M. Valaitis priešgaisrinėje tarnyboje dirba jau 14 metų, per kuriuos pasikeitė ne tik pačios įstaigos pavadinimas, tačiau ir Martyno pareigos. Dabar jis – budinčios pamainos vadas. