Savarankiškai įveikti sunkumus vaikai turėtų mokytis nuo mažumės. Tačiau kai kurie sunkumai – išties ne jų jėgoms. Kad ir konfliktas su mokytoju vaikui, dar neišsiugdžiusiam pakankamai diplomatinių gebėjimų.
Ar verta tikėtis, kad konfliktinėje situacijoje jis pats sugebės vadovautis šaltu protu ir rasti tinkamiausią sprendimą? Vargu. Taigi jei jūsų vaikas linkęs veltis į konfliktus su mokytojais – pats metas įsikišti. Be abejo, ne mūru stojant tarp pedagogo ir vaiko, bet padedant savo atžalai susigaudyti problemos subtilybėse, parodyti, jog viską galima išspręsti ne ginču, o konstruktyviu dialogu.
Tiesa, jei moksleivis vis dėlto nelabai susivokia – su mokytoju reikėtų pasišnekėti ir tėvams. Ne tam, kad paaštrintų konfliktą, o tiesiog sulyginant abiejų pusių „svorio kategorijas“.
Dėl ko kilo ginčas?
Visų pirma svarbu išsiaiškinti ir tinkamai įvertinti situaciją. Kuo anksčiau imsitės ją spręsti – tuo geriau. Idealu, jei kylančią audrą pastebėtumėte anksčiau, nei kuri nors pusė – t.y. vaikas ar mokytoja – jums pasiskųs. Štai keletas požymių, iš kurių galite spręsti, kad vaikas ėmė pykti ant mokytojo:
• Mokinukas staiga ėmė atsainiau, nei ligi šiol, domėtis mokslu. Jei vaikas jau ne pradinukas ir jam skirtingas disciplinas dėsto skirtingi mokytojai, ypač vertėtų atkreipti dėmesį, jei kurios nors disciplinos jis ėmė labai nemėgti, neruošia namų darbų, gadina sąsiuvinius, vadovėlius. Dažnai taip atsitinka dėl susidariusių spragų. Jei vaikas praleido keletą pamokų ar neišmoko svarbios pamokos, gali būti, kad jis pradeda nebesuprasti dėstomo dalyko, dėl to trukdo pamokos darbą, kalbasi, piešia, šūkauja ar žaidžia mobiliuoju telefonu.
• Vaikas piešia mokytojo karikatūras, kalbėdamas apie mokytoją pyksta, jį erzina net jūsų užduoti klausimai apie konkrečias pamokas.
Norint gerai suprasti konfliktą ir imtis kokių nors priemonių, labai svarbu išklausyti abi puses. Tačiau būkite pasirengusi, kad... jų pozicijos gali labai skirtis ar net prieštarauti viena kitai.
Pokalbis su vaiku
Visų pirma pokalbio su vaiku tikslas – suteikti jam galimybę išreikšti savo negatyvias emocijas. Tik tada sūnus ar dukra bus pasirengę priimti jūsų pagalbą ir ieškoti konstruktyvių sprendimo variantų. Aptardama konfliktą su vaiku atkreipkite dėmesį į keletą detalių:
• Pasakodamas apie konfliktą su mokytoju vaikas gali verkti, kalbėti pakeltu balsu, nemandagiai, mokytoją vadinti tik pravardėmis ir pan. Nepamirškite – taip jis išlieja emocijas, todėl nestabdykite, netaisykite jo kalbos ir nekomentuokite jo žodžių bei kalbos manieros.
• Kai vaikas baigs pasakoti savo emocingąją konflikto versiją, tik tada paprašykite detalizuoti tai, kas jūsų manymu svarbu ir reikšminga: pavyzdžiui, pasiūlykite vaikui prisiminti, nuo kada, jo nuomone, mokytojas pradėjo jo nemėgti, kokiose būtent situacijose pedagogas būna neteisus ir pan.
• Kalbėdamasi su vaiku nesidrovėkite jį guosti, užjausti, stenkitės suprasti. Tačiau net ir manydama, kad vaikas teisus, susilaikykite ir nekritikuokite mokytojo. Jūsų tikslas – parodyti, kad nei mokytojas vaikui, nei pats vaikas mokytojui nelinki nieko blogo, tiesiog abu dėl tam tikrų priežasčių supyko ir nebesupranta vienas kito. Išsprendus problemą pykčiui vietos neliks.
