš pakviečiau kunigą, tačiau kartu pradėjau maldauti mamos, kad ji važiuotų į ligoninę, kur gydytojai jai galėtų padėti.“
Tačiau Anos mama nė už ką nesutiko važiuoti. Ji nepasitikėjo gydytojais, netikėjo, kad jie jai padės. Ana nebežinojo ką ir daryti ir griebėsi už šiaudo.
„Tada aš paskambinau seseriai Michaelai, su kuria buvome pažįstamos jau kokius 8 metus ir papasakojau jai apie savo problemą, – prisimena moteris. O sesuo Michaela man staiga sako: „Žinai, aš pati pas tave atvažiuosiu ir pakalbėsiu su tavo mama, įtikinsiu ją važiuoti pas gydytoją.“
Pasak Anos, žinodama didžiulį sesers Michaelos užimtumą, ji tiesiog apstulbo nuo tokio pasiūlymo. Tačiau sesuo Michaela iš tikrųjų netrukus atvažiavo ir sugebėjo įtikinti Anos mamą nedelsiant vykti į ligoninę.
„Nors praėjo jau nemažai laiko, tačiau man tiesiog akyse stovi vaizdas, kaip su mano mama ir seserimi Michaela kartu atvažiavome į Antakalnio ligoninės Skubios pagalbos skyrių, – su ašaromis akyse prisimena Ana. – Eilė priėmimo skyriuje buvo didžiulė, laukėme ten kol mus priims gal kokias 5–6 valandas ir sesuo Michaela visą tą laiką ne tik buvo su mumis, bet ir laikė skaudančią mamos koją sau ant kelių… Tiesiog neįtikėtina!“
Paguldžius Anos mamą į ligoninę, gydytojai lyg ir bandė tą trombą kojoje ištirpdyti ir jau buvo atsiradusi nedrąsi viltis, tačiau galiausiai to padaryti nepavyko. Kojos operacijos mamai atlikti nebuvo galima, nes jai jau buvo venų sukalkėjimas.
„Sesuo Michaela tada pasiūlė mamai kurį laiką pabūti hospise ir aš sutikau, – prisimena Ana. – Tuo metu dirbau keliuose darbuose ir nebūčiau pati viena galėjusi mamos tinkamai prižiūrėti.“
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise tada Anos mama pabuvo neilgai, tačiau tas laikas jai labai įsiminė.
„Hospise yra tokia tradicija, kad jeigu kieno nors iš ligonių yra gimtadienis ar kita šventė, tai ten susirenka jo artimieji ir draugai, – prisimena Ana. – Tada kaip tik buvo mamos gimtadienis ir mes visi susirinkome jos pasveikinti. Taip pat atėjo sesuo Michaela ir kunigas, kuris bendradarbiauja su hospisu. Tikrai labai gražiai praleidome laiką ir man tai labai įsiminė…“
Pasak Anos, jai ypač įstrigo Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojų atida ligoniams, jų didelis dėmesys, rūpestingumas ir gailestingumas, kurį ten turi visi.
„Sesuo Michaela taip pat turi tokį gailestingumą, – pasakoja Ana. – Ir ji parodo jį kasdien visiems, su kuo susitinka. Visi hospiso ligoniai seseriai yra lygūs ir visiems ji stengiasi padėti, palaikyti ir paguosti…“
Hospise Anos mamą puikiai prižiūrėjo, tačiau vis labiau pradėjo aiškėti, kad vien slaugos nepakaks ir prireiks chirurginio įsikišimo. Iš hospiso mamą nuvežė tiesiai į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
„Išeities nėra, – apžiūrėjęs koją pasakė chirurgas. – Arba reikia amputuoti koją, arba ruoškitės laidotuvėms.“
Kojos amputacija buvo ne tik nepaprastai didelis stresas mamai ir Anai, bet kartu tai reiškė, kad nuo šiol mamai reikės daug didesnės priežiūros negu iki šiol.
