Atostogų kelionės automobiliu — fantastiškas poilsis. Bet ne visada reikia laukti atostogų. Galima sėsti į automobilį ir keliauti neturint jokio išankstinio plano, tik konkretų tikslą. Aišku, tokios kelionės nebūna tolimos, bet nuvažiuojama nemažai. Kur važiuoti? Kad ir į Čekiją — alus skanus, pilys ir dvarai kas 50 km, kainos nesikandžioja. Jei turite laisvą savaitėlę, važiuokite — net dešimtą kartą būdami Čekijoje atrasite ką nors naujo ir įdomaus.
Čekiški skaitymai
Nežinau, kaip jūs, bet aš keliones visada pradedu nuo skaitymo — „užkuriu“ internetą ir skaitau, ką apie mano kelionės tikslą rašo tautiečiai. Kadangi lietuviai labai mėgsta komentuoti, dalintis įspūdžiais, tai paprastai aprašymų apie vieną ar kitą šalį randu nemažai.
Apie Čekiją sužinojau daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad čekai yra linksmi ir draugiški žmonės. Kitoje vietoje sužinojau, kas jie visai nelinksmi, nedraugiški ir nepaslaugūs. Dar sužinojau, kad jų kelių policija labai baisi — miesteliuose tyko su radarais turistų, juos medžioja, o sumedžioję skalpuoja. Buvau apšviestas, kad Praha — turistų nutryptas neįdomus miestas, kad tikroji Čekija — maži miesteliai, nes tik ten gali pajusti čekišką dvasią, todėl tik po juos ir reikia važinėti, o į Prahą lai keliauja tos turistų bandos, kurios į Čekiją važiuoja autobusais. Sužinojau, kad alus Čekijoje labai pigus, gal kokie du litai kavinėje, nakvynę pakelės moteliuose taip pat galima rasti gana pigiai.
Kiek tuose skaitymuose teisybės? Gal 10 proc., o gal ir mažiau. Tačiau internete radau auksinę mintį, kurią parašė vienas vyrukas ir kurią turi įsidėmėti kiekvienas, po Čekiją keliaujantis automobiliu: „Čekijoje reikia lankytis ne gražiuose miesteliuose, bet tik labai gražiuose miesteliuose“.
Aukso žodžiai. Būtinai įsidėmėkite, jei vyksite į tą šalį.
Čekiška realybė
Taigi nuo skaitymų pereikime prie įspūdžių. Kokie tie čekai? Draugiški ar nedraugiški? Trumpos, savaitę ar 10 dienų trukusios kelionės metu, manau, kiekvienas pastebės, kad draugiškumu jie nelabai kuo skiriasi nuo lietuvių, vadinasi, yra visokių žmonių. Teko matyti tokią susiraukusią barmenę, kad nuo jos net rūgštu kaip nuo čekiško vyno (yra toks gėrimas) pasidarydavo. Teko matyti labai maloniai aptarnaujančių žmonių. Teko bendrauti ir su tokiais, apie kuriuos galima pasakyti tik tiek: dirba savo darbą, ir viskas.
O kaip jų policija? Ar labai intensyviai medžioja vairuotojus? Per devynias dienas tik kartą mačiau kelių policininkus su greičio matuokliu — stovėjo autostradoje, pačioje atviriausioje vietoje, stacionarų radarą išsitempę į lauką, o automobilį palikę su įjungtais mėlynais švyturėliais, kad iš kitos parapijos matytum, kur jie greitį matuoja. Gal kitiems pasitaikė per dieną po kelis kartus juos sutikti?
O kaip alus? Ar tikrai kavinėje 2 litus kainuoja? Na, nežinau, gal kur miesto pakraštyje, gal kokioje apšnerkštoje skylėje, kur vietiniai girtuoklėliai lankosi. Miestelių centruose — nes gerti čekišką alų patariama gražiame rotušės ar pilies fone — jis kainuoja nuo 3,5 lito už bokalą (0,4 ar 0,5 l) iki 5 litų. Paieškojus galima rasti ir brangiau, o Prahos centre ir ieškoti nereikia, ten viskas visur labai brangu.
O kaip nakvynė? Viskas priklauso nuo to, ko siekiama. Jei pusę dienos paaukosi kokio nors pigesnio motelio, kurie gausa nepasižymi, paieškoms ir paskui visą vakarą praleisti kur nors laukuose ar vienkiemyje, tai tikrai bus pigiau. Jei nakvynei rinksies mažų miestelių centrus, bus brangiau, net, sakyčiau, brangoka.
800 nuobodžių kilometrų
Į Čekiją galima keliauti keliomis kryptimis, bet visi keliai ves per Lenkiją. Lenkija ant Europos žemėlapio — kaip didelis blynas per visą keptuvę, tad kad ir į kokią Vakarų ar Centrinės Europos šalį važiuotum, tą blyną vis tiek turėsi įveikti — tai beveik 800 km lenkiškų kelių, kurie labai sparčiai gerėja, daugelis virsta puikiomis autostradomis. Nenori važiuoti per Lenkiją, važiuok į Suomiją. Arba kišk automobilį į keltą ir plauk į Vokietiją. Jei Suomijos nesinori, o keltas per brangu arba ne ta kryptimi plaukia, teks važiuoti per Lenkiją. Lenkiją galima įveikti dviem būdais — linksmai arba sukandus dantis. Keliaujant linksmai, galima sustoti pernakvoti Varšuvoje ir vaikams dramblį arba raganosį zoologijos sode parodyti. Bet paprastai, jei kelionės tikslas labai toli, Lenkija įveikiama sukandus dantis, o vaikai taip ir lieka gyvo dramblio nematę.
Čekija nėra toli, tuoj už Lenkijos, todėl Lenkiją, bent jau važiuojant į priekį, įdomiau įveikti linksmai. Važiuojant atgal niekada nekyla noras Lenkiją įveikti linksmai.
Kelionę į Čekiją galima suderinti su dviejų nuostabių Lenkijos miestų — Vroclavo ir Krokuvos — aplankymu. Jie vienas nuo kito gerokai nutolę, bet vieną miestą galima aplankyti važiuojant į priekį, kitą — atgal. Abu miestai yra nuostabūs, su labai gražiais senamiesčiais, bet labai skirtingi. Iš Vroclavo galima sukti nuostabaus Čekijos miestuko Libereco link ir nuo ten pradėti kelionę. Iš Krokuvos galima sukti Brno link ir pažintį pradėti nuo Čekijos gamtos — urvų, olų ir pan.
Mano planuose pirmiausia turėjo būti Liberecas, tačiau velnias nunešė aplankyti Zgoželecą ir... velnias pakišo neįtikėtinų nuotykių.
Pilkas ir spalvotas
Zgoželecas turbūt labiausiai nuo Lietuvos nutolęs Lenkijos miestelis. Jis pastatytas ant Lenkijos ir Vokietijos sienos. Miestas neišvaizdus, nedidelis, net, sakyčiau, nykokas. Per miesto vidurį teka nedidelė upė — gal kaip Nevėžis, bet tikrai ne didesnė. O už upės jau Vokietijos miestas Gorlitz — visiška priešingybė Zgoželecui. Būdamas lenkas, emigruočiau iš to Zgoželeco į kokį nors kitą Lenkijos miestą ir niekada negrįžčiau, bet jie ten gyvena. Reikalas tas, kad Gorlitz labai gražus ir išpuoštas Rytų Vokietijos miestas. Kaip saldainiukas. Visą tą grožį lenkai, gyvendami savo pilkame Zgoželece, mato kas dieną, nes jiems viskas kaip ant delno — Gorlitz senamiestis yra ant kalno, tad matomas iš daugelio lenkiško miesto vietų. Įspūdinga katedra, vienuolynas, namai kaip iš pasakos. Aš taip negalėčiau ten gyventi — arba suburčiau judėjimą „Nudažykime Zgoželecą kaip vokiečiai gražiai“, arba emigruočiau į kokį kitą miestą, kuriame vokiškos grožybės kasdien akių nebadytų.
Bet lenkai ten gyvena, ir net du pėsčiųjų tiltus per upę nutiesę, kad, perėję tiltu per upę į Vokietiją, galėtų patekti į fantastiško grožio Gorlitz senamiestį, nes savo lyg ir neturi.
Nebūčiau tam Zgoželecui skyręs nė sakinuko šiame straipsnyje, jei nebūtų nutikę tai, kas nutiko. Įvažiuojant į Zgoželecą pamačiau sumaištį. Policija laksto pirmyn–atgal, gaisrinės laksto pirmyn–atgal, kariškiai laksto pirmyn–atgal, o žmonės ramiai vaikšto gatve, niekur neskuba. Sutapo, kad per lenkų radiją tuo metu transliavo žinias. Pasirodo, apie 30 km nuo Zgoželeco, Bogatynės miestelyje, sugriuvo užtvanka. Vanduo nuplovė visą miestelį, net centrinę asfaltuotą gatvę išardė, ir dabar didžiulė 7–8 m aukščio potvynio banga ateina į Zgoželecą, nes užtvanka ant to lenkiško Nevėžio buvo pastatyta.
— Dingstam iš čia, — pasiūlė žmona.
— Tai kad mes gyvensime ant kalniuko, mūsų net 28 m aukščio banga nepasieks, — nuraminau.
Judėjimas temstančiame mieste intensyvėja, girdisi praskrendančio sraigtasparnio garsas, daugiau sirenų, daugiau gaisrinių, kariškių automobilių su smėlio maišais, kareivių su kastuvais, kažkas per ruporus rėkauja, kažkam įsakinėja. Pajėgos ruošiasi potvyniui. Pusė Zgoželeco gyventojų stypso gatvėse — laukia potvynio. Mes irgi laukiame. Saugiai laukiame, nes centras atkirstas policijos — ten negalima. Vienu metu dingsta šviesa. Vienas lenkas, matyt, didis potvynių žinovas, pakomentuoja: „Prieš potvynį visada šviesą išjungia, kad neužtrumpintų.“ Dar kiek solidariai pastypsoję su lenkais, nupėdinome miegoti.
Vanduo
Rytą Nevėžio dydžio upė tapo dvigubai didesnė už Nemuną. Tiek Vokietijos, tiek Lenkijos pusėje arčiau upės esantys namai užlieti. Kai kur pirmo aukštų langų nesimato, o kai kur matosi tik jų viršūnės. Kraupiai atrodo išdaužtas, beveik iki viršaus apsemtas langas ir iš jo išlindusi, vandenyje mirkstanti užuolaida. Abu tiltai per upę sausakimši — suėjo ir vokiečiai, ir lenkai pasižiūrėti potvynio, nusifotografuoti, nusifilmuoti ir t. t. Pilna autobusiukų su palydovinėmis antenomis ir žinių tarnybų logotipais. Visų jų režisūra labai panaši: užmauna žvejų braidymo kelnes reporteriui ir kokiam veikėjui (gal miestelio merui, o gal potvynių žinovui), pabrenda jie abu kur giliau, bet kur saugu ir nėra srovės, ir diskutuoja. Per žinias vaizdelis turėtų būti baisokas: du vyrai iki juosmens vandenyje, fone — viskas vandenyje... Brr... O ant tilto visi labai linksmi, čia tų, kuriuos užliejo, matyt, nėra.
Lenkų radijo neįmanoma klausyti, TV neįmanoma žiūrėti, nes rodo tą patį — potvynį, kurį matau savo akimis.
Tas potvynis man atkirto kelią į Liberecą, todėl į Čekiją teko važiuoti per Vokietiją, per Drezdeną.
Gražūs ir labai gražūs
Jei manęs paklaustų, ko Čekijoje nėra, negalvodamas atsakyčiau: medinės architektūros. Nemačiau nė vieno medinio namo, todėl jei pas mane į svečius atvažiuotų čekas ir norėtų pamatyti ką nors įspūdingo, aš jį nuvežčiau į pirmą pasitaikiusį Lietuvos kaimą — tegul grožisi nematytais dalykais.
Jei prieš įvažiuodami į Čekiją kur nors nusipirkote knygelę, aprašančią Čekijos miestukus, skaitydami nekreipkite dėmesio į tokius žodžius kaip „fantastinio grožio“, „nepakartojamos architektūros“, „pasaulinis perlas“, „urbanistikos stebuklas“. Jei į tai pernelyg įsigilinsite, pradėsite lankytis visuose Jurbarko, Raseinių ar Prienų dydžio miestuose ir Čekijoje užsibūsite kokius tris mėnesius, nes kiekviename Prienų dydžio Čekijos mieste yra fantastiška aikštė, keli įspūdingi architektūros šedevrai ir t. t.
