Ukmergės rajone gyvenanti ir 20 hektarų ploto ūkiu besirūpinanti moteris į kiekvieną stiklainį įdeda kruopelytę meilės ir turbūt tai būtų galima laikyti pagrindiniu šeimos verslo „Genutės uogainė“ sėkmę lemiančiu ingredientu.
„Aš nelabai galvoju apie tai, kad pasiekti rezultatai, pardavimai ką nors reiškia. Man svarbiau yra tai, kad aš viską darau su meile ir dėl to jaučiu didžiulį pasitenkinimą“, – šypsosi Genovaitė.
Tik sveika uoga turi savo vertę
Ji pasakoja, kad visą gyvenimą buvo tikra, jog savo ateitį kurs ir visas svajones pildys kaime. Tvirtai žinodama, ko labiausiai nori ir kur jaučiasi geriausiai, Genovaitė su vyru įsigijo sodybą Žalgirių kaime ir čia pamažu pradėjo auginti uogas.
„Aš užaugau Dzūkijoje ir nuo mažumės eidavau su močiute rinkti uogų. Atrodo, kad esu susitapatinusi su mišku ir visu gamtos pasauliu. Taip natūraliai ir nusprendžiau, kad auginsime uogas.
Pirmiausia pasodinome 10 hektarų serbentų ir kelis hektarus aviečių, taip viskas ir prasidėjo. Iš pradžių uogas valgydavome patys, pardavinėdavome turgeliuose, bet atsirado jų perteklius ir ėmėme galvoti, ką iš likusių uogų galėtume padaryti“, – pasakoja Genovaitė.
Taip 2010 metais Sakalauskų šeima atidarė perdirbimo cechą ir iš užaugintų uogų pradėjo virti uogienes, spausti sultis, gaminti sirupus ir kitus produktus. Per dešimtmetį ūkis smarkiai išsiplėtė, atsirado naujų uogų rūšių, tačiau vienas dalykas išliko toks pat:
„Visas ūkis yra ekologiškas, nuo pat pradžių nenaudojame jokios chemijos. Galvoju, kad jei žmogus perka uogą, jis tai daro dėl to, kad ji yra vitaminų bomba, ne šiaip maistas. Uoga turi būti sveika, užauginta be pesticidų, chemikalų – tik tada ji turi savo vertę. Dėl to nusprendėme auginti ekologiškai ir toliau laikomės šios tradicijos.“
Darbo netrūksta ištisus metus
Juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, braškės, gervuogės, šilauogės, svarainiai ir dar daugybė kitų rūšių uogų ir daržovių auga Sakalauskų ūkyje. Genovaitė sako, kad jie augina viską, ką tik įmanoma užauginti ekologiškai.
Moteris neslepia, kad darbo čia netrūksta ištisus metus, o su viskuo susitvarkyti padeda šaunus kolektyvas.
„Sezono metu, kai būna uogų skynimas, čia dirba iki 20 žmonių, o likusį laiką, nes mes dirbame ištisus metus, jų lieka perpus mažiau. Išlaikyti darbuotojus yra pakankamai sudėtinga, nes tai sezoninis darbas ir plius dar lauke. Tačiau turime tokį kolektyvo branduolį, kurie ir yra didžiausi pagalbininkai“, – dalijasi pašnekovė.
Ji atskleidžia, kad labiausiai įtemptas laikotarpis šį sezoną jau praėjo, tačiau veiklos čia yra ir dabar, lygiai taip pat bus ir rudenį bei žiemą.
„Daugiausiai darbo pas mus būna tada, kai dera braškės, nuo birželio vidurio ir liepos vidurio, nes jų mes auginame virš 2 hektarų. Braškes reikia ne tik surinkti, bet ir paruošti, nuplauti, nuvalyti ir užšaldyti – tikrai yra labai daug darbo. Tada reikia ir daugiausiai žmonių, būna ir geriausi pardavimai, nes braškes visi labiausiai perka, tai karališka uoga, kurios nori visi – ir vaikai, ir suaugę.
O rudenį, pavyzdžiui, prasideda sulčių spaudimai. Kadangi uogas ne visą laiką išeina išvirti iš karto, mes jas paruošiame, užšaldome ir verdame žiemą. Tai dirbam ištisus metus, čia nėra jokių išeiginių“, – sako uogų augintoja.
Uogienėms naudoja tik uogas ir cukrų
Genovaitė žmonėms siūlo įvairiausių skonių uogienes, tačiau, kaip pati sako, jokių kulinarinių šedevrų jos receptuose nėra – čia dominuoja paprastumas ir atgal į vaikystę nukeliantis skonis.
„Aš gaminimui naudoju tik uogas ir cukrų, nededu jokių papildomų tirštiklių ar dar ko nors. Kokios uogos yra, kokios jos užauga – taip ir išsiverda. Šiaip ekologiškai užaugintos uogos yra visiškai kitokios – jos paėmusios viską iš gamtos, neturi savyje prikaupusios labai daug vandens, būna tokios koncentruotos.
Kai iš tokių uogų išverdi uogienę, ji tikrai labai skiriasi nuo tų, kurios užaugintos chemizuotai. Kas paragauja mūsų uogienės, labai dažnai sako, kad pagaliau atradom tokią, kurią mums virdavo močiutė. O juk mūsų močiutės viską augino ekologiškai, rinkdavo iš miškų tas uogytes, tai ir pas mus svarbiausias dalykas yra kokybė“, – sako Genovaitė.
Ji atskleidžia, kad pastaruoju metu vienas iš dažniausiai pasitaikančių klientų norų – kad produktuose būtų kuo mažiau cukraus. Į jį pašnekovė stengiasi maksimaliai atsižvelgti.
„Aš prisimenu, kad kai mano močiutė gamindavo, pavyzdžiui, aviečių uogienę, ji dėdavo kilogramą uogų ir kilogramą cukraus. Kai išvirdavo uogienę, ją buvo galima pjaustyti peiliu, nes buvo labai tiršta, kaip marmeladas.
Aš taip nedarau jau vien dėl to, kad dabar vyrauja mada iš viso nenaudoti cukraus, nes tai neva yra didžiulis nuodas. Stengiuosi cukraus dėti kuo mažiau ir dabar jo uogienėje yra tik 33 procentai. Tai minimalus kiekis, kuris yra reikalingas, kad uogienė laikytųsi, nesugestų ir nesurūgtų“, – uogienių virimo užkulisiais dalijasi pašnekovė.
Tobulėjimui ribų nėra
Genovaitė neslepia, kad ūkis ir verslas jai teikia didžiulį džiaugsmą ir malonumą, nors kartais čia pasitaiko ir sudėtingų akimirkų.
„Ūkininkai yra tokios profesijos atstovai, kur tavo visas darbo rezultatas priklauso ne tik nuo to, kiek pats įdėsi darbo, bet ir nuo to, kad duos Dievas. Tu gali stengtis kiek tik nori, bet užeis kokia šalna ir neteksi viso derliaus.
Yra buvę tokių metų, kai neturėjome obuolių, uogų. Pernai buvo ypač prasti metai, nes pavasarį užšalo uogynai, serbentų beveik visiškai nenuskynėme, tai buvo tikrai sunkus laikotarpis, neprisimenu, kad per dešimtmetį būtų tiek mažai derliaus.
Šiemet viskas kur kas geriau, daug visko yra. Tai taip ir laikomės – vienais metais visko būna daugiau, kitais – mažiau, taip ir išsilygina“, – sako Genovaitė.
Moteris prisimena, kad pirmi žingsniai prieš imantis šio verslo jai kėlė šiek tiek baimės, tačiau dabar ji jaučiasi savo rogėse ir nenuilstamai planuoja, kaip dar galėtų tobulinti savo kuriamą produkciją,
„Iš pradžių tikrai bijojau ir svarsčiau – kas bus, jei klientas atidarys stiklainiuką, o ten bus pelėsiukas, kaip aš pasiaiškinsiu? Arba ką reikės daryti, jeigu nepatiks, bus neskanu? Tikrai buvo tokių niuansų, bet laikui bėgant susigyveni su tuo ir dabar tai net atrodo juokinga.
Tikrai nesitikėjau, net neįsivaizdavau, kad galėsiu daryti ką nors tokio, ką darau dabar, bet, aišku, tobulėjimui ribų nėra. Mes visą laiką ieškome ko nors naujo, klientai irgi pasidarė labai reiklūs, kiekvienais metais ateina ir klausia – ką šiais metais naujo pagaminote?
Tai taip ir stengiamės vis ką nors sugalvoti, kad galėtume tai pasiūlyti ir pasidžiaugti kartu su jais. Pavyzdžiui, šiais metais išvirėme dumplainių džemą – tokia bus naujiena, taip ir nesustojame“, – šypsosi Genovaitė.
