Jahidnė, esanti 140 kilometrų nutolusi į šiaurės vakarus nuo Kyjivo, visai šalia Černihivo miesto, esančio netoli sienos su Baltarusija ir Rusija, beveik mėnesį buvo okupuota rusų kareivių.
Miegodavo prisirišęs prie turėklų
Užpuolę šalį, jie ginklu išvarė vyrus, moteris ir vaikus iš savo namų, keturias savaites juos laikė vietos mokyklos rūsyje – maždaug 65 kvadratinių metrų ankštame kambaryje uždarė daugiau nei 130 žmonių, praneša BBC.
Šešiasdešimtmetis Mykola Klimčiukas buvo vienas iš jų. Jis pasiūlė aprodyti rūsį. Lipant žemyn trumpais laiptais pasijautė nemaloni ligos ir yrančių kūnų smarvė.
Kambarys buvo purvinas – ant grindų primėtyta čiužinių, drabužių, batų ir knygų, rūsyje buvo keturios mažos lovytės, o kampe – krūva stalo įrankių ir indų.
Mykola nuvedė tiesiai į tolimiausią kambario galą. „Tai buvo mano pusė metro erdvės. Aš miegojau stovėdamas“, – sakė jis. Jo balsas prikimo ir jis pradėjo verkti. „Čia skarele prisirišdavau prie turėklų, kad nenugriūčiau miegodamas. Taip praleidau 25 naktis.“
Mykola sakė, kad niekas negalėjo pajudėti, nes kilo rizika užlipti ant žmonių. Tarp nelaisvėje laikomų žmonių buvo apie 40 ar 50 vaikų, įskaitant kūdikius. Jauniausiajai buvo vos du mėnesiai.
Rusijos pajėgos greitai pasiekė tokius kaimus kaip Jahidnė, kai pradėjo šturmuoti Černihivą. Ištisas savaites miestas, kuriame gyvena apie 300 tūkst. žmonių, buvo okupuotas, nes Rusijos pajėgos jį apsupo ir bombardavo, sulaukę ukrainiečių pasipriešinimo.
Rusų kariai taip pat sugriovė tiltą kelyje į sostinę Kyjivą, todėl gyventojai neturėjo, kur bėgti. Dabar rusai pasitraukė po to, kai nesėkmingai bandė užimti Kyjivą.
BBC buvo viena pirmųjų žiniasklaidos priemonių, pasiekusi Jahidnę ir parodžiusi, kokį siaubą teko išgyventi okupacijos ir bombardavimų metu.
Gyveno tarp mirusiųjų kūnų
Žmonės, gyvenantys arti sienos, bijo, kad rusų pajėgos greitu metu vėl sugrįš. Penkiolikmetė Anastasija buvo uždaryta rūsyje kartu su savo tėvu ir močiute.
„Vietos beveik nebuvo. Mes gyvenome sėdėdami. Miegojome sėdėdami. Nors visai nemiegojome. Tai buvo neįmanoma. Tiek daug bombų krito aplink mus. Tai buvo nepakeliama“, – sakė ji.
Kambaryje nebuvo ventiliacijos. Du rūsio langai buvo užkalti lentomis.
„Per visą laiką, kiek čia buvau, žuvo 12 žmonių“, – sakė Mykola.
Dauguma jų buvo pagyvenę žmonės. Nuo ko jie mirė, neaišku, bet Mykola mano, kad kai kurie užduso. Kai žmonės mirė, jų kūnų nebuvo galima išnešti. Rusų kariai neleisdavo to daryti kasdien. Dėl nuolatinių kautynių už rūsio sienų – minosvaidžių sprogimų, šūvių – tai taip pat buvo pavojinga. Tai reiškė, kad žmonės, įskaitant vaikus, valandų valandas, o kartais ir ne vieną dieną gyveno tarp lavonų, kol juos galiausiai galėdavo išnešti į lauką.
„Buvo labai baisu. Pažinojau žuvusius žmones. Jie su mumis elgėsi labai maloniai. Buvo be galo liūdna, kad jie tiesiog mirė čia, be jokios priežasties“, – sakė Anastasija.
