Tačiau iš tikrųjų šis laikas žymi krikščionių religinį metą, kuomet laukiama gimstančio kūdikėlio Jėzaus. Kunigas Artūras Kazlauskas ragina šį laiką skirti praėjusių metų apmąstymams, ypač dabar, kai žmonių gyvenimus yra sustabdžiusi pandemija, apgalvoti tai, ką darėme gerai, o ką – ne taip gerai.
Kauno arkikatedros parapijos kunigas Artūras Kazlauskas nurodo, kad Adventu prasideda katalikų bažnyčioje liturginiai metai.
„Tai visiškai nauji metai. Mes pamirštame, kad įvairiose religijose ar įvairiose tautose nauji metai prasideda įvairiausiu metu. Nebūtinai tai sausio 1-oji. Liturginius metus mes pradedame pirmąją Advento savaitę.
Advento net ir reikšmė yra atėjimas. Jis dažnai susietas su laukimu. Vienas iš svarbių dalykų yra, kad laukiant ir ruošiantis įmanoma išgyventi šventę. Iš psichologinio aspekto žinome, kad šventė, kuri yra nelaukta, ji nebūna pilnai išgyventa ir atrodo, kad vis kažko trūksta. Kaip vienas išgerti mėgstantis pažįstamas sako, kad nauji metai ištiko nelauktai. Jau daugybę metų jis nepasitinka Naujųjų, nes visada per juos nebūna blaivas“, – pasakoja kunigas A. Kazlauskas.
Todėl švenčių atėjimas yra labai svarbus psichologiškai. Kunigas sako, kad jam yra tekę girdėti skundus, kad paminėjus šv. Kalėdas vaikų darželyje, mokykloje ir darbe, žmonės tikrųjų švenčių jau nebelaukia ir joms atėjus, jos jau būna nusibodę.
„Mūsų visuomenėje tai yra blogai, nes nemokame laukti, o norime švęsti čia ir dabar. Mūsų bendruomenėje dabar, kai nebegalima švęsti, draudžiama, kad ir dėl kilnaus tikslo, kad apsaugotume save ir kitus. Dabar yra gera proga švęsti taip, kaip dar nešventėte, šventės išlaukti“, – sako jis.
Vietoj nereikalingos dovanos – asmeniškas palinkėjimas
„Kalbant apie dovanų ažiotažą... Aš užaugau sovietinėje šeimoje ir nebuvo papročio dovanoti dovanas. Kalėdas šventėme be dovanų. Bet turėjome ir eglę, gaudavome tų išsvajotų mandarinų“, – savo šeimos šv. Kalėdas prisimena jis.
Tačiau kunigas pastebi, kad dovana dažnai būna perteklinė ir dirbtinė. O kartais ji perkama tik tam, kad duoti.
„Mūsų visuomenėje populiaru mainytis dovanomis – ar tai prasminga ir reikšminga? Gal, jeigu žiūrėsime į tai taip, kad Dievas per šv. Kalėdas padovanojo mums save ir todėl mes patys dovanojame dovanas. Apie dovanas buvo kalbama ir krikščioniškais laikais. Biblijoje irgi turime apokaliptinį pavyzdį – sako, kai buvo nužudyti pranašai, žmonės pradėjo švęsti ir siuntinėti vieni kitiems dovanas.
Reiškia, kad žmonės ir tada išreiškė džiaugsmą dovanodami vienas kitiems dovanas. Tai tam tikra prasme yra prasminga, bet kartais pasižiūrėjimas į akis ir išklausymas gali vertingesnis nei dovana, kurią esame paruošę. Šiemet tikriausiai to nebus, bet įprastai mes, kunigai, kelis kartus dalyvaujame Kūčiose – ne tik šeimose, bet ir bendruomenėse.
Esu pastebėjęs, kad žmonės laužant kalėdaitį, neraugintą duoną, turėtų palinkėti kažką labai prasmingo, o daugybė žmonių neturi ką palinkėti, išskyrus – laimės, sveikatos, pinigų. Kažką asmeniškai palinkėti mes nemokame. Kai šiemet mums neleidžiama veltui vaikščioti į prekybos centrus, gal geriau sugalvoti asmeninį palinkėjimą“, – sako A. Kazlauskas.
Kunigas pamini ir tai, kad dovanų pirkimas padeda valstybės ekonomikai, tad šia prasme tai yra tikrai prasminga, tačiau renkant dovaną svarbu, kad ji nebūtų perteklinė ir beprasmė.
Būti Jėzaus mokiniu
„Krikščionys Adventą išgyvena kitaip, netikintys dar kitaip. Adventas prasmingas, kai esi krikščionis ir net katalikas. Netikintis žmogus šiuo laiku galėtų apmąstyti besibaigiančius metus – ar gerai elgėsi, ar jo pasirinkimai buvo teisingai. Mūsų visuomenė dažnai galvoja apie savirealizaciją, ar pakankamai realizavo save, ar yra laimingas.
Aš, kaip katalikų kunigas, į viską žiūriu kitaip. Adventas apskritai dalijamas yra į dvi dalis – pirmoji, iki gruodžio 17 dienos, yra žvilgsnis į sugrįžtantį Kristų. Tas pats kristus, kuris prie 2000 metų gimė Betliejuje, o vėliau buvo nužudytas ir prisikėlė, sugrįš laikų pabaigoje ir bus teisėju. Jis teis tave ir tavo gyvenimą.
Tas teismas yra iš meilės – jis žiūrės ar pakankamai buvai geras mokinys. Tad iki gruodžio 17 dienos geras krikščionis žiūri į savo gyvenimą ir stengiasi pergalvoti ar tikrai gyveno prasmingai, ar jo gyvenimo tikslai yra pagal Jėzaus mokymą, nes būti krikščioniu yra būti Jėzaus mokiniu“, – sako A. Kazlauskas.
Kunigas nurodo, kad nuo gruodžio 17 dienos iki gruodžio 25 dienos žiūrima į pirmąjį gimimą, o per kitas 8 dienas skaitoma Biblija ir žvelgiama į kiekvieno ten esančio gimimą, kokį tikslą jie turi, kokią dovaną ir iššūkį tėvams. Mąstyti apie Jėzaus gimimą reiškia mąstyti apie jo buvimą žmogumi, ne kokiu stebuklingu būdu, o gimimu iš moters.
„Krikščionims Kalėdos yra vienas iš didžiausių nesusipratimų, o netikinčių akimis žiūrint – visiška nesąmonė, nes Dievas gimė žmogumi. Tą ir skelbia Kalėdos. Tik mes per šį laiką Kalėdas pavertėme šeimos švente ir su tuo viskas yra gerai – smagi atmosfera, dovanos, eglutė. Bet iš tikrųjų daug šeimų to neturi, bet ne dėl to, kad jie ne katalikai, o todėl, kad jie neturi šeimų.
Daugybė šeimų yra išsiskyrusių, gyvena atskirai. Ne visos šeimos yra tvarkingos, pilnos ar tokios, kokios įsivaizduojame, kad turėtų būti. Kai kuriuose namuose tėvai prisigeria kiekvieną vakarą, bet tokia yra realybė. Į kiekvieną realybę ateina Dievas, todėl ir reikėtų suvokti jo atėjimą. Ar sugebame pastebėti Dievą, kuris yra šalia – čia yra kitas klausimas. Krikščionys kiekvieną dieną stengiasi suprasti Dievo esančio šalia savęs pėdsakus“, – sako jis.
Dievas yra šviesa
Kunigas sako, kad iš tikrųjų Kalėdų eglutė nėra krikščioniškas ženklas, nors ji per šv. Kalėdas ir papuošia kai kurias bažnyčias.
