Iš Mažeikių kilusi Sigita sako, kad kūryba ją lydi nuo pat vaikystės. Dar pradinėse klasėse ji pradėjo lankyti dailės mokyklą, o po baigusi vidurinę išvyko į Klaipėdą, kur ne tik tęsė mokslus Vilniaus akademijos Klaipėdos dizaino katedroje, bet ir rado savo meilę.
Dabar 3 berniukus auginanti moteris ne tik derina darbą ir motinystę, tačiau sugeba atrasti laiko ir savo pomėgiui – lėlyčių kūrimu.
Pasak Sigitos, ji, kaip ir kiekviena maža mergaitė, vaikystėje labai mėgo žaisti su lėlėmis. Tačiau daug lėlių ji neturėjo. Nepaisant to, būdama mergaite ji sugalvojo, kad lėles galima susikurti ir pačiai:
„Aš piešdavau popierines lėles, kurdavau joms popierinius rūbelius – saldainių dėžutės sprogdavo nuo mano kolekcijų (šypsosi). Mano vaikystės kambaryje mama laikė siuvimo mašiną ir niekada nedraudė ja naudotis. Su ta stebuklingąja mašina prisiūdavau draugių Barbėms rūbelių ir lėkdavau su mergaitėmis į lauką ar laiptinę žaisti“.
Nenurimo nepabandžiusi pati
Sigita juokiasi, kad vaikystė jau senokai baigėsi, o ji vis dar tebežaidžia su lėlėmis. Istorija, kaip ji susidomėjo lėlių kūrimu kartu yra ir labai paprasta, ir ypatinga. Prieš 12 metų nuėjusi pažiūrėti spektaklio, pertraukos metu ji pamatė teatro fojė esančią interjerinių lėlių parodą, o tada viskas ir prasidėjo:
„Tos lėlės mane taip užbūrė, kad antros spektaklio dalies nebemačiau, mintys sukosi tik apie tai, kaip aš grįžusi namo lipdysiu savo lėlę. Ir iš tikrųjų – tą patį vakarą mano rankos jau minkė modeliną, lankstė vielą, dėliojo medžiagų skiauteles“.
Pasak moters, pirmosios lėlytės buvo labai primityvios, juokingos, kiek šiurpokos, bet jai be galo brangios žmogystos.
„Su laiku atėjo įgūdis, keitėsi technika, medžiagos, todėl keitėsi ir lėlių anatomija, nuotaika ir ekspresija. Smagiausias kūrybos momentas yra, kai lėlei galiu įpūsti gyvybę, perteikti judesį ir sustabdyti akimirką“, – sako kūrėja.
Paslapčių, iš kur semiasi įkvėpimo irgi nėra. Ją paprasčiausiai įkvepia aplinkiniai:
„Idėjos gimsta spontaniškai, stebint mane supančius žmones… Tada imu į rankas modelino gabalėlį, o jis tarp pirštų ima ir atsimerkia, pradeda man šypsotis, mažos rankytės plačiais mostais mojuoja ir kojytės stojasi tvirtai ant pagrindo“, – meiliai pasakoja Sigita.
Sustoja laikas
Kiek laiko trunka sukurti vieną tikrovišką ar vieną iš brangaus drabužėlio pasiūtą lėlytę, Sigita nežino ir net nebando tų valandų suskaičiuoti. Pasak jos, kuriant lėlę laikas sustoja ir dažnai net nepastebi, kaip greitai prabėgo vakaras ir ruošiasi aušti naujas rytas.
„Kartais galiu sukurti darbą per keturias dienas, kartais įpusėta lėlytė laukia savo užbaigimo net keletą mėnesių. Lėlininkystė yra mano hobis, mano meditacija ir poilsis nuo darbo kompiuteriu, nes mano pagrindinė specialybė yra grafinis dizainas“, – sako ji.
Tiesa, ilgai savo sukurtomis lėlėmis Sigita taip pat džiaugtis negali, nes lėlytės greitai suranda savo namus:
„Jas nuperka, o aš, atsisveikinusi, supakuoju ir siunčiu į visas pasaulio puses. Lėlės pasibarsčiusios po beveik visus žemynus: Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ar Azijos šalyse. Dažna lėlė randa namus ir Lietuvoje. Beveik visada gaunu džiugių padėkų, o tai man labai svarbu, kaip ir kiekvienam kūrėjui smagu sulaukti pripažinimo“.
Kiekvienas drabužis turi savo istoriją
Kūrėja įsitikinusi – visi savose spintose turime bent vieną mylimą drabužį su širdžiai brangia istorija. Tas rūbelis gali būti išaugtas, su dėmele, skylute, bet labai mylimas, primenantis svarbias akimirkas.
„Todėl man kilo mintis, kurią pasiūliau mamoms – persiūti išaugtą vaiko drabužėlį į lėlytę. Taip lėlytės įgauna simbolinę prasmę, nes jos vilki pirmojo gimtadienio suknelėmis, pirmaisiais vaikučio marškinėliais, pasipuošia mylimiausiu sijonėliu“, – sako Sigita.
Ši moters idėja iškart susilaukė didžiulio dėmesio ir atsirado daug norinčių turėti lėlę iš brangaus sau drabužėlio.
„Mamos man paštomatu atsiunčia vaikučių rūbelius su brangiomis istorijomis – pirmojo gimtadienio suknytė, pirmosios klasės sijonėlis, mylimiausio personažo marškinėliai, močiutės (iškeliavusios Anapilin) numegztas megztukas ir daug kitų šiltų istorijų“, – šypsosi ji.
Pati moteris sako, kad ji palaiko Zero waste (liet. nulis atliekų) idėją ir visada stengiasi neišmesti daiktų, kurie dar gali tarnauti gavę antrą šansą. Todėl šios lėlytės iš panešiotų drabužėlių atsirado tarsi savaime:
„Jeigu reikia kažką sutaisyti, sulopyti, suklijuoti, pašlifuoti ir perdažyti – šeimyna neša į mano darbo kambarį. Mano kabinetas yra sulūžusių žaislų ir suplyšusiu rūbų ligoninė. Jeigu rūbelio nebegalima dailiai sulopyti, jis keliauja į mano lėlių dirbtuves ir atgyja antram gyvenimui kaip lėlės drabužėlis“.
