Justina gelbėtojos darbą pasirinko neatsitiktinai. Ji jau mokykloje žinojo, kad nori būti policininkė, ir kryptingai siekė šio tikslo.
Studijuodama universitete, iš pradžių ji dirbo prekyboje, tačiau po dviejų kursų nusprendė ieškotis artimesnio darbo jos pasirinktai profesijai. Taip ji pati susisiekė su Palangos gelbėtojų vadu Jonu Pirožniku ir netrukus dalyvavo gelbėtojų atrankoje.
Su užduotimis susitvarkė puikiai
Būsimieji gelbėtojai turi įvykdyti tam tikrus fizinius normatyvus, taip pat yra išbandomi psichologiškai. Justina kartu su kitais kandidatais bėgo 3 kilometrus, plaukė 500 metrų ir nėrė į 6 metrų gylį. Gelbėtojų vadas patikrino ir jų reakcijas įvairiose situacijose: kaip gelbėtojas bendrauja su agresyviai nusiteikusiu, jo nurodymų neklausančiu asmeniu, kaip elgiasi iš vandens ištraukęs skendusį žmogų, kokių imasi veiksmų.
„Iš tikrųjų, atrankoje sunkių dalykų man nebuvo, kažkaip su viskuo susitvarkiau. Galbūt dėl to, kad labai pasitikėjau savimi“, – prisimena J. Danilaitė.
Sėkmingai atranką įveikusi mergina prisijungė prie Palangos gelbėtojų komandos ir pradėjo kasdienį rizikingą darbą.
Mato neatsakingą tėvų elgesį
Nors Justina gelbėtoja dirbo dar tik du sezonus, per tą laiką matė ir patyrė labai daug. Su komanda išgelbėjusi nemažai gyvybių, ji kiekvienos situacijos ir įvykio nesureikšmina, žiūri į tai, kaip į kasdieniškas darbo situacijas. Tačiau neslepia: tragiškai pasibaigę įvykiai, ypač tie, kurie pasiglemžia mažų vaikų gyvybes, dar kurį laiką išlieka atmintyje.
„Tu nori nenori, juos prisimeni. Bet stengiamės apie tai per daug negalvoti, nes žinome, kad tą akimirką padarėme viską, ką reikėjo ir ką galėjome padaryti“, – sako mergina.
Dėl tokių skaudžių patirčių ją labiausiai erzina ir pykdo neatsakingas prie jūros laiką su vaikais leidžiančių tėvų elgesys.
„Jūra audringa, banguoja, paplūdimyje iškabintos raudonos vėliavos, gelbėtojai nuolat patruliuoja, įspėja poilsiautojus, kad neliptų į vandenį. O tėvai ne tik, kad patys lipa, bet ir leidžia savo mažamečius vaikus. Ir jei pasakai tokiems tėvams pastabą, tai dar sulauki replikų, kad jie patys geriau žino, kaip reikia auginti vaikus. Tačiau nelaimės atveju kaltas visada lieka gelbėtojas“, – dėsto Justina.
Ji pasidalija ir viena konkrečia istorija, kuri, laimei, baigėsi laimingai.
„Netoli tilto radau berniuką ir mergaitę, kurie braidė vandenyje ir jau buvo nuėję šiek tiek toliau nuo kranto. Paklausiau, kur jų mama ar tėtis, o jie pirštu parodė į kopas. Kartu su jais nuėjome ten, o kopose mama su močiute fotografuojasi ir visiškai nekreipia dėmesio į tuos vaikus. Į mano pastabą tąsyk sureagavo, bet nesureagavus tai gali baigtis tragiškai“, – apmaudo dėl tėvų neatsakingumo neslepia gelbėtoja.
„Kelio durniams neduodame“
J. Danilaitė pasakoja, kad iškvietimų skaičius per dieną priklauso nuo kelių dalykų: oro ir vandens temperatūros, žmonių srauto ir jų elgesio, savaitės dienos. Jei jūra būna audringa, vandens temperatūra kiek aukštesnė, o ir pati diena gana saulėta, jų gali būti net ir 50. Mergina prisimena, kad per vieną dieną komandai yra tekę gelbėti 26 skendusius asmenis, tad rizikos čia netrūksta.
Tačiau gelbėtojai pagalbą teikia ne tik vandenyje.
„Būna, kad žmonės persikaitina saulėje, įsipjauna, susilaužo koją ar patiria kitas traumas. Tada pagalbą teikiame sausumoje, tad tų iškvietimų yra tikrai daug ir įvairių“, – pasakoja mergina.
Jai ir kitiems gelbėtojams dažnai tenka susidurti ir su agresyviai nusiteikusiais ar nuo alkoholio apsvaigusiais asmenimis. Ir nors jie nereaguoja į pastabas, laido kandžias ar įžeidžiančias replikas, gelbėtojai nepasiduoda ir bando išspręsti tokias situacijas.
