Kėdainietis Vasilijus RYSAKOVAS buvo vienas iš daugiau nei aštuoniasdešimt kėdainiečių, 1986 metų birželio 16 d. išvykusių į nelaimės vietą. Vyras su „Rinkos aikštės“ skaitytojais dalijasi savo prisiminimais ir pasakoja išgyvenimus, kuriuos patyrė būdamas Černobylyje.
Kaip jūs, Vasilijau, sužinojote žinią, kad teks vykti į Černobylį?
Mane išvežė pirmuoju reisu į Černobylį iš Kėdainių. Šeštadienio vakarą, birželio 15 d., karininkas pasibeldė į mano namų duris. Jas atidarė žmona, kuri tuo metu laukėsi mūsų dukros. Vyriškis pranešė, kad ieško Vasilijaus Rysakovo.
Prisistačius ir pradėjus kalbėti su kariškiu, šis pranešė, kad ryt turiu vykti į Černobylį, nes ten sprogo atominė elektrinė. Daugiau nesakė nieko, tik tai, kad teks tarnauti šešis mėnesius. Žinoma, tokią netikėtą žinią tą vakarą sužinojau ne aš vienas. Iš Kėdainių kartu su manimi išvyko 83–85 žmonės.
Kokia buvo šeimos reakcija? Kaip artimieji priėmė šią žinią?
Visi buvo labai sunerimę. Žmona stengėsi ieškoti menkiausios išeities, kad likčiau namuose ir netektų vykti atlikti karinės tarnybos. Manęs negelbėjo ir tas faktas, kad mano žmona tuo metu laukėsi. Ši net buvo nuėjusi į karinį komisariatą su prašymu, kad mane paliktų Kėdainiuose. Tačiau tai niekam nerūpėjo. Teko važiuoti.
Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pasiekus radioaktyvią teritoriją? Kaip viskas atrodė?
Paukščių, skraidančių virš mūsų, visai nesimatė. Ir gyvūnų ten nebuvo itin daug. Aplink tik slankiojo benamiai šunys, kurie buvo sužvėrėję. Nieko keisto, nes juos nualino alkis. Už sudžiūvusios duonos gabaliuką jie vienas kitam perkąsdavo gerkles. Vykdavo kova už būvį. Įvažiuojant į Černobylį labiausiai įsiminė dideli mėšlavabaliai, kurie gulėjo ant kelio. Jie mums buvo tiesiai po ratais, tad važiuojadami mes juos traiškėme vieną po kito. Kvapas buvo labai nemalonus. Dar kiek pavažiavus ant kelio gulėjo negyvi žalčiukai.
Šios gyvatės buvo iššliaužusios iš pašonėje esančio vandens telkinio, kurį užteršė didelis radiacijos kiekis. Tokia aplinka buvo per daug nuodinga žalčiams, tad šie nesugebėjo prie jos prisitaikyti ir nugaišo. Bet neįprasčiausias reiškinys pasirodė rugsėjo pradžioje. Tuo metu virš galvų skraidė milžiniškos vapsvos, kurios iš vienos vietos į kitą keliaudavo tik pulkais.
Gamta ir medžiai atrodė lygiai taip pat, niekuo nesiskyrė nuo kraštovaizdžio, kurį buvau pratęs matyti Lietuvoje. Tačiau man labai įsiminė grybų išvaizda. Jų dydis buvo neįtikėtinai didelis.
Keista ir tai, kad juose nebuvo nė vienos kirmėlytės ar vabzdžio, augo sveikut sveikutėliai. Taip pat aplinkiniuose kaimuose buvo galima aptikti kopūsto dydžio pomidorų. Jų svoris kartais viršydavo net vieną kilogramą. Pastaruosius augindavo moterys, kurios gyvendavo kaimeliuose, netoli Černobylio. Žinoma, kareiviai konfiskuodavo surinktą derlių, kad šis nepatektų į prekybos vietas – turgavietes. Buvo norėta apsaugoti civilius nuo kenksmingo radiacijos poveikio.
Kokiomis sąlygomis ten gyvenote? Kaip atrodė jūsų gyvenamoji aplinka?
