Visi pastarieji metai iš tiesų buvo nelengvi kiekvienam iš mūsų. Ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje išplitus koronavirusui, daugelis žmonių neteko darbo, pajamų, nutrūko vertingi sandoriai, planuotos svajonės, o baisiausia – ne vienai Lietuvos šeimai teko patirti ir skaudų artimojo praradimo jausmą.
Neturėjo laiko knygai, bet turėjo laiko apkalboms
Kunigo Ričardo Doveikos paklausus, kaip tokiu pakankamai tamsiu laiku paprastam žmogui neprarasti tikėjimo kasdienybėje, kunigas sako, kad visą tai lemia mūsų aplinka: iššūkiai, aplinkybės, sprendimai, žmogaus sąmonė ir protas.
„Manau, kad tie, kurie atrandame laiko tam, kas yra svarbu, tai mes ir turime pilną kraitelę besibaigiantiems metams“, – kalba jis.
„Buvo nemažai žmonių, kurie sakė, kad net ir būdami karantine, jie neturėjo laiko šventų mišių transliacijai internetu. Neturėjo laiko asmeninei maldai, neturėjo laiko knygos perskaitymui, nuotraukų albumo pavartymui, pasėdėti ir tiesiog pabūti su savimi. Vadinasi, visi šie dalykai jiems dar nėra svarbūs.
Bet kažkodėl mes spėjame atrasti laiko apkalboms, intrigoms, pažeminimui, kitų žmonių apkalbinėjimui. Pažiūrėkite, kiek žmonės randa laiko negatyviems komentarams po straipsniais – šimtai tūkstančių. Pyktis, pagieža, kaltinimai, tyčiojimasis. Smurtas. Žmonės pavydi, apkalba, vadinasi, patys yra kažko stokojantys, nes negatyvų komentarą gali parašyti tik labai nelaimingas žmogus.
Žmogus, kuris turi laiko būti nelaimingas ir nededantis pastangų, siekiant išsivaduoti iš savo asmeninės gyvenimo tragedijos, nelaimės, pagundos, gyvenant lange skaičiuojant kito gyvenimo minutes, siekiamybes, džiaugsmus ir negandas. Tai reiškia, kad jis dar savo gyvenimo tamsos dugno nepasiekė ir jam reikės daug patirčių, kad jis išpūliuotų ir jam ateitų laikas gyventi savo gyvenimą.
Pradėtų rūpintis, o kokiu žvilgsniu aš žvelgiu? Kokį žodį pasakau? Ar moku džiaugtis, šypsotis, kad kitam sekasi, kad kitas turėjo sėkmingus metus?“, – jautriai kalba kunigas.
Labai svarbi tikėjimo praktika
R. Doveikos manymu, dabar, kaip niekada anksčiau, yra labai svarbus žmogaus susitikimas su pačiu savimi. Kunigas sako, kad tikintis žmogus tai daro visą Advento laikotarpį, taip pat ir atlikdamas išpažintį:
„Eidami išpažinties išpūliuojame visą negatyvą, prie klausyklos atiduodame visas savo nuodėmes. Atiduodame jas tam, kuris neįdeda jų į kažkokį sąvartyną arba neveda apskaitos, kad laikui esant ir poreikiui atsiradus, išims tai ir prikaišios. Aš atiduodu jas Dievo gailestingumui, kuris nuodėmes sunaikina, nes jis neturi žmonijos nuodėmių sąvartyno.“
Nors šv. Kalėdos yra religinė šventė, pasaulyje yra daugelis žmonių, kurie tvirtai tikina, kad jie yra tikintys, tik to nepraktikuojantys. Kunigas R. Doveika sako, kad tik nuolatos praktikuodami tikėjimą mes iš tiesų jį pajausime.
„Aš tikiu, bet nepraktikuoju. Ką reiškia tikėti, bet nepraktikuoti? Tai galbūt lygiai taip pat susituokti su žmogumi ir nė karto jam nepasakyti „aš tave myliu“.
