Rapolas Tamošiūnas
Viduramžiais tobulą veidrodžių gamybos technologiją buvo įvaldę Venecijos meistrai. Meistrui, atskleidusiam savo amato paslaptį, grėsė mirtis.
Kuria miražus
Veidrodis keri ne tik savybe atspindėti daiktus, bet ir mistiška aura. Ne veltui daugelyje pasakų veidrodis turi nepaprastų galių. Net ir išaugę iš pasakų klausytojų amžiaus daugelis linkę mistifikuoti veidrodžius: esą ten galima pamatyti dvasių ar vaiduoklių. Toks tikėjimas atsiranda, nes atspindėdamas realius daiktus veidrodis gali sukurti miražų ir neegzistuojančių erdvių.
Visiems puikiai žinoma gudrybė: pakabinus veidrodį ant sienos galima vizualiai praplėsti siaurą patalpą. Be to, veidrodis gali ne tik „sukurti dvynius“, bet ir „ištrinti“ daiktus. Paprasta komoda, padengta veidrodinėmis plokštelėmis, tarsi ištirpsta, tampa neapčiuopiamu miražu.
Karalių užgaidos
Veidrodžių gamybos paslaptys buvo saugomos itin skrupulingai. Pirmieji veidrodžiai ir dideli stiklo lakštai buvo sunkiai įsivaizduojamos vertės: vienas veidrodis kainavo tiek pat, kiek vidutinio dydžio dvaras, už vaizdą atspindintį stebuklą turtuoliai mokėdavo du kartus daugiau nei už tokio pat dydžio garsiausio to meto dailininko paveikslą.
Ypač prabangiais veidrodžiais savo rūmuose puikavosi Anglijos karalius Henrikas VIII ir Prancūzijos karalius Pranciškus I. Visus nurungė Liudvikas XIV: norėdamas priblokšti svečius prabanga ir puošnumu, Versalio rūmuose atidarė ilgą veidrodžių galeriją, ten ant sienų kabojo daugiau kaip 300 nepaprasto dydžio veidrodžių. Valdovas tikslą pasiekė: kiekvienas galerijos lankytojas buvo pakerėtas nepakartojamo reginio.
Tinka ir dabar
Žiupsneliu karališko aristokratiškumo, renkantis baldus su veidrodžio ar stiklo inkrustacijomis, galima „pagardinti“ ir šiuolaikinį interjerą. Atspindėdamos šviesą veidrodinės detalės tarsi „aptaško“ patalpą šviesos purslais ir suteikia interjerui iškilmingumo. Paprasčiausia veidrodinė širma, kurios stiklinis paviršius padengtas rombo formos tinkleliu, primenančiu viduramžių laikų langų groteles, gali sukurti turtingos ponios buduaro įvaizdį. Medinius širmos rėmus galima papuošti bronzinėmis arba pasidabruotomis inkrustacijomis.
Dvariško puošnumo elementai dera ir prie šiuolaikinių baldų. Stilių ir epochų maišymo rezultatai kartais gali būti stulbinami. Svarbiausia – neperlenkti lazdos ir senoviškus elementus bei veidrodinius ar stiklinius intarpus naudoti saikingai. Klysta manantieji, kad puošnūs baldai su veidrodiniais intarpais tinka tik prabangiems namams. Antikvarinė komoda su funkcionaliu veidrodžiu tarsi byloja, kad šiame bute gyvena jaunasis paveldėtojas, trumpam iškeitęs dvaro prieglobstį į miesto šėlsmą.
Istoriniai faktai
I amžiuje Romoje buvo pagaminti pirmieji veidrodžiai iš stiklo. Tokį veidrodį aprašo tuo metu gyvenęs Plinijus. Iki šių dienų yra išlikę II amžiaus veidrodžių pavyzdžių. Kol nebuvo išrastas stiklas, Egipte vietoje veidrodžių buvo naudojami gaminiai iš įvairaus metalo: vario, bronzos, sidabro ir kt. Šių metalų plokštelės buvo išlyginamos, nušveičiamos iki spindesio ir naudojamos kaip veidrodžiai. Sidabrinis veidrodis aptiktas ir Pompėjos pelenuose.
Arabai parabolinį veidrodį aprašė X a.
XI a. veidrodžius gamino Ispanijoje įsikūrė maurai.
XIII–XIV a. pagrindiniai veidrodžių gamybos centrai buvo Niurnbergas (Vokietija) ir Venecija (Italija). Šie miestai garsėjo itin aukštos kokybės gaminiais.
XIV a. išrastas stiklo pūtimas. Tuo metu veidrodžiai buvo gaminami pjaustant gaubtas stiklo formas. Tačiau tokiame veidrodyje atspindys nebuvo itin aiškus ir ryškus.
XVI a. pabaigoje, Renesanso epochoje Italijoje, Murano saloje, pradėta masinė veidrodžių gamyba naudojant šviną, gyvsidabrį. Žinoma, kad 1507 m. broliai Danzola del Gallo, dirbę Murano saloje, užpatentavo naują veidrodžių gamybos būdą. Tuo metu panašus veidrodžių gamybos būdas buvo žinomas Bohemijoje ir Flandrijoje.
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV persiviliojo veidrodžių meistrus iš Murano salos į Paryžių – šis įvykis dar žinomas kaip pirmasis pramoninis papirkinėjimas. Tuo metu atspindintis veidrodžio paviršius būdavo paruošiamas maždaug per 20 valandų.
1835 m. vokiečių chemikas Justas von Liebigas (Vokietija) atrado būdą, kaip stiklo paviršių padengti sidabro nitratų sluoksniu. Šis atradimas buvo šiuolaikinės veidrodžių gamybos pagrindas.
Dabar veidrodžiui pagaminti ant stiklo vakuume purškiamas plonytis lydyto aliuminio ar sidabro sluoksnis.
Parengta pagal dvykikakedziu.lt inf.
