Kurkliai – dažnas svečias
Ne be reikalo sakoma, kad ten, kur apsigyvena kurkliai, nebelieka vietos nei gėlėms, nei daržovėms. Vietoje derliaus lieka tik pavieniai stagarai ir apgraužti šakniavaisiai, svogūnėliai. Dėl to jis daržininkų vadinamas bene nekenčiamiausiu vabzdžiu.
Pasirodo, kurkliai, kaip ir skėriai, svirpliai, žiogai, priklauso tiesiasparnių būriui. Kurkliai taip pat yra polifagai, paprasčiau sakant, jie gali maitintis įvairiu maistu. Jie ypač rajūs, todėl maistui nėra išrankūs.
Jų racione gali atsidurti ne tik bulvės, burokėliai, morkos, salotos, runkeliai, gėlių svogūnėliai, šaknys, bet ir maisto puvenos. Šie vabzdžiai dažniausiai apsigyvena ten, kur yra daug organikos, todėl jie renkasi lengvesnes, derlingas, humusingas, durpingas dirvas.
Išprašyti kurklius – ne tokia ir paprasta misija. Net jei susiduria su maisto trūkumu, kurkliai sugeba įjungti minimalų maitinimosi režimą iki geresnių laikų. Kurkliai itin greitai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų. Tačiau daržininkai yra išbandę ne vieną priemonę kovoje su kurkliais.
Štai ne vienam daržininkui pasiteisino į žemę įkasti alaus buteliai su masalu. Butelis turėtų būti įkastas 5–6 cm nuo žemės paviršiaus, geriausia, jei jis bus pasviręs. Masalui tinka tamsus, stiprus alus. Kurkliai, viliojami mielių ir apynių kvapo, įlenda į butelį ir jame paskęsta. Taip pat masalui tinka kukurūzai, daiginti kviečiai. Kurklius traukia šviežias, aromatingas maistas.
Kova su kurkliais turėtų būti vykdoma drauge su kaimynais. Jeigu vienas kaimynas sėkmingai juos gaudys ir pažabos jų populiaciją, o kitas sėdės rankas sudėjęs – rezultatai, tikėtina, liks bevaisiai, nes kenkėjai greitai ateis iš anapus tvoros.
Dar vienas natūralus kurklio priešas – kurmis. Nors savo išpuoselėtoje vejoje nemalonu matyti žemių kupstus, vis dėlto, kurmių išvaryti lauk neskubėkite. Jie ėda sliekus, kurklius ir kitų vabzdžių lervas, todėl jie reikalingi.
Spąstai rudeniui
Efektyvus būdas pažaboti kurklius – duobės su mėšlu (geriausiai tinka arklių mėšlas). Tiesa, šis metodas pasiteisina tik rudenį.
Rugsėjo pradžioje šalia vasarą pastebėtų kurklių dauginimosi vietų tikslinga iškasti pusės metro gylio ir panašaus skersmens duobes. Jas rekomenduojama pripildyti mėšlo, komposto ir pridengti nupjauta žole, šiaudais.
Į taip paruoštas duobes kurkliai susirenka žiemojimui. Temperatūrai nukritus žemiau nulio duobes reikia atidengti, o mėšlą su jame susirinkusiais kenkėjais paskleisti plonu sluoksniu. Nuo šalčio kurkliai žūva.
Kai sodyboje įsisuka pelėnai...
Negilūs tuneliai vejoje, apkandžiotos vaismedžių ir krūmų šaknys, teritorija, apraizgyta iškilnotais žemių tuneliais – tai tik dalis pelėnų per žiemą padarytų nuostolių sklypuose.
Su pelėnais pirmą kartą susidūrę sodiečiai dažnai pasimeta ir nežino, kaip su jais tvarkytis. Tačiau galima pasitelkti kelias laiko patikrintas gudrybes, kol visas kiemas nevirto savotiškais graužikų išvagotais apkasais.