Kokį santykį vyras su žmona gali sukurti, jei jie susituoktų ir niekada nesakytų myliu, niekada nedėtų pastangų kovoti su netobulumais, pastebėti, nustebinti žmogų? Šių metų kalėdinis atradimas mums visiems galėtų būti klausimas, o ką galėčiau padaryti, kad tai virstų į „tikiu ir praktikuoju“?
Tikėjimo praktika šiuo laiku pasaulyje parodo, kad tai yra stiprybės, išminties ir ramybės šaltinis, aiškumas prote, skaidrumas sieloje, sąmonė akyse ir teisingai priimami sprendimai. Maldos gyvenimas, susitikimas su savimi, gebėjimas savęs atsiprašyti – tai yra šaltinis, siekiant atstovėti šiandienos pasaulio išraišką“, – sako R. Doveika ir priduria, kad stiprybė slypi kiekviename iš mūsų.
„Ne veltui išmintis byloja: „Sugebėsi atsiklaupti prieš Dievą, gyvenime atstovėsi bet ką“. Bet kaip būtų sunku, jeigu į mano gyvenimą žvelgdamas žmogus galėtų pasakyti vieno senolio išmintį: „Ėjau gatve, mačiau labai gražius drabužius vilkinčius, bet juose nepamačiau žmogaus.“
Manau, kad šie du pasakymai, kad sugebėsi atsiklaupti prieš Dievą, sugebėsi atstovėti bet ką – yra mūsų stiprybė ateinantiems metams. Ir kaip skaudu būtų, jeigu ta senolio išmintis, neduok Dieve, bent vieno nago juodymu galėtų tikti vienam iš mūsų“, – jautriai kalba kunigas.
Linki vidinės širdies ramybės
Pasiteiravus, ko gi kunigas palinkėtų lietuviams šių metų švenčių proga, R. Doveika patikina, kad pirmiausia jis norėtų padėkoti.
„Norėčiau padėkoti, kad mes visi kartu šiemet Lietuvoje buvome ir esame. Skirtingi ir kitoniški, čia yra visos mūsų tautos vienybė. Skirtingų ir kitoniškų bendrystė. Linkėčiau, kad mes didžiuotumėmės šia bendryste, saugotumėme ją. Kad tie, kurie esame tikintys, laimintume savo kraštą. Tie, kuriems tikėjimas dar yra atradimo skrynelėje, palinkėtumėme sėkmės savo kraštui. Linkiu, kad mes niekada savo kraštui iš savęs neištransliuotume pažeminimo, prakeikimo ir negatyvumo.“
Na, o kiekvienam iš mūsų kunigas R. Doveika šv. Kalėdų proga linki vidinės širdies ramybės ir išmokti išsaugoti savo ramią širdį.
„Širdies ramybėje slypi visas mūsų lobis. Mums svarbi yra ne tik klestinti gerovės Lietuva. Šiandien mums visiems reikia sukurti pasitikėjimo vienas kitu Lietuvą. Norėčiau palinkėti, kad šiemet kiekvienas iš mūsų gautume mažą ugnelę, kuria uždegtume savo širdies žiburėlį, pasitikėjimo Lietuvos žiburėlį.
Sukūrę pasitikėjimo santykio Lietuvą, mes sukursime savo tautos klestėjimą ir ateitį. Linkiu to su Dievo palaima, su patyrimu, kad jis visada yra šalia mūsų. Linkiu, kad mūsų ranka visada būtų jo delne, tada visada bus gerai, nes kas beatsitiktų, išsipildo Švento Rašto pranašystė: „Visiems sukrėtimams prasidėjus, neišsigąskite, pakelkite galvas, jūsų išvadavimas arti, nes Dievas yra kartu su mumis“, – viltingai linki kunigas R. Doveika.