„Yra posakis: duok durniui kelią. Mūsų atveju, jei mes duotumėm visiems tokiems durniams kelią, kurį nors kartą toks kelio davimas tikrai baigtųsi tragiškai“, – tikina Justina.
Stengiasi išlaikyti šaltą protą
Gelbėtoja atskleidžia, kad dirbant šį darbą, jai labiausiai padeda emocinis stabilumas. Žaibiškai reaguoti, nepasimesti, priimti tinkamą sprendimą, žinoti, kodėl darai būtent tokį ar kitokį veiksmą – šių dalykų ypač reikia gelbėtojui. Žinodama, kad viską padarė taip, kaip reikėjo, mergina ramiai reaguoja į tragiškus įvykius ir neleidžia jiems trukdyti tolimesniam darbui.
„Žinoma, visada nori padėti ir, jei tik gali, padedi. Bet aš žinau, kad tragiškų ir mirtinų aplinkybių atveju niekuo padėti negalėsiu. Tada išlaikau šaltą protą ir emocinį stabilumą, nepasiduodu jausmams. Aišku, kartais kitam žmogui būna sunku suprasti, kad mes nieko padaryti nebegalime, bet taip jau būna“, – atvirai sako Justina.
Kiekvieno gauto iškvietimo metu gelbėtojai suvokia, kad rizikuoja savo gyvybe. Todėl kiekvienai situacijai ruošiasi, nuolatos tobulina savo įgūdžius.
„Vykstant į iškvietimus naktį, pavyzdžiui, kai nuo tilto į vandenį šokinėja neblaivūs asmenys, tu nežinai, ko laukti. Gal asmuo įšoko į vandenį toje pusėje, kur yra akmenys, gal visiškai prie kranto, gal smarkiai susižalojo.
Todėl iš karto turi apmąstyti visus galimus variantus ir žinoti, ką darytum kiekvieno jų atveju. Čia negali laukti, gaišti laiko, turi vadovautis principu čia ir dabar, todėl geriausia iš anksto ruoštis įvairioms situacijoms“, – tikina mergina.
Darbas ne kiekvienam
J. Danilaitė – stipri ir fiziškai, ir psichologiškai. Ji visada atsižvelgia į gelbėtojų vado J. Pirožniko patarimus, pastabas, kritiką, galbūt dėl to gana greitai iš gelbėtojos tapo vyr. gelbėtoja. Tačiau pašnekovė užtikrinta: šis darbas tikrai nėra skirtas kiekvienam.
„Daugelis mano, kad gali dirbti tokį darbą, bet ateina, pasibando ir pamato, kad negali. Daug kam netinka disciplina ir griežtas tvarkos laikymasis. Tu turi laikytis grafiko ir net per laisvas dienas negali daryti, ko nori.
Tarkim, mieste apie alkoholio vartojimą negali būti jokios kalbos, nes vieną dieną poilsiautojai tave mato su gelbėtojo uniforma, pasitempusį, o kitą – Basanavičiaus gatvėje su alkoholio taure. Mūsų vadas visada sakydavo, kad būti gelbėtoju yra prestižas, todėl turim laikytis tų visų keliamų reikalavimų ir atsakingai žiūrėti į savo darbą“, – sako Justina.
Pasiekė savo tikslą
Kadangi gelbėtojo darbas yra sezoninis, dabar mergina dirba Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate tyrėja. Atkaklus darbas ir ryžtas jai padėjo išpildyti vieną didžiausių jos gyvenimų svajonių ir save realizuoti profesijoje, apie kurią visada svajojo.
„Esu ten, kur labiausiai ir norėjau būti. Gal dėl to į darbą einu kaip į šventę, nejaučiu, kad persidirbčiau, nors kartais ir tenka ilgiau likti po darbo. Tikrai myliu savo darbą ir esu visiškai savo rogėse“, – džiaugiasi Justina.
Ji neslepia, kad pavojingos situacijos, agresyviai nusiteikę asmenys ar sukrečiantys įvykiai jos negąsdina, nes ji visą laiką tam ruošėsi ir žinojo, kas jos laukia. Kartais mergina net sulaukia iš kolegų pastebėjimų, kad ji neturi baimės jausmo.
„Kai dirbame gatvėje, tai kolegos net pristabdo mane. Jei pamatau, kad žmogus padarė nusikaltimą, aš iškart puolu jį vytis. Tai man kartais sako, kad turėčiau pagalvoti ir apie savo pačios saugumą, laikytis atstumo, tačiau aš nebijau ir žinau, ką darau“, – tikina pašnekovė.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
