Gyvendami Anglijoje su draugu rinkomės atostogas – norėjome saulės, kontinentinės Europos ir kultūros. Apžvelgę Maltą, Kretą ir Ispanijos salas, vis tik nusprendėme keliauti į amžinąja tituluojamą Romą. Mūsų negąsdino nei didesnės kainos, nei marios turistų – viduje kirbėte kirbėjo noras išbandyti kuo daugiau to gėrio, kurį gali pasiūlyti Italijos sostinė – įskaitant maistą, madą ir neišdildomą kelionę istorijos vingiais. Ir tikrai nenusivylėme. Sutikčiau ir dar ne kartą grįžti į tą tobulą miestą, kuriame pinasi karštas temperamentas, senovės dvasia ir daug daugiau įdomybių, nei gali pamatyti per 7 ar 10 dienų.
---------------
Su kurprinėmis ir plačiomis šypsenomis išsilaipinę Leonardo da Vinči-Fiumicino oro uoste buvome sutikti karštos oro bangos – juk Didžioji Britanija orais nelepina. O čia beliko tik vėduotis skrybėle ir grožėtis nepaprasto mėlynumo dangumi… Nors buvo dar tik gegužės mėnuo, mums tai jau buvo kuo tikriausia vasara.
Pasiekę Romą traukiniu ir išsiaiškinę miesto metro sistemą netrukus pasiekėme savo viešbutį. Jis buvo netoli centro, tad manėme išsirinkę optimalų variantą – patogus susisiekimas ir mažai triukšmo. Tačiau įėjus į jį laukė iš pirmo žvilgsnio ne pačios geriausios naujienos – tą pačią dieną buvo kilęs gaisro pavojus, tad visi svečiai buvo evakuoti… Akimirką švystelėjo mintis: negi Roma mus sutiks taip nedraugiškai? Juk daug kas yra girdėjęs istorijų apie itališką charakterį, kuomet problemų sprendimas užtrunka labai ilgai... Tačiau buvome maloniai nustebinti – mums netrukus pranešta, kad esame perkeliami į kitą viešbutį pačiame miesto centre, gauname dovanų pusryčius ir tuojau su taksi būsime nuvežti į vietą. Nors ir pavargę po keliones apsidžiaugėme operatyvumu ir netrukus jau važiavome taksi…
O dievai, dievai, ar velnias mane nešė į šitą galerą! – pamąsčiau, kai taksistas lėkė siauromis gatvelėmis nežmonišku greičiu tuo pačiu bandydamas bendrauti su mumis laužyta anglų kalba, rėkti ant visų, anot jo, nevykėlių eismo dalyvių ir dar rūkyti bei kalbėti telefonu... Nė karto dar taip nesidžiaugiau išlipusi iš taksi. Ir tikrai žinau, kad nevietiniams tikrai nerekomenduočiau bandyti vairuoti Romoje. Na, nebent esate temperamentingi kaip italai...
Galiausiai sutvarkė visus formalumus ir palikę kuprines kambaryje galėjome pamiršti ir kelionės staigmenas, ir nuovargį – mūsų laukė pirmas vakaras jau tamsoje paskendusioje Romoje. Gyvenimas čia virte virė – kas skubėjo linksmintis, o kas – vėlyvos vakarienės. Vienoje iš judresnių gatvių prisėdome vakarieniauti ir mes: naminis vynas, tikros picos ir visus iki tol valgytus saldumynus verčiantis pamiršti tiramisu leido aiškiai suprasti - mes tikrai esame Italijoje.
Kadangi visos kelionės istorijoms reiktų skirti bent 20 lapų, noriu pasidalinti trimis patyrimais, kurie ne tik atskleis dalį kelionės žavesio, bet galbūt kam nors taps ir mažyte nuoroda tyrinėjant amžinąjį miestą…
Tobuli ledai
Nesu didelė saldumynų mėgėja, tačiau neparagauti kuo įvairiausių gelato Italijoje būtų tikra nuodėmė. Todėl su draugu stengėmės jos nepadaryti… Ledų ieškojome kiekvieną dieną – išbandėme juos ir pačiame Romos centre ir mažutėse siaurose gatvelėse prie Fontana di Trevi. Nuo pistacijų iki kramto mosios gumos, nuo absento iki Stracciatella – ragavome, lyginome ir, žinoma, mėgavomės. Ir tuomet mus pasiekė žinutė iš Anglijoje gyvenančio draugo, kuris primygtinai liepė psilankyti “Old Bridge” ledainėje, įsikūrusioje prie pat Vatikano sienos. Suradę nurodytąją vietą nustebome: nepaisant karščio prie mažutės ledainės rikiavosi ilgų ilgiausia eilė, kurioje netrūko nei vietinių, nei turistų, nei… vienuolių. Tokia įvairovė sudomino, tad pasiryžome laukti. Turiu pripažnti, kad pusvalandis atokaitoje nežavėjo… Kai galiausiai įėjome į mažulytę ledainę, pamatėme, kaip joje nesustodami sukosi trys pardavėjai – dviejų skonių ledai su didžiuliu kiekiu plaktos grietinės ant viršaus čia tekainuoja 2,5 euro. Bet svarbiausia yra šių ledų skonis… Tikri grietininiai ledai, gaivinantys šerbetai su vaisių gabaliukais – vieną tokią porciją valgiau tiek pat laiko, kiek ir jos laukiau – visą pusvalandį. Visas likusias atostogų dienas, kai tik nebūdavome išvykę iš Romos miesto, čia buvo mano pietūs.