„Normaliomis sąlygomis jie nebūtų žuvę. Putinas yra karo nusikaltėlis“, – sakė Mykola. „Mano pėdos buvo pradėjusios tinti. Bet aš vis galvojau, kad turiu išgyventi. Turiu išgyventi dėl dukros ir dviejų anūkų.“
Kasnakt sapnuoja košmarus
Dažniausiai žmonės nebuvo leidžiama išeiti net pasinaudoti tualetu. Vietoj jų buvo naudojami kibirai.
„Kartais kariai išvesdavo žmonės, kad panaudotų juos kaip skydus“, – pasakojo Mykola.
Jiems buvo leidžiama gaminti maistą ant atviros ugnies du kartus per dieną. Kaimas turėjo pakankamai maisto atsargų, vandenį sėmė iš šulinio.
Vienas rusų karys Mykola pasakė, kad jiems buvo pasakyta, kad jie Ukrainoje bus vos keturias dienas, per kurias užims Kyjivą. Iš Jahidnės rusų kariai pasitraukė tik balandžio 3 dieną.
Kaime šiuo metu yra ukrainiečių kariai, dauguma gyventojų evakuoti į netoliese esančias vietoves.
„Kiekvieną naktį pabundu daugybę kartų. Visada atrodo, jog girdžiu apšaudymą. Išsigandusi bėgu pas tėvus“, – pasakoja Anastasija.
Rusai užėmė tokius kaimus kaip Jahidnė šalia Černihivo, siekdami apgulti miestą ir galiausiai perimti jo kontrolę. Jiems nepavyko patekti į miestą, tačiau daugelis jo dalių buvo sunaikintos, o pareigūnai teigia, kad žuvo apie 350 civilių.
Rusijai pasitraukus iš Černihivo apylinkių, savanoriai pradėjo laidoti žuvusiuosius. Vienoje vietinės kapavietės dalyje dabar pilna naujų kapų, prie kiekvieno jų priklijuota nuotrauka, siekiant identifikuoti asmenis. Karo išskirtos šeimos atvažiuoja pažiūrėti, ar ras artimųjų kapą.
Ukrainos pareigūnai pranešė, kad Rusijos lėktuvas subombardavo vietinį futbolo stadioną. Lauko centre, kur nukrito bomba, matomas milžiniškas krateris. Kita bomba suniokojo dalį tribūnų.
Per akimirką netenka visko
Taip pat stipriai nukentėjo šalia stadiono istoriniame pastate įsikūrusi vaikų biblioteka. Kai kurios miesto dalys kone visiškai sunaikintos. Novoselivkoje, Černihivo šiaurėje, sunaikinta viskas. Ten, kur turėjo stovėti namai, guli akmenų ir plytų krūvos. Gatvėse mėtosi vaikiškos striukės, meškiukai, kiti žaislai.
62 metų Nina Vynnyk ir jos anūkas, 10-metis Danylo, parodė savo namus – neliko nieko, viskas, kas buvo viduje ir aplink, sunaikinta. Ninos dukra, Danylo mama, 39-erių Liudmila neteko kojos ir yra ligoninėje.
Kai pradėtas apšaudyti Ninos namas, jie visi nubėgo į kito žmogaus namus, tikėdamiesi rūsyje rasti prieglobstį. Bet ir ten viskas buvo subombarduota.
„Netikėtai pasigirdo sprogimas. Kažkam įvyko smegenų sukrėtimas, kažkas sužeistas. Kai ėmiau suprasti, kas vyksta, išgirdau, kad dukra rėkia: „Mamyte, mamyte, aš neturiu kojos“. Buvo siaubinga“, – pasakojo Nina.
Liudmila nušliaužė į saugią vietą ir buvo nuvežta į ligoninę.
„Atrodo, kad tai baisus košmaras. Tai negali būti tiesa. Kodėl mūsų valdžia mūsų neįspėjo? Kodėl jie mūsų neevakavo?“, – klausė Nina.
Ame gyveno keturios jos šeimos kartos. „Per vieną akimirką nebeliko nieko. Nežinau, kur gyvensiu žiemą“, – sakė ji.