Pelėnai yra nedideli, buko snukučio, trumpaausiai, pilkšvakailiai, trumpauodegiai graužikai. Paprastai pelėnai gali užaugti iki 11 cm ilgio, tai gausiausia iš pelėnų rūšių. Dažniausiai jie gyvena laukuose, miškuose, pievose, tačiau gali persikelti ir arčiau žmogaus: į daržus, dirbamus laukus, ūkinius pastatus.
Be to, didelį susirūpinimą sodininkams kelia tai, kad pelėnai itin vislūs. Kadangi pelėnai ir pelės per metus gali atvesti bent tris vadas jauniklių, o vienoje vadoje dažniausiai būna 5–6, kartais gali gimti net 14 jauniklių. Neatliekant kontrolės labai realu turėti didelę armiją šių graužikų savo teritorijoje.
Dalis sodininkų, išbandę įvairių neveiksmingų priemonių kovoje su pelėnais, grįžta prie senų, tačiau pasitvirtinusių priemonių. Viena veiksmingiausių – mechaniniai spąstai. Juos galima statyti šiltnamyje, ūkiniuose pastatuose ir sode.
Jei norite pagauti graužiką, kaip masalą rekomenduojama dėti džiovintos juodos duonos plutelę, išmirkytą saulėgrąžų aliejuje. Šiuo atveju duona nėra būtina, tinka net porolonas, išmirkytas aliejuje, mat graužikus labiausiai masina saulėgrąžų kvapas.
Tiesa, prieš statydami mechaninius spąstus, apie jų išdėliojimo vietas būtinai įspėkite šeimos narius ir gerai apgalvokite, kur juos statysite, jei turite laisvai lankstančių naminių gyvūnų.
Pasirūpinkite kitų gyvūnų saugumu
Veiksminga priemonė yra ir daugkartiniai spąstai. Juos susimeistrauti galima ir patiems namuose. Tereikia į žemę įkasti kibirą, jį iki pusės užpildyti vandeniu, ant kibiro krašto pritvirtinti vielą, o prie jos – lentelę, kuri galėtų suktis. Viduryje lentelės turėtų būti jaukas. Pelėnui užlipus lentelė susvyruoja ir žvėrelis įkrenta į vandenį.
Dar vienas variantas naudojimui lauke galėtų būti graužikams skirti nameliai su „maistu“, t.y. užnuodytu jauku. Jo paragavęs graužikas pastimpa. Reikia nepamiršti tikrinti ir papildyti dėžutę. Tokius namelius reikėtų išdėlioti palei sklypo perimetrą.
Spąstų forma (dėžutė) apsaugo nuo lietaus ir didesnių naminių gyvūnų, pavyzdžiui, smalsių kačių. Dėžutė turi būti sumeistrauta taip, kad į ją įlįstų tik graužiko dydžio žinduolis. Tokius spąstus galite susikonstruoti ir patys, tačiau griežtai laikykitės minėtų reikalavimų, kad spąstai būtų efektyvūs ir saugūs kitiems gyvūnams.
Laikykitės tvarkos
Nors išprašyti pelėnus iš savo teritorijos sudėtinga, kontroliuoti jų populiaciją – įmanoma. Be jau minėtų jų gaudymo būdų, svarbu kieme palaikyti tokią aplinką, kuri iš esmės pelėms ir pelėnams netinka.
Geriausia prevencija nuo graužikų – elementari tvarka, todėl kieme nepalikite pūvančių lapų, maisto atliekų, akmenų sankaupų. Pasirūpinkite, kad kompostuojamos atliekos būtų metamos ne ant žemės, o laikomos specialiose dėžėse su dugnu, pašalinkite augalinių liekanų krūvas.
Nors pelėnai sėkmingai gali slėptis žemėje, tvarka sklype sumažina tikimybę, kad jų atsiras ir jūsų kieme.
