„Aš manau, kad arbūzų auginimas žmonėms vis dar išlieka egzotika, bet iš tikrųjų tai daryti labai įdomu. Pamažu atsiranda vis daugiau susidomėjusių ir norinčių pabandyti, pasisodinti, bet, aišku, ne visiems pavyksta. Man ir pačiai pradžia buvo pakankamai sunki“, – pokalbį pradeda Vilma.
Ji sako, kad gerai jau ir neprisimena, kaip prieš maždaug dešimt metų kilo mintis auginti arbūzus, tačiau pirmosios patirtys jai juoką kelia iki šiol.
„Žinau, kad teta visą laiką eksperimentuodavo, išaugindavo, pavyzdžiui, granato vaisių ir vis bandydavo ką nors įdomesnio. Tada mes pradėjome ieškoti arbūzo sėklų, bet buvo sunku, nes tuo metu Lietuvoje jų dar nelabai buvo. Jei neklystu, radome „Sugar Baby“ sėklų ir jas nusipirkome.
Atsimenu, kad aš labai anksti, dar vasario mėnesį, pasėjau tas sėklas, nes galvojau, kad nespės užaugti. Dabar juokinga tai prisiminti, bet niekas mums ten beveik neužaugo, tik maždaug kumščio dydžio arbūziukas. Bet perpjovus, jis tikrai buvo labai raudonas, sultingas ir saldus, skonis tikrai buvo geras.
Džiaugiuosi, kad laiku nuskyniau, nes jei būčiau nuskynusi per anksti, jis būtų nesunokęs, tai gal ir nebūtume užsikabinę auginti toliau“, – šypsodamasi pasakoja arbūzų augintoja.
Pirmo gero derliaus teko palaukti
Vilma atskleidžia, kad kelerius metus ji vis bandydavo užauginti geresnį arbūzų derlių, nenuleisdavo rankų, tačiau vis kas nors nepavykdavo.
„Bandymų buvo tikrai labai daug, nes tai orai buvo lietingi, tai dar kas nors nesigaudavo. Iš pradžių trūko informacijos, nes nelabai kas ja dalinosi. Rašydavo, kad pasėdavo balandžio mėnesį, bet daugiau jokių smulkmenų, kurias tikrai reikia žinoti.
Buvau susiradusi augintojų ir jų vis klausdavau – kaip jūs auginat? O jie sakydavo, kad tik įmeta sėklą į žemę ir tas arbūzas pats užauga, reikia tik nuskinti, daugiau nieko nedaro. Aš tiek vargdavau ir man niekas neišeidavo, tai pradėjau galvoti, kad gal tikrai per daug dėmesio skiriu“, – dalijasi moteris.
Ji neslepia, kad iš vyro jau buvo spėjusi sulaukti klausimų, kiek dar ilgai žais su tais arbūzais? Tačiau Vilmos atkaklumas davė rezultatų – prieš maždaug šešerius metus jai pavyko užauginti pirmą geresnį derlių, kuris tik padidino visos šeimos entuziazmą.
„Tą derlių vežėme karučiais, nes arbūzų buvo tikrai labai daug. Vyras jau sakė – tu tik sodink ir augink, jam ir pačiam pradėjo darytis įdomu, norėjosi, kad arbūzai augtų vis didesni. Kuo toliau, tuo jie užaugdavo skanesni, tada pradėjau išmėginti naujas veisles, elgtis vis drąsiau.
Pradžiai, kol nežinai, kaip daryti, tai tikrai reikia dėmesio, bet paskui, kai susidraugauji, atrodo, kad viskas gaunasi automatiškai. Natūralu, kad tada praktiškai nieko ir nereikia daryti. Kartais žmonės sako, kad kaltos sėklos, bet iš tiesų arba žmonės ko nors nepadaro, arba padaro per daug“, – tikina Vilma.
Į daržą skuba kasdien
Ji atskleidžia, kad, pavyzdžiui, arbūzai pradėjo augti geriau, kai juos ėmė sodinti ne šiltnamyje, bet darže. Jo plotas, pasak moters, tikrai nėra didelis – arbūzais apsodinti maždaug 3–5 arai. Vilma sako, kad svarbiausia yra parinkti vietą, kurioje arbūzai gaus daug saulės, kadangi jie nemėgsta pavėsio.
„Būtų labai gerai, jei pavyktų padaryti ir užuovėją, bet tam galimybių ne visur yra, pavyzdžiui, pas mus yra lauke pasodinta ir ten kuo puikiausiai auga. Vienas svarbiausių dalykų yra tas, kad sėklos tiktų Lietuvos sąlygoms ir kad čia gerai augtų, nes ne visi arbūzai pas mus užauga“, – nurodo panevėžietė.
Ji sako, kad arbūzų sėklas pasėja balandį, o gegužę jau sodina daigelius lauke. Moteris skaičiuoja, kad iš viso prireikia bent 5 mėnesių, kad pavyktų užauginti arbūzą. Vilma prasitaria, kad kol kas šis sezonas nieko gero nežada, mat orai vaisiams yra labai netinkami.