Nuo paties Černobylio mes gyvenome apie 30 km. Iki reaktoriaus buvo apie 8 km, mat šis stovi ne pačiame mieste, o už jo. Palapinių miestelis, kuriame apsistojome, buvo milžiniškas. Vos atvažiavę pradėjome statyti palapines, kurios talpino po 9 žmones. Jas turėjome pasistatyti patys vos atvykę į gyvenamąją dalį.
Palapinių statyba nebuvo standartinė, jos privalėjo būti statomos pagal tam tikrus reikalavimus. Aplink palapines buvo kasami grioveliai, o žemė, kuri sudarė palapinės dugną, turėjo būti pakelta kiek aukščiau. To reikėjo tam, kad užklupus lietui vanduo imtų tekėti žemyn, o ne pradėtų kauptis palapinės viduje. Tokiu būdu išvengdavome gyvenamosios vietos užtvindymo. Beje, palapinėse miegojome ant čiužinių, kurie buvo visai paprasti, prikimšti vatos. Jie buvo sudėti ant kuolų, kuriuos statydami palapines įkasėme į žemę, ir sudarė bei atstojo mūsų lovos pagrindą.
Kiek palapinių buvo pastatyta?
Visi atvykusieji tarnauti į Černobylį buvo apgyvendinami daliniuose pagal gyvenamąją vietą. Dalinys, kuriame gyveno visi lietuviai, vadinosi „Pabaltijo daliniu“, čia taip pat buvo įkurdinti estai su latviais. Vien Pabaltijo palapinių buvo daugiau nei 120. Tarpusavyje mes šnekėdavome tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Tad komunikacija tarp padalinio buvo labai laisva ir sklandi.
Kokį maistą ten gyvendami valgydavote? Iš kur jums jį tiekdavo?
Ten dirbančiuosius maitino labai gerai. Mes gaudavome visko. Dažnai net nesuvalgydavome to, kas mums būdavo duodama. Įvairiausi vaisiai, stalo ir mineralinis vanduo, konservuotas maistas, daržovės. Maistas keliaudavo ne iš tos teritorijos, kurioje dirbome, jį mums atveždavo arba atskraidindavo iš kitų miestų. Kitaip tariant, tai, kas buvo pas mus ant stalo, paveikta radiacijos nebuvo.
Kokius darbus jums tekdavo dirbti Černobylyje?
Pagrindinis darbas, kurį dirbau būdamas Černobylyje, buvo gan sudėtingas. Mūsų būriui, kuriam vadovavau trisdešimčiai vyrų, teko statyti užtvaras, kurios vieną Užo krantą jungė su kitu. To reikėjo tam, kad užterštas vanduo nepatektų į didesnius vandens telkinius. Užas tekėjo tiesiai į Pripetę, tad vandenį, kuriame daug radiacijos, teko filtruoti.
Mums buvo atvežta specialios skaldos, kurią dėdavome netolygiais sluoksniais: tai storiau, tai ploniau. Principas buvo tas, kad vanduo turi pro užtvaras prabėgti ir valytis. Tokių užtvarų mes pastatėme be galo daug. Net negalėčiau jų suskaičiuoti. Viena nuo kitos jos stovėdavo netolygiais atstumais, jų aukštis, plotis ir forma taip pat skirdavosi. Šį darbą dirbau iki pat savo išvažiavimo dienos.
Kiekvienas dalinys turėjo kitokių darbų. Kai kurie dirbo su technika, tikrindavo radiaciją, valydavo aplinką rinkdami ir naikindami radioaktyvias šiukšles. Kiti specialiomis putomis purkšdavo naudojamas darbams transporto priemones ir jas plaudavo tam, kad visa technika kuo mažiau spinduliuotų radiaciją. Jei leistinos radiacijos normos nepavykdavo pasiekti, tuomet viską palikdavo ir išmesdavo. Taip įvykus, Černobylyje atsirasdavo naujos įrangos, kurios likimas laukdavo toks pats, nes visa technika gesdavo be galo greitai.
Kas galėjo patekti ant sprogusio reaktoriaus stogo? Kaip jūs būdavote apsaugoti nuo didelio radiacijos kiekio?
Ant stogo buvo užlipę visi, kurie dirbo Černobylio teritorijoje. Kiekvienas iš mūsų ten buvo po vieną kartą ir galėjo užtrukti tik iki 4 min.. Per tas kelias minutes mes turėjome paimti grafitą, kurį buvo „išspjovęs“ reaktorius ir įmesti jį atgal. Vienu sykiu ant stogo galėjo užlipti keturi vyrai. Nuo didelio radiacijos kiekio mes saugodavomės storu švino sluoksniu.
Švininiai apdangalai juosė juosmenį, jų storis siekė apie 12 cm. Apdengta buvo ir krūtinė. Galva ir kvėpavimo takai apsaugoti buvo kiek kitokiomis priemonėmis. Tai buvo paprastos dujokaukės, kurios saugojo nuo dūmų, sklindančių iš reaktoriaus šerdies. Pamenu tiek, kad dūmų nebuvo tikrai daug, tačiau užtektinai, kad matytųsi sklisdama srovė.
Kad nenukristumėme į reaktorių, mūsų kaukių stiklas, per kurį matydavome visą aplinką, vaizdą kiek iškreipdavo – daiktai atrodydavo arčiau nei iš tikųjų yra. Taip apsisaugodavome nuo nelaimingų įvykių ir įkritimo į reaktorių. Reaktoriaus sprogimo vietą dar vadindavome „zona“. Pats reaktorius buvo labai panašus į laužavietę, rūko dūmai, o kas kelias valandas iš šerdies jis „išspjaudavo“ grafito liekanas, kurias mes metėme užlipę ant stogo atgal į jį. Jis tarsi laužas, tik be ugnies. Dar jis skyrėsi nuo laužo tuo, kad jo negalėjai niekaip užgesinti.
Kaip atsikratydavote radioaktyviais daiktais?
Kareiviai vaikščiodavo po butus ir tikrindavo iš jų sklindančią radiaciją. Ten buvo daug įvairių daiktų, kurie buvo sugėrę didelį radiacijos kiekį. Daiktai buvo įvairiausi – nuo namų apyvokos iki vaikiškų žaislų.
Po patikros apleistuose namuose, kareiviai rastus daiktus mesdavo pro langą į specialiai paruoštus konteinerius, kuriuos pilnai pripildžius reikėjo lituoti. Šiuos konteinerius įkasdavo į žemę, joje jie yra ir šiandien. Žemė iš jų turi ištraukti radiaciją, o tam reikia labai ilgo laiko, gal net kelių šimtų metų.
Ar atlikdamas tarnybą Černobylyje matėte daug mirčių?
Mirčių nemačiau daug. Mes visi gana saugodavomės nuo sklindančio didelio radiacijos kiekio. Tačiau per tą laiką, kurį praleidau Černobylyje, mačiau dvejas mirtis. Vienas vyras buvo kilęs iš Estijos, kitas – Latvijos. Apie šį įvykį daug papasakoti negaliu, nes mes mažai šnekėdavome apie padarinius arba tai, kas vyksta zonoje, nes buvome įbauginti.
Su plepiais greitai susidorodavo. Tačiau akivaizdu, kad tiems dviem vyrams buvo per daug radiacijos ir jie nuo to mirė. Tik nešant jų kūnus pamačiau, kad skraistė, kuri dengė mirusiuosius, kur ne kur buvo raudona, ypač veido srityje. Žinoma, jie gavo daug didesnį radiacijos kiekį, nes mirtis juos ištiko vos grįžusius iš zonos. Galbūt jie ilgiau buvo pasilikę ant reaktoriaus stogo, nesilaikė taisyklių, tiksliai negaliu pasakyti.
Ar apie visus įvykius, kurie nutikdavo Črnobylyje, valdžia jus informuodavo? Ar informacija dalijotės tarpusavyje?
Daug kas buvo paslaptyje. Niekas nieko nekalbėdavo ir kalbų neskleisdavo. Tiesiog ką pats pamatydavai, tą ir suprasdavai. Aišku, buvo ir tokių, kurie mėgo skleisti kalbas, imdavo apie tam tikrus įvykius kalbėti garsiai, nors tą buvo be galo nesaugu daryti. Su tokiais valdžia tvarkydavosi taip, kaip išmano, ir taip, kaip tuo metu jai buvo priimtina – smurtu ir agresija.
Ar gautas radiacijos kiekis turėjo įtakos jūsų sveikatai? Ar yra jaučiami to padariniai?
Mums važiuojant į Černobylį buvo pakeisti kariniai bilietai. Tuometinė valdžia labai gudriai pasielgė norėdama nuslėpti mūsų buvimo trukmę ir gautos radiacijos kiekį. Aš iš paprasto kariškio tapau jaunesniuoju leitenantu, kitiems irgi negailėjo statusų. Bet esmė buvo ne laipsniuose, o tame, kad tarnybos atlikimo istorijoje neliktų įrodymų apie sveikatai kenksmingas sąlygas. Mano tarnyba turėjo trukti vos kelis mėnesius, nes organizmui pagal visas normas radiacijos kiekio buvo per akis.
Jis smarkiai buvo viršytas. Tačiau su kiekvienu mėnesiu įrašai buvo anuliuojami. Net kuomet grįžau namo, mano karinėje knygelėje nebuvo parašyta, kokį radiacijos kiekį gavau tarnaudamas Černobylyje. Grįžęs namo pasijaučiau blogai. Pakilo temperatūra ir staigiai pablogėjo sveikata. Organizmui buvo šokas, kada iš užteršto oro grįžau į švarią aplinką. Žinoma, didžiausią įtaką ligai padarė gauta radiacija.
Tuo metu kaimynystėje gyveno gydytoja, kuri atėjo manęs apžiūrėti. Greitai atsidūriau ligoninėje, o po kurio laiko ir sanatorijoje. Radiacijos sukelti poveikiai sveikatai dažniausiai pasireikšdavo pakilusiu kraujospūdžiu ir kraujo išsiliejimu iš nosies. Taip pat prasidėjo didelės problemos su sąnariais. Dėl šios bėdos taip pat ieškojau pagalbos pas medikus. Na, o kraujo tekėjimas iš nosies mane kankino dar penkerius metus po grįžimo iš Černobylio. Jei simptomai užklupdavo naktimis, viską pastebėdavau tik pabudęs rytais. Balti patalai, kuriais buvo apvilkta patalynė, tapdavo raudoni.
Ar grįžę po tarnybos jūs galėjote laisvai kalbėti apie tai, ką patyrėte?
Tikrai ne. Iš tarnybos namo grįžau po keturių mėnesių. Per juos mačiau tikrai daug – tiek gero, tiek blogo. Tačiau viskas, ką mums teko ten patirti, ir turėjo likti Černobylyje. Iš ten išvažiuojant mes parašėme pasižadėjimą tylėti dešimt metų. Tokį patį laikotarpį negalėjome susilaukti vaikų, nes mūsų, ten dirbančiųjų, organizmas buvo paveiktas radiacijos.
Ypač taisyklės buvo griežtinamos po vieno nelaimingo įvykio, kuomet sraigtasparnis užkabino kraną, kuris stovėjo šalia reaktoriaus. Visas ekipažas, kuris buvo tame sraigtasparnyje, žuvo, o nuolaužos su žmonėmis nukrito žemyn į reaktorių ir šalia jo. Valdžia tokius faktus norėjo nuslėpti ir, kaip įmanoma, kuo greičiau pamiršti.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai grįžote namo į Kėdainius?
Būdavo ir taip, kad žmonės, kurie žinojo, jog aš buvau Černobylyje, priėję prie manęs bijojo nukentėti. Manė, kad nuo manęs sklinda didelė radiacija ir aš galiu juos susargdinti. Tačiau gerai pagalvojus – nieko keisto. Visgi Lietuvoje žmonės labai mažai žinojo apie Černobylyje įvykusią avariją.
Taip pat po tarnybos gavau apdovanojimą iš Sovietų Sąjungos valdžios. Man jį įteikė darbovietėje, kurioje tuo metu dirbau. Nors ir įsakymas skirti apdovanojimą buvo parašytas 1986 m. gruodžio 26 d., bet man jį įteikė tik 1987-ųjų balandžio mėnesį. Garbės ženklo ordinas buvo skirtas už tarnybą Černobilyje. Lietuvoje jų buvo įteikta vos trys.
Taip pat po tarnybos man buvo paskirtas butas, ne iškar, tik po dvejų metų. Kartu su šeima galėjome pasirinkti net aukštą. Žinoma, mes jau iki tol stovėjome eilėje dėl būsto, tačiau mano karinė tarnyba Černobylyje pagreitino ir pagerino visą situaciją dėl būstui gauti.
Kotryna SLOBODIANIKAITĖ
