Gyventi į Ispaniją Agnė Nemanienė išvyko tokiu pačiu tikslu kaip ir daugelis lietuvių – užsidirbti nei papramogauti. Kilusi iš Panevėžio moteris dabar juokauja, kad viskas baigėsi tuo, jog šioje šalyje ne tik liko gyventi, tačiau ir sukūrė gražią šeimą.
Pokalbio metu, iš Agnės akcento, galima lengvai pasakyti, kad ji yra puikiai įvaldžiusi kalbą, o ir kartkartėmis sunerimsta dėl savo tariamų lietuviškų žodžių kirčių. Pasiteiravus, kaip pavyksta puoselėti lietuvių kalbą namuose, pašnekovė atvira, kad dėl mišrios šeimos ir kalbos kultūros skirtumų, tenka susidurti su tam tikromis kliūtimis.
„Jau daug metų ispanų kalba kalbu gerai. Kadangi esu išsiskyrusi ir šiuo metu esu ištekėjusi antrą kartą už vyro, kuris ispanas, mūsų šeima tapo mišri. Vyresnėlis sūnus lietuviškai kalba ir supranta gerai, tačiau mažajam kalbėti sunkiau. Suprasti jis supranta, bet į viską man atsako ispanų kalba. Taip ir išeina, kad namuose bendraujame daugiausiai ispaniškai, nors vyras ir moka keletą žodžių lietuvių kalba“, – nusišypso Agnė.
Laidotuvių draudimai
Kol išmoko gerai kalbėti ispaniškai, būdama jauna ir tik atvykusi į Ispaniją, Agnė dirbo turguje, kuriame kepė ant kepsninės vištas, dirbo padavėja įvairiausiuose baruose. Šiuo metu moteris jau daugiau nei aštuonerius metus užsiima laidojimo paslaugomis ir laidotuvių draudimais.
Pasiteiravus, kaip tokia veikla atsirado A. Nemanienės kelyje, Ispanijoje gyvenanti lietuvė šypsosi, kad pakeisti darbinę kryptį privertė paprastas atsitiktinumas.
„Visai netikėtai gavau tokį darbinį pasiūlymą, pamaniau, kad pabandysiu, tad taip ir likau. Viskas nutiko netikėtai, atsitiktinai. Žinoma, galbūt panašūs įvykiai, kurie buvo užsifiksavę mano galvoje, kuomet teko rinkti pinigus su draugais ir padėti grąžinti kūną į Lietuvą, nes žmonės neturėjo lėšų, turėjo tam tikros įtakos.
Pradėjus dirbti mano vienintelis tikslas buvo ištiesti pagalbos ranką ne tik ispanams, tačiau ir lietuviams, kurie ir taip sunkią akimirką, gali gauti reikiamą pagalbą savo gimtąją kalba. Man visuomet yra malonu, kad galiu kažkuo padėti kitiems būdama Ispanijoje, tad net ir dabar sulaukiu žmonių skambučių, kurie vis prašo patarimų, skambina pasiteirauti“, – pasakoja moteris.
Lietuvės darbas neapsiriboja tik viena vieta, kurioje ji gyvena. Agnei dirbti tenka keliaujant po visą Ispaniją, net ir Kanarų salas ar kitas šalis su kuriomis bendradarbiauja. Kol neorganizuojama laidotuvių ir neužsiima kitomis laidojimo paslaugomis, moteris dirba su laidotuvių draudimais, kuriuos šioje saulėtoje šalyje, pasak Agnės, turi beveik kiekvienas:
„Ispanijoje yra labai populiaru turėti laidotuvių draudimą, čia gal net 90 % ispanų jį turi, o vis dažniau ir juo pasirūpina lietuviai, kuomet mokant kiekvieną mėnesį ir netikėtai nutikus nelaimei, nesvarbu, kiek būsi sumokėjęs, mėnesį ar du, draudimas padengs visas laidotuvių išlaidas.“
Nors iš pat pradžių teko susidurti su ne itin maloniomis emocijomis, A. Nemanienė tikina, kad šiuo metu į mirtį žiūri kaip į natūralų procesą, kuris jau tapo viena iš jos kasdienybės normų. „Lygiai taip pat kaip ir parduodant laidotuvių draudimą, nieko nebėra nemalonaus. Paprastai darbo metu tenka matyti visko, kas yra daroma, tačiau aš pati nieko neliečiu. Visgi, visokių reakcijų būna, visokių jų ir reikia“, – priduria lietuvė.
