Audra su vyru prieš maždaug 15 metų patikėjo savo ketverių metų sūnų Luką seneliams ir išvyko į Italiją užsidirbti. Atvykę į Romą jiedu tikėjosi gauti čia darbą, kurį pažadėjo pažįstami, tačiau liko gatvėje be pinigų, be darbo ir nesuprasdami nė žodžio.
Vis dėlto Audra su vyru pasiduoti neketino ir išvyko į Kalabrijos provinciją, kur dirbo ūkyje – skynė apelsinus, alyvuoges, rovė raudonuosius svogūnus.
„Pirmasis darbas buvo tikrai sunkus. Tokius darbus dirbau 2 metus. Kai sužinojau, kad laukiuosi Beno, pradėjau mažinti darbus ir jie galiausiai pasibaigė“, – sako Audra.
Lemtingas įvykis
Antrasis nėštumas nuo pirmojo skyrėsi kaip diena ir naktis: laukdamasi pirmojo sūnaus ji nuolat gulėdavo ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Laukiantis Beno, nekilo nė mažiausių problemų.
„Grįžus vienam pasitikrinimui į Lietuvą, gydytoja pasakė, kad mano gimda yra šiek tiek pasmukusi. Tai neturėjo jokios blogos įtakos vaiko sveikatai ar jo išnešiojimui. Pasakė tik tiek, kad negalėsiu pati gimdyti ir reikės Cezario pjūvio“, – sako Audra.
Iki pat 28 nėštumo savaitės viskas buvo gerai, tačiau vieną dieną netikėtai ant Audros užkrito sunkios metalinės langų žaliuzės. Tuo metu ji buvo viena namuose. Moteris labai išsigando, pajautė maudimą pilvo apačioje, ėmė krėsti šaltis, o galiausiai pajuto didelį nuovargį.
Kitą rytą kaimynė iškvietė Audrai greitąją pagalbą ir prasidėjo gimdymas, kuris atmintyje įstrigęs kaip baisiausias košmaras.
„Man ligoninėje niekas nieko nenustatinėjo. Aš galvoju, kad būtent dėl to prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Visą naktį man buvo bloga, o ryte nubėgo vandenys. Kai nuvažiavau į ligoninę, vaikas beveik nebeturėjo vandenų“, – prisimena ji.
Vilčių dėl kūdikio nedavė
Į ligoninę greitai atvyko ir Audros buvęs vyras. Nors ligoninės personalas nenorėjo gimdyvės apžiūrėti iškart, tačiau vyrui pavyko išsireikalauti apžiūros.
„Iš greitosios pagalbos skyriaus mus nusiuntė į ginekologijos skyrių. Patys su vyru nuėjome iki to skyriaus. Mus pasitiko seselė, bet ji pasakė, kad gydytojo šiuo metu nėra ir ji negali manęs apžiūrėti. Liepė laukti.
Vyras buvo gan stipraus charakterio, pradėjo rėkti. Tada sesutė pasijudino, paguldė mane ant kušetės, atsitempė aparatą, kuriuo galima paklausyti vaiko širdelės. Ji nieko neišgirdo. Ji išsireiškė taip, kad esi jauna ir dar vaikų turėsi...“, – sako Audra.
Vėliau atėjus gydytojui ir apžiūrėjus gimdančią mamą, liepė ją nuvežti į gimdyklą. Tačiau prieš tai ėmė reikalauti parodyti leidimą gyventi Italijoje, nors jo Audrai ir nereikėjo – juk jie atvykę iš kitos Europos sąjungos šalies.
„Turėjau Europoje galiojantį sveikatos draudimą, bet jie į jį nežiūrėjo, tik grasino iškviesti policiją. Vyras pasakė, kad pirmiau mane su vaiku apžiūrėtų, o vėliau jau galės kviesti policiją“, – sako ji.
Audra žinojo, kad vaikelį jai pačiai pagimdyti bus sunku ir kad reikia Cezario pjūvio, tačiau, pasak jos, niekas į tai nekreipė dėmesio.
„Gydytojo manymu, vaikas buvo miręs, todėl mano gimdymas buvo vos ne kaip abortas. Turėjau išstumti vaiką, kad „išsivalyčiau“ ir manęs pjaustyt nereikėtų. Kai gimė Benas, jis nekvėpavo, nes jo plaučiau dar nebuvo visiškai išsivystę, tačiau širdelė plakė.
Mane gydytojai tiesiog ir paliko likimo valiai ant to kruvino gimdymo stalo ir išbėgo su Benu į reanimaciją, tik prabėgant pridengė paklode. Su šunimis veterinarai tikriausiai geriau elgiasi nei tą kartą su manimi“, – tą baisią dieną prisimena ji.
Sakė, kad sūnus bus „daržovė“
To mažo miestelio ligoninėje Beną įdėjo į inkubatorių ir prijungė prie kvėpavimą palaikančio aparato. Jie neturėjo modernios įrangos, todėl įtaisė tokį aparatą, kur gydytojas nuolat pats turėjo jį „pompuoti“, kad vaikelis gautų oro.
„Vienas gydytojas ištisai „pompavo“ Benui orą, kol su greitąją važiavo į kitą miestą, kuriame buvo didesnė ligoninė. Tai buvo pediatras. Pas jį lankėmės dar ne kartą, nes ne vienus metus dar gyvenome tame miestelyje. Šiam gydytojui buvo labai gaila, kad taip atsitiko ir jis kovojo už Beno gyvybę. Pediatras tikėjosi, kad pasekmės bus mažesnės. Jis jau suprato, kad Beno smegenys bus pažeistos negrįžtamai, bet nesitikėjo, kad taip...“, – sako Audra.
Benas ligoninėje prabuvo 2 mėnesius. Vieną iš jų praleido reanimacijoje, o kitą – paprastoje palatoje, nors visą laiką jis dar buvo inkubatoriuje.
„Per tą laiką jis priaugo svorio ir mus paleido namo. Po mėnesio mes vėl grįžome į ligoninę, nes turėjo daryti tyrimą, kad išsiaiškintų, kaip pažeistos smegenys. Po jo mums pasakė, kad Benas bus visiška „daržovė“, nes pažeisti labai dideli smegenų plotai.
Pasakė, kad jis niekada nevalgys pats, nevaikščios ir nesėdės. Bet taip nėra. Benas iki 6 mėnesių auga kaip visiškai sveikas vaikas. Galbūt matėsi, kad nesėdi taip, kaip kiti vaikai ar pats nevisiškai dar nulaiko galvą, bet nebuvo daug kitų ženklų. Jis ir gerai valgė, augo“, – šypteli ji.
Benui buvo nustatytas cerebrinis paralyžius, tačiau niekas tėvų neįspėjo, kad jų sūnui, dažna cerebrinio paralyžiaus palydovė, epilepsija gali pasireikšti bet kuriuo metu.
„Būdamas 6 mėnesių jis susirgo epilepsija. Mėnesį laiko nerado, kas atsitiko vaikui. Jis visą laiką verkdavo, nieko nevalgė. Po mėnesio mūsų terapeutė atsitiktinai pamatė, kad vaikas varto akis ir pasakė, kad jam epilepsija. Tada ligoninėje praleido vėl apie mėnesį, o gal ir daugiau.
Po epilepsijos atsiradimo ir galvos nelaikė, ir nebesėdėjo, ir svorio neteko. Dėka terapijos ir įdėtų pastangų vis dėlto atsitiesėme. Po daug metų, bet atsitiesėme“, – sako Audra.
Gali padėti atsistoti ant kojų
Jaunesniojo brolio gimimą Italijoje sutiko ir jo vyresnis brolis Lukas. Pasak jų mamos, nuo pat Beno gimimo visada kalbėjo su vyresniu sūnumi, kad Benas yra jo brolis, jo kraujas ir, kad niekas nėra kaltas dėl to, kas atsitiko, bet dabar mes jį visi turime mylėti ir saugoti dar labiau.
„Jis ir priėmė brolį taip, kad taip ir turėtų būti. Lukas ir mokykloje stovėdavo už brolį, nors ir sulaukdavo patyčių, kad tavo brolis toks“, – sako Audra.
Moteris sako, kad jos jaunėlis sūnus Benas yra labai charizmatiškas, linksmas, o negalia netrukdo pasireikšti ir tvirtam charakteriui – Benas niekada nepasiduoda, kol nepasiekia savo.
15 metų Benas moka stovėti ant kojų, nors jį ir reikia šiek tiek prilaikyti. Iš tikrųjų, yra vilties, kad vieną dieną jis pats sugebės žengti pirmuosius žingsnius. Tam reikalinga ypatinga operacija.
„Operacija yra skirta sumažinti raumenų spazmams. Šį metodą išradęs rusų gydytojas Igoris Nazarovas, kuris turi kliniką Ispanijoje. Jis vienintelis pasaulyje taiko šį metodą. Jis daro mikro įpjovimus raumenyse, kad juos atlaisvintų.
Šitą operaciją mes darėme praeitais metais savo lėšomis. Po operacijos mėnesį laiko vaikas turi būti ramiai, be jokių terapijų ar reabilitacijų, o po to turi prasidėti intensyvus darbas. Pas mus viskas „nuplaukė“, nes atėjus terapijos laikui prasidėjo koronaviruso pandemija ir visi dviems mėnesiams buvome uždaryti namuose, todėl visa operacija nuėjo „šuniui ant uodegos“. Dabar Benui reikalinga papildoma operacija.
Žinoma, praeitos operacijos rezultatas irgi yra, bet jis labai mažas. Net kitą dieną po operacijos matėsi, kad Benui daug lengviau, veidas buvo šviesesnis. Idealiausiu atveju, jeigu operacija ir reabilitacija praeitų sėkmingai, Benas netgi galėtų vaikščioti su vaikštyne“, – sako Audra.
Moteris sako, kad iki šiol viską stengdavosi daryti patys, savo lėšomis, tačiau Italijos lietuvių bendruomenė paskatino paprašyti pagalbos.
„Kovo mėnesį išsiskyriau su vyru ir likau viena su vaikais. Vyresnysis sūnus jau mokosi universitete, yra gavęs šiek tiek tėvo verslo – jis mums šiek tiek padeda. O mes su Benu taip ir gyvename – einame į mokyklą iš ryto, po pietų važiuojame į terapijas. Visos dienos užimtos“, – pasakoja Audra.
Jeigu norite prisidėti prie Beno gyvenimo pagerinimo, tą padaryti galite šiais būdais:
Italijos lietuvių bendruomenės sąskaitos numeris: IT45H0200803284000103242321; Bankas: UniCredit; SWIFT: UNCRITMMXXX; Gavėjas: Comunita lituana in Italia; Mokėjimo paskirtis: DOVANA BENUI
Arba Paypal sąskaitą rasite čia