„Pernai metais tokiu laiku jau praktiškai viską buvome nuskynę. Šiemet vasara labai šalta ir nedėkinga arbūzų augintojams, tai net nežinau, kada čia skinsim, gal rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Jei bus geras, šiltas ruduo, tai gal ir spės užaugti, bet šie metai tikrai nekokie“, – nusivylimo neslepia moteris.
Tačiau ji sako kiekvieną dieną skubanti į daržą tikrinti, kaip auga arbūzai, o kai kuriais jau ir teko pasilepinti.
„Aš esu kaip mažas vaikas, tikrai. Vis einu tikrinti ir galvoju, o gal jau paaugo, gal jau dabar. Bet manau, kad visiems augintojams yra taip. O kai jau reikia nuimti derlių, tai tikrai būna didžiulė šventė, nors netrūksta ir vargo“, – sako arbūzų augintoja.
Arbūzai dar nenusibodo
Moteris kaip vienus iš sėkmingiausių išskiria praėjusius metus, kai iš kiek daugiau nei 100 pasodintų daigelių, pavyko nuimti 300 kilogramų arbūzų derlių. Ji sako, kad nemažą kiekį vaisių išdalina pažįstamiems, tačiau ir pati šeima arbūzų dar nėra atsivalgiusi.
„Važiuoji į svečius pas draugus ar gimines, tai kaip nenuveši? Juk visi žino, laukia arbūzų. Pernai vežėme į svečius kaip dovanas ir visi liko labai patenkinti. Nors parduotuvėse ir pilna arbūzų, bet nuo savo žmogaus gauti tokią dovaną tikrai yra įdomiau.
O mes patys kažkaip valgome, bet neatsivalgome, tik atrodo, kad gali nusibosti. Kai nuskiname, mes juos laikome vėsioje ir tamsioje patalpoje, turime tokių veislių, kurios gali išstovėti net keletą mėnesių. Galbūt būtų galima ir ilgiau išlaikyti, bet mes juos paprasčiausiai suvalgome“, – juokiasi Vilma.
Ji pasakoja, kad arbūzus ne tik valgo, bet ir iš jų spaudžia sultis, kurios itin gerai atgaivina ir numalšina troškulį karštomis dienomis. Taip pat Vilma pabandė vaisius konservuoti ir sako, kad rezultatu liko patenkinta ne tik ji, bet ir visi ragautojai.
Moteris sako, kad net negalėtų lyginti namuose užaugintų arbūzų su pirktiniais. Nors ji jau ilgą laiką jų iš prekybos centrų neperka, tačiau dar prisimena, kad ne visada pavykdavo nusipirkti skanų.
„Pirmiausia tai tu žinai, kad naminis arbūzas nėra tręštas, nes kas augina pardavimui, tas tikrai tręšia, kad užaugtų didelis. Taip pat prekybos centre gali nusipirkti ir tokį, kuris yra nelabai skanus. O savi arbūzai visada skanūs, jie labai saldūs, dar nėra buvę, kad jie būtų be skonio“, – dalijasi moteris.
Auginti pardavimui – per didelė rizika
Be arbūzų Vilma taip pat augina ir melionus. Tiesa, ji šeimoje juos mėgsta vienintelė, todėl daug jų nesodina. Moteris sako, kad šių vaisių auginimas ganėtinai skiriasi.
„Kai pasodinam arbūzus, tai mes jiems nieko nedarome, o melionams reikia nuskinti lapelio viršūnėlę, kad ji šakotųsi. Jiems reikia ir daugiau vandens. Melionus laistome kaip agurkus, labai dažnai – kas dieną ar kas antrą, jei nelyja, o arbūzus tik kartą į savaitę. Dar vienas dalykas, melionas gali ilgiau stovėti nuskintas nei arbūzas.
Sodinant melionus viskas taip pat labai priklauso nuo veislės. Pernai tiksliai neatsimenu, kokius auginome, nes atsiuntė man kažkokių sėklyčių išmėginti, tai šeima paragavusi sakė – oi, kokia nesąmonė. Tiesą sakant, aš ir pati jų nevalgiau, atidaviau paukščiams“, – juokiasi moteris.
Ji neslepia, kad su vyru svarstė plėsti savo ūkį ir auginti arbūzus pardavimui, tačiau nuo to juos atgraso lietuviški orai.
„Tikrai buvo tokių minčių, bet oro sąlygos čia tokios, jog nežinai, kaip bus. Jei, pavyzdžiui, būtų orai kaip šiemet, tai nuostoliai būtų didžiuliai, ypač jei sodini hektarais. Nusprendėme, kad nenorėtume taip rizikuoti“, – sako Vilma ir priduria, kad ateityje planuoja sodinti ir dar kai ką naujo, tačiau kol kas visą tai laiko paslaptyje.