Nuo kiaušinių lukštų iki ančių
Luzitaninis arionas – galvos skausmas tiems, kieno sklype jau yra šis invazine rūšimi Lietuvoje pripažintas šliužas. Pirmą kartą Lietuvoje jis užfiksuotas 2016 metais, o šiandieną jau vargu ar Lietuvoje yra vieta, kurioje nerastume šio invazinio šliužo.
Daržininkai kovoje su jais pasitelkia kuo įvairiausias priemones. Vieni paprastuoju būdu – rankomis po vieną renka šliužus (šiuo atveju svarbu darbus koordinuoti su kaimynais: jeigu tuo užsiimsite vienas, darbas gali priminti kovą su vėjo malūnais), kiti aplink savo lysvių perimetrą deda smulkintus kiaušinių lukštus, kurių itin nemėgsta šliužai, sraigės, nes šliaužant jie susibraižo, arba vietoje kiaušinių pila grikių lukštus.
Tačiau jeigu sodyboje laikote paukščius, turite erdvią teritoriją su kūdra, galite pasvarstyti apie pasiteisinusią priemonę, kuri itin veiksmingai surenka šiuos invazinius šliužus. Tai – antys bėgikės. Šie gražūs paukščiai puikiai lesa šiuos šliužus.
Antims yra būtina paplaukioti vandenyje, bent jau vonioje. Pakankamai mitybai reikia duoti grūdų, kaip ir kitoms antims. Šliužus taip pat lesa ir kitos ančių veislės: mėsinės, muskusinės, Pekino. Bet Indijos bėgikės išsiskiria, nes sunaudoja mažiau augalinio pašaro.
Skruzdėlėms užkerta kelią soda
Skruzdėlės kenkėju vadinti šiukštu negalima, tačiau senesnėse sodybose kartais jų būna pilna visur, kur besisuksi. Juodosios skruzdėlės lenda iš pamatų, sienų tarpų, nesandarių langų, durų ir kitų plyšių, kur tik gali prasprūsti. Ir tai normalu, mat jas vidun vilioja žmonių paliktas maistas.
Tačiau su jomis galima susitvarkyti gana paprastai, pasinaudojant liaudiškomis priemonėmis. Tam, kad šioms nepailstančioms darbininkėms būtų užkirstas kelias jūsų sodyboje, palei plyšius pabarstykite geriamosios sodos miltelių.
Natūralios priemonės kovoje su uodais
Jei vasaros vakarais mėgstate kuistis darže ar sode, o ramybės neduoda uodai, išmėginkite kelias liaudiškas priemones, kurios turėtų sumažinti kraujasiurbių atakas. Pasirodo, viena iš galimų uodų atbaidymo priemonių yra kava. Jei vakarojate terasoje ar dirbate sode, netoliese saugiai uždekite išdžiovintus kavos tirščius – šie smilkdami kuriam laikui nuvys uodus.
Dar viena pasiteisinusi daržininkams priemonė prieš uodus – gvazdikėlių nuoviras. Jį pasigaminti itin paprasta. Saują gvazdikėlių virkite apie 10 minučių. Atvėsinę ir nukošę, šiuo nuoviru purkškite drabužius ir atviras kūno vietas.
Gvazdikėliai turi gana intensyvų kvapą, todėl uodai jus pralenks pagarbiu atstumu. Nuo seno žmonės apsaugai nuo uodų naudojo ir beržų degutą. Jo itin nemalonus ir aštrus kvapas atbaido uodus.
Tiesa, reikia suprasti, kad uodus itin traukia žmogaus prakaitas, todėl tiek gvazdikėlių nuovirą, tiek beržų degutą ant odos reikia tepti periodiškai, nes šis kvapas greitai išgaruoja. Besidarbuojant sode ar darže geriau vilkėti šviesius drabužius, nes uodus traukia tamsios spalvos judantys objektai.
Autorius: Monika Kazlauskaitė