Jei bet kurio Prienų dydžio Čekijos miesto aikštę, vieną kitą katedrą, dar kelis į rūmus panašius pastatus eksportuotume į Lietuvą ir pastatytume kur nors... Alytuje, tai dzūkams grybų nereikėtų rinkti, jie iš turizmo taip smagiai gyventų, kad visi jiems pavydėtų. O Čekijoje graži aikštė, įspūdinga katedra, nuostabi pilaitė yra įprastas dalykas.
Taigi jei pirmą kartą įvažiavote į Čekiją, nepulkite į kiekvieną pasitaikiusį miestelį. Jau rašiau, kad Čekijoje reikia apžiūrinėti ne gražius miestelius, o labai gražius miestelius.
Kaip atskirti, kuris miestelis gražus, o kuris labai gražus? Yra toks dalykas kaip UNESCO paveldas. Jei miestelio senamiestis saugomas kaip UNESCO paveldas, jei miestelis turi katedrą, saugomą kaip UNESCO paveldas, kokius rūmus ar pilį, irgi UNESCO paveldą, jis yra labai gražus. Tokiame miestelyje bus daugiau turistų, bet ir daugiau viešbučių bei kavinių.
Dydis ir gyventojai
Važinėti po Čekiją labai smagu dėl to, kad ji nėra didelė šalis, galima sakyti, kad nėra kur važiuoti, beveik kaip Lietuvoje — jei nuvažiuoji 200 km, tai jau per toli nuvažiavai, nes persikraustai iš vienos šalies dalies į kitą. Mūsų Lietuvėlės plotas — 65 300 km², Čekijos — 78 866 km². Taigi tik šiek tiek daugiau. Tačiau Čekijoje gyvena daugiau nei 3 kartus daugiau žmonių — 10,5 mln., bet neatrodo, kad jų ten būtų tiršta.
Apskritai kartais vaizdelis toks, kad ten labai tuščia, ypač vakarais. Kur dingsta mažų miestelių čekai, sunku pasakyti, bet 6 valandą vakaro mažo miestelio centrinė aikštė būna tuščia. Jei eisi per ją skersai, didelė tikimybė, kad būsi vienas einantis. Toje aikštėje bus kelios užeigėlės, jose — keliolika čekų, ir viskas. Sakoma, kad čekai keliasi anksti ir miegoti eina anksti, ko gero, tai teisybė.
Jų parduotuvės irgi anksti užsidaro — gal 17, o gal 18 valandą, bet anksti atsidaro — gal net 8 ryto. Bet kam mums tos parduotuvės, kai yra čekiškos kavinės su puikiu alumi ir nuostabia virtuve. Kainos nesikandžioja, bet nėra „gerokai pigiau nei Lietuvoje“, kaip kad pasakoja kai kurie keliautojai. Sakyčiau, panašiai kaip Lietuvoje, jei nori pavalgyti miesto centre esančioje kavinėje ir grožėtis centrinės aikštės vaizdeliais ar vakarieniauti netoli centro esančios pilaitės fone, o ne kur nors užkampyje.
Didelės alaus įvairovės Čekijoje tikėtis nereikia — tai ne Belgija. Alus mums matytas: „Gambrinus“, „Radegast“, „Pilsner Urquell“ ir pan., bet iš statinių pilstomas kur kas skanesnis nei esantis buteliuose. Būna, kad kokiame miestelyje aptinki nematyto alaus — tikrai verta pargauti, jei taip nutiks. Prekybos centruose yra nematyto ir net į 2 litrų PET butelius išpilstyto alaus. Tik, kitaip nei mūsiškiai aludariai, čekai PET buteliui moka suteikti labai patrauklią išvaizdą.
Kaip patogiai išsimiegoti
Mažų Čekijos miestelių viešbučiai yra toks nenusakomai savitas, neprognozuojamas reiškinys, kad turbūt metus reikia ten bastytis, norint suprasti kokią nors sistemą. Tik vienas dalykas aiškus — turizmo sezono įkarštyje, t. y. vasarą, neverta nakvynės paieškas atidėti vakarui, nes gali tekti ilgai bastytis, kol rasi viešbutuką, kuriame bus laisva vieta. Rytais visi viešbučiai ištuštėja labai greitai.
Geriau išsirinkti kokį patinkantį miestelį, anksčiau jo centre susirasti viešbutuką, apsinakvoti. Nakvynė ne centre, o kur nors už miesto, gal bus pigesnė, bet ką ten veikti? O apsigyvenęs miesto centre, po jį gali slampinėti, grožėtis architektūra, kelias kavines aplankyti, žodžiu, ilsėtis. Prienų dydžio miestelyje slampinėsi šiek tiek ilgiau nei po Prienų centrą, nes Prienų centre architektūros nėra.
Mažų Čekijos miestelių viešbutukai nėra pigūs — jei pasiseks, normalesnio viešbutuko kambarį galima gauti už 150 litų, bet gali paprašyti ir du kartus brangiau. Išgirdus pernelyg didelę kainą ir suraukus veidą, mažų Čekijos miestelių viešbutukų administratoriai, jei ji buvo pernelyg užkelta, pasako mažesnę kainą.
Važiuojame į sostinę
Keliaujant po mažus miestelius atsiranda noras aplankyti didelį miestą. Vienintelis didelis miestas Čekijoje yra Praha. Tačiau kai ją palygini, pavyzdžiui, su Varšuva, susidaro įspūdis, kad Čekijos sostinė nėra jau tokia didelė.
Internete madinga rašinėti, kad į Prahą nėra ko važiuoti, kad tai — turistų nutryptas, dirbtinai išblizgintas miestas ir t. t. Netiesa, Praha labai graži, tik turistai pamato gal 5 proc. miesto. Daugelis keliauja standartiniu Prahos turistų keliu. Jo pradžia — senamiesčio širdis — Rotušės aikštė. Visi laukia magiškos valandos, kada pamatys judančias Prahos Orloj laikrodžio figūrėles. Ta valanda ateina, ir po minutės visi jaučiasi keistokai — berods mus linksmai „išdūrė“. Kadangi „išdurtų“ — nemaža minia, tai visų ir nuotaika gera, nes čia — Praha. Toliau laukia kelionė Karolio tilto link, lipimas į Prahos pilį, kur ir Vito katedra, ir daug daug gražių dalykų. Šiuo standartiniu maršrutu man teko eiti ne vieną kartą, ir vis tiek nė vieno blogo žodžio apie jį negaliu pasakyti. Na ir kas, kad vasarą visur žmonių kaip skruzdėlyne skruzdėlių?
Tačiau tai tik maža dalis nuostabiosios Prahos. Pradėjusieji šį miestą nagrinėti iš esmės, atranda tokių fantastiškų dalykų, kad dieną naktį apie tai grįžę pasakoja. Bet norint atrasti Prahą, joje reikia praleisti daug laiko, o keliaujant automobiliu po Čekiją, to laiko daug nėra, nes norisi kuo daugiau pamatyti.
Kiek ir kam laiko skirsite — jūsų asmeninis reikalas, tik nepasikliaukite tais keistais manieringais patarimais, neva Prahoje nėra ką veikti. Tai gražiausias, įdomiausias Čekijos miestas.
Važiuojame į gamtą
Nepaisant to, kad Čekija nedidelė, o žmonių joje gyvena daug, šioje valstybėje yra daug gamtos. Jei Lietuvos gyventojų tankis būtų toks kaip Čekijoje, gamtos pas mus apskritai neliktų. O Čekijoje ji yra.
Čekiška gamta turistus vilioja gražiomis pasakomis, į kurias žiūrėti reikia atsargiai. Viskas priklauso nuo žmogaus sukauptos patirties. Jei, pavyzdžiui, per savo gyvenimą jis lankėsi keliose olose skirtingose šalyse, tai žino, kad ne tik olos labai panašios, bet ir parodomųjų programų akcentai tie patys: vienu metu paleidžiama muzika, kad turistai suvoktų, kokia puiki akustika (nors neretai muzika sklinda iš labai prastų akustinių sistemų), vienu metu užgesinama šviesa, kad žmonės pajustų, kaip baugu ir tamsu tame urve.
Kad Čekija turi gamtos — labai gerai. Gamta padeda tiems turistams, kurie aplankę dešimtą mažą Čekijos miestelį jau nebeatskiria, kaip atrodė trečias miestelis, o kaip — septintas.
Gamta jiems padeda suvokti vieną labai čekišką tiesą — reikia lankytis ne gražiuose miestuose, o pačiuose gražiausiuose. Jei jūs to patarimo nepaklausėte, vadinasi, Čekijoje daug ko nematėte. Teks grįžti...
Daugiau apie tai skaitykite žurnale „A-Zet“.