Pašnekovės darbinėje rutinoje taip pat netrūksta ir dinamikos. Nors biure sėdėti kiekvieną dieną jai netenka, tačiau veiksmas visada vyksta telefonu. Neretai Agnei tenka vykti ir į bet kurį kitą Ispanijos kraštą susitikti su šeimomis, nepaisant to, koks yra paros metas.
Laidotuvės Ispanijoje ir Lietuvoje
Pasiteiravus, kokius skirtumus galima įžvelgti organizuojant laidotuves Ispanijoje ir Lietuvoje, A. Nemanienė pasakoja, kad Lietuvoje laidotuvėms yra skiriamas daug didesnis dėmesys detalėms.
„Ispanai per laidotuves liūdi, gedi, tačiau nėra nieko panašaus, kas yra įprasta Lietuvoje, kur viskas yra gražu, stilinga, daug detalių. Pavyzdžiui, čia, velioniai net nėra rengiami, labai retai, kada pamatyti aprengtą žmogų. Būna, kad pasitaiko, tačiau, tokia praktika iš tiesų yra labai reta. Makiažas daromas, žvakės nedegamos“, – vardina esminius skirtumus moteris.
Įprastai lietuviškose laidotuvėse giedojančių giedorių Ispanijoje taip pat nėra, o apie gedulingus pietus ar vakarienę, čia net nešnekama:
„Su velionu atsisveikina per parą, kartais per pusdienį ir viskas, o tuomet kremavimas arba laidojimas. Mišios Ispanijoje vyksta kaip ir Lietuvoje arba Bažnyčioje, arba laidojimo biure, kaip yra pageidaujama šeimos. Iš tiesų, Lietuvoje laidotuvės būna daug prabangesnės, nes čia viskas labai paprastai ir greitai.“
Kadangi didžioji dalis Agnės klientų lietuviai, moteris, kuomet šeimos paprašo, neapleidžia ir lietuviškų laidojimo tradicijų elementų – uždega žvakes, pastato mirusiojo asmens portretą, užleidžia muziką.
„Ispanai dažniausiai ramiai prabūna, kas verkia, kas išeina parūkyti ir nėra čia skiriama dėmesio tokioms detalėms, kaip Lietuvoje“, – paaiškina pašnekovė.
Daugiau nei du dešimtmečius Ispanijoje gyvenanti moteris taip pat pasirūpina ir mirusių lietuvių kūnų pargabenimu į Lietuvą. Pasiteiravus, kiek gali kainuoti tokia paslauga, moteris nelinkusi atvirauti, tačiau taip yra todėl, kad kiekvienas atvejis yra be galo individualus:
„Yra labai sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą, nes daug kas priklauso nuo to, kokioje vietoje žmogus numirė, kadangi kiekviename miestelyje yra skirtingos kainos. Tuomet svarbu ir kaip numirė – ar ligoninėje, ar natūralia mirtimi, ar buvo išsiųstas skrodimui, ar nutiko kriminalinė byla. Kiekvienas atvejis skirtingas ir nuo įvairiausių sudedamųjų skiriasi kaina.“
Nors per metus, kuomet dirba laidojimo paslaugų srityje, A. Nemanienė „užsiaugino skūrą“, tačiau vis dar pasitaiko situacijų, kuomet ašarą tenka nubraukti susiduriant su laidotuvėmis, kuriose amžino atilsio palydimi vaikai.
„Po tokių laidotuvių turi praeiti laiko, tačiau kiekvieną kartą turiu būti pasiruošusi psichologiškai viskam, kad ir kokios laidotuvės bebūtų, nes jų, visgi, pasitaiko visokių“, – atvirauja moteris.