Žiupsnis istorijos
Atvykus į Romą daugelis nori pamatyti Vatikaną ir Šventojo Petro baziliką, Kapitolijaus kalvą, Palatino kalvą, Koliziejų ir Adriano mauzoliejų, žinomą kaip Šventojo Angelo pilis, ir Panteoną. Vienintelis dalykas, kuris man nepatikdavo keliaujant po šiuos turistų magnetais vadinamus objektus – tvoros, draudimai eiti, tirti pačiam… Žinoma, suprantu, kad norint, jog šie objektai išliktų ir ateities kartoms, juos būtina saugoti ir prižiūrėti, nes kitu atveju ir sienos gali būti išnešiotos po gabalėlį, ir vandalai gali neprastai pasidarbuoti. Tačiau vis tik jaučiau norą patyrinėti kitaip - laisviau ir drąsiau. Tokią galimybę mums suteikė už maždaug pusvalandžio kelio nuo Romos esanti Ostia Antica – didžiulė archeologinių kasinėjimų vieta. Anksčiau čia stovėjo Senovės Romos uostas. Didžiulėje, sienų apjuostoje teritorijoje netrūksta nei namų, nei kelių, nei skulptūrų ar mozaikų liekanų ir fragmentų… Pagrindinis traukos centras – žavingas, gerai išsilaikęs anfiteatras ir turgaus aikštė. Čia nėra ženklų – nelipti, negalima eiti. Taigi, gali pamatyti tiek, kiek pats esi pasiryžęs – gali lipti, ieškoti, prieiti, paliesti…
Klajodama po uosto griuvėsius nuovargį pajutau po ketverto valandų, bet šypsena vis neblėso. Būnant šioje vietoje ne tik atgijo istorinės žinios, bet jos tiesiog pasidarė tikros – čia ir dabar esi su amžių palikimu. Nors mėgavausi šia patirtimi ir tuo, kad visko neužgožia turistų srautai, tai kartu šiek tiek ir nuvylė – negi daugeliui tikrai įdomu tik tai, apie ką rašo turistiniai lankstinukai…
Vatikano muziejų paslaptys
Muziejai – neįdomūs ir vienodi? O kokiuose lankotės? Nors esu mačiusi Versalio rūmus, Luvrą, Britų muziejų ir Žiemos rūmus, vis tik leidausi įkalbinama užsukti ir į Vatikano muziejų. Nors buvo galimybė aplankyti vos porą salių ir pamatyti Siksto komplyčią (tokią paslaugą siūlo daugybė įkyrių gidų, pažadančių, kad jiems sumokėjus neteks laukti nei vienoje eilėje), pasirinkome į muziejų eitų savarankiškai – tik su lankstinukais ir žemėlapiais. Ir tikrai – filmai ir pasakojimai apie šiuos istorijos ir žinių lobynus beveik neperdėti. Iėjęs pakliūni tarsi į laiko labirintus, kai prieš akis atsiveria šimtmečiai ir epochos. Čia Jūsų laukia ne tik Senovės Graikija ir Roma, bet ir tamsieji viduramžiai, atradimų amžiai, renesansas, etc. Nors daugelyje salių eksponatai atspindi konkrečią epochą, kartais galima aptikti ir išimčių – pavyzdžiui, žemėlapių salė.
Kai galiausiai pasiekiama Siksto koplyčia – oficiali popiežiaus rezidencija, kurios lubas freskomis papuošė garsusis italų Renesanso dailininkas Mikelandželas – pajunti tikrąją Vatikano reikšmę ir galią. Čia nuščiūva minia ir praradusi žadą vieningai spokso į garsujį freskos epizodą “Adomo sutvėrimas”. Tokie vieno žmogaus darbai verčia susimąstyti apie gabumus, pasiekimus, tikslus ir neribotas galimybės. O Vatikane tokių istorijų per ilgus amžius netrūksta. Būtent čia geriausiai suvoki ir tą muziejaus “erzinimą” – visi žino, kad parodoma toli gražu ne viskas, kas yra sukaupta, o patys raštai saugomi po septyniais užraktais…
---------------------
Roma yra nepaprastai turtinga, žavi ir stulbinanti, jei tik yra noro ir galimybių ją patyrinėti. Net ir ketvirtą kartą grįžus čia ir jau vaikštinėjant mieste be žemėlapio, staigmenų netrūksta už kiekvieno kampo. Kiekvienam siūlyčiau čia apsilankyti – juk visi keliai veda į Romą, kuria nusivilti reikia įpatingų gebėjimų. Nebent nežinai, ko čia atvykai.
Edita Čepulytė