Iš pradžių po amputacijos mama gyveno pas Aną Vaidotuose, kur ji dirbo technikume. Tačiau kad mamai būtų patogiau važinėti su vėžimėliu, Ana nusprendė sugrįžti į jų gimtinę, į Buivydžius.
„Prisimenu, mes dar su mama planavome, kaip bus gera važinėti su vežimėliu po Buivydžius, būti kartu… – prisimena Ana. – Mamai nuotaika pasitaisė, ji pradėjo šviesiau žiūrėti į gyvenimą.“
Tačiau likimas lėmė kitaip.
„Vieną naktį mama staiga prabudo nuo didelio skausmo, – prisimena moteris. – Iš ryto ji man sakė, kad skausmas buvo toks stiprus, lyg gimdymo metu.“
Tačiau ryte kažkaip skausmas nurimo ir abiem moterims atrodė, kad viskas lyg ir išsisprendė.
„Aš kaip tyčia tą dieną turėjau turistų grupę, turėjau būtinai važiuoti, – atsimena Ana. – Paskambinau broliui, kurio namas yra šalia ir paprašiau, kad jis atneštų mamai pusryčius.“
Ana atvažiavo į Vilnių ir stovėjo prie Aušros Vartų, laukdama atvažiuojančio turistų autobuso.
„Staiga skambina brolis, – prisimena Ana. – Ir sako: „Ana, jei turi kur – atsisėsk…“
Ana pajuto kažką negero.
„Kas yra sakyk!? – sunerimusi paklausė ji.
„Mama mirė, – pasakė brolis. – Atnešiau jai pusryčius ir radau gulinčią šalia vežimėlio…“
Pasak Anos, po mamos mirties ji daug galvojo apie ją ir apie žmones, kurie jai padėjo.
„Teko su mama būti įvairiose gydymo įstaigose, tačiau jos visos perkrautos ligoniais ir gydytojai paprasčiausiai neturi laiko su jais pasikalbėti, – prisimena Ana. – Atsimenu, pavyzdžiui, kad mama gulėjo ligoninėje ir jai buvo problemos ne tik su koja, bet ir širdies skausmai.
Tačiau šių sričių gydytojai dirbo skirtinguose aukštuose ir net nerado laiko susitikti ir kartu aptarti mamos problemas. Tada aš atėjau pas vieną iš gydytojų, paėmiau jį už rankos ir tiesiog atsitempiau pas kitą, kad jie pagaliau atsisėstų prie mamos lovos ir nuspręstų ką daryti.“
Pasak Anos, hospise taip tikrai nėra.
„Ligoninėse, kuriose gulėjo mama, aš niekada neturėjau galimybės susitikti su jų vyr. gydytoju ar direktoriumi, – dalijasi mintimis Ana. – Jie yra dažniausiai neprieinami. Hospise yra visai kitaip. Sesuo Michaela čia ateina pas kiekvieną ligonį, palaiko jį už rankos, paguodžia… Sunkiai sergantiems ir jau į mirties akis žiūrintiems žmonėms to nepaprastai reikia.“
Pasak Anos, sesuo Michaela ne tik paguodžia ligonius, tačiau ir net surengia išvykas prie ežero ligoniui, kuris mėgsta žvejybą, pažvejoja su juo, arba pildo kitų ligonių paskutinius norus.
Tokias akimirkas šie paskutines savo dienas gyvenantys žmonės ir jų artimieji tikrai nepaprastai vertina…
„Ir kas svarbiausia – hospise ligoniai už nieką nemoka, – pasakoja Ana. – Tačiau jų gydymas tikrai labai daug kainuoja… Todėl seseriai Michaelai yra tikrai nepaprastai sunku visą laiką rinkti lėšas, kad hospisas galėtų toliau veikti. Pažindama ją daug metų, aš tikrai galiu paliudyti, kad jos gyvenimas yra tikras gailestingumo įsikūnijimas realiais darbais ir rūpesčiu, kurį sunku net įvertinti…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
Šaltinis: hospisas.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