„Pagal Bažnyčios mintį, tai nieko su krikščionybe neturinti puošmena. Lygiai taip pat yra su tomis keturiomis žvakutėmis Advento vainike, kurios į madą atėjo Lietuvos atgimimo laikais. Aš augau sovietinėje visuomenėje ir tokios tradicijos nebuvo. Ji yra nauja ir nebūtinai bloga – tai laukimo ženklas.
Kadangi Adventą sudaro 4 sekmadieniai, juos ir ženklina tos keturios žvakės. Trys žvakės būna violetinės, o viena rožinė. Trečiasis Advento sekmadienis yra džiaugsmo sekmadienis ir violetinė spalva atmiežta balta, kaip ženklas artėjančio džiaugsmo. Kiekvieną sekmadienį uždegama viena žvakė yra liudijimas Dievo užgimimo šventės artėjimo“, – sako jis.
Žvakė iš esmės yra šviesos šaltinis ir tai yra Kristaus ženklas, nes jis yra šviesa. Gruodžio 25 diena yra saulės saulėgrįža – dienos pradeda ilgėti, o naktys trumpėti.
„Ta tikroji saulė yra Kristus. Tad žvakė ir yra Kristaus ženklas, nes ji tam, kad galėtų šviesti, turi naudoti save. Taip darė ir Kristus – jis švietė pasauliui negailėdamas savęs ir net sunaikindamas save ant kryžiaus.
Tai labai gražus žvilgsnis į tai, kas yra žvakė, – jeigu nori šviesti – naudosi save, jeigu taupysi save – nešviesi. Toks ir yra krikščionio būdas. Tas kuris sugeba viską, kas yra ir ką turi, naudoti ir atiduoti – jis tampa šviesa. O tiek kiek sau pasilieki, kiek išgyveni dėl savęs, kiek esi egoistiškas – tiek esi tamsa“, – sako kunigas A. Kazlauskas.
Vaikystėje labiausiai laukdavo Kalėdų mišių
„Kol nebuvau kunigu, natūralu, gyvenau šeimos gyvenimą. Mes su tėvais, močiute ir broliu per Kūčias sėsdavome prie stalo. Buvo balta staltiesė, kalėdiniai valgiai, avižinis kisielius, kuris smirdėjo ir buvo baisiausias mums, vaikams, bet jį valgydavo mama ir močiutė.
Tą vakarą buvo papuošiame ir Kalėdų eglutė. Tik noriu dar atkreipti dėmesį, kuo anksčiau papuošite, tuo anksčiau nusibos tos visos puošmenos. Pastebėjau, kad iki Trijų karalių dabar net neišlaukiama ir viskas anksčiau išmetame. Mes puošdavome Kūčių vakarą, o mieste puošdavo gruodžio 26 dieną, kad ji būtų Naujiesiems metams. Kūčių vakarą mes tik susilaužydavome plotkelę – mama verkdavo, nes tėvas būdamas doru komunistu nesižegnodavo.
Tik vėliau, kai jį išmetė iš komunistų partijos dėl sūnaus, kuris ruošiasi stoti į kunigų seminariją, nors apie savo ketinimus nebuvo prasitaręs nei tėvui, nei motinai. Po to vieną vakarą tėvas ir persižegnojo, nes komunistas jau nebebuvo“, – apie savo šeimos Kūčias pasakoja jis.
A. Kazlauskas sako, kad jam labai rimta ir įprasta po Kūčių vakarienės lankytis mišiose, kai susirinkdavo pilna bažnyčia žmonių, iš didžiųjų miestų sugrįždavo studentai ir tai buvo didelė šventė visai bendruomene.
„Kai tapau kunigu ir buvau paskirtas į bažnyčią, niekur nebuvo Kalėdos nakties mišių, išskyrus dvi bažnyčias. Net mano rektoriui nebuvo įprasta dalyvauti piemenėlių mišiose, tačiau aš jį įkalbėjau ir kitais metais darėme Kalėdų mišias“, – prisimena jis.