• Pokalbio pabaigoje nutarkite, kaip elgsitės toliau. Puiku, jei savo sprendimų variantų pasiūlys ir jūsų vaikas. Pavyzdžiui, jis gali pasižadėti pats nebeprovokuoti konfliktinių situacijų, atidžiau ruošti namų darbus.
Tačiau likti vien pasyviu klausytoju ir patarėju kartais neužtenka. Jei konfliktas išties ne vienkartinis, geriausia bus pasikalbėti ir su mokytoju. Be abejo, ne pamokų metu, o po jų.
Pokalbis su mokytoju
Tikėtina, kad kalbėtis su mokytoju nebus lengva. Ypač todėl, kad... galite išgirsti visai kitokią versiją, nei pasakojo jūsų vaikas. Ir net nebūtinai todėl, kad mokytojas ar vaikas meluoja – paprasčiausiai tai bus du skirtingi požiūriai į tą patį konfliktą. Nors, tiesa, gali būti, kad vaikas šį bei tą ir nutylėjo ar paprasčiausiai neatkreipė dėmesio į keletą esminių dalykų arba siekė juos nuslėpti norėdamas persukti situaciją jam reikiama linkme. Vaikai, kaip ir suaugę, papuolę į nemalonią situaciją ir pasielgę netinkamai retai pripažįsta savo klaidas, o stengiasi nuslėpti tam tikrus faktus arba kaltinti aplinkybes.
Atkreipkite dėmesį, kaip mokytojas apibūdina mokinio elgesį. Jei kalba pernelyg apibendrintai (pvz. teigia, kad jūsų atžala triukšmauja, trukdo pamokos eigą, erzina klasės draugus ir pan.) – paprašykite, pateikti konkrečių pavyzdžių. Ne kaip kaltės įrodymų, o kad galėtumėte susidaryti aiškesnį vaizdą: gal tai, ką mokytojas vadina įžūliu erzinimu, jūsų vaikas traktuoja kaip visai nekaltus juokus?
Įvertinkite ir mokytojo darbą, ne tik vaiko teises. Jei mokinys negerbia mokytojo ir pamokos metu žaidžia telefonu ar triukmšauja, pabandykite įsivaizduoti, jei į tokias sąlygas reikėtų papulti jums. Savo vaiką galite pabarti, timptelti už ausies ar už bausmę apriboti mobiliojo telefono sąskaitą. Tuo tarpu mokytojas gali tik kalbėti. Vertindami savo vaikų elgesį, pagalvokite, kaip dažnai su vaiku susitariate žodžiais, negrąsindami nubausti ir nebausdami? Nepavyksta niekada? Tad mokytojui be tėvų pagalbos susitvarkyti su tokiu išdykėliu yra praktiškai neįmanoma.
Išsiaiškinus pedagogo poziciją bus lengviau subtiliai pasiūlyti vaikui problemos sprendimą. Tačiau jei nutiko taip, kad jums nepriimtina pedagogo pozicija – taip pat nesidrovėkite to pasakyti. Nepamirškite, jog vis dėlto kilus konfliktui tarp moksleivio ir mokytojo gerokai didesnė dalis atsakomybės užgula būtent pedagogo pečius: jūsų vaikas – tik mokinys, o mokytojas turi ne tik jį mokyti, bet ir drauge su jumis auklėti bei užtikrinti gerą atmosferą klasėje, o susitvarkyti su dvidešimčia padūkėlių yra tikrai nelengvas darbas.
Profilaktinės priemonės
Svarbiausia priemonė, sauganti moksleivį nuo konfliktų su mokytojais – jo geri santykiai su... tėvais. Ir tai neturi nieko bendro su papirkinėjimu „jei gerai mokysiesi – tai...“. Tėvai turėtų dalyvauti atžalos mokymosi procese kaip svarbiausi pagalbininkai.
Ar verta priminti, kad norėdami išvengti nesusipratimų turėtumėte sąžiningai lankytis tėvų susirinkimuose ir geranoriškai pagelbėti įvairioje popamokinėje veikloje – jei tik turite galimybę, lydėti atžalos klasę į ekskursijas, pasiūlyti savo pagalbą rengiant šventinę vakaronę ar gaminant eksponatą kokiai nors proginei parodai. Tai padės jums geriau pažinti atmosferą klasėje ir laiku sureaguoti į galimus konfliktus.
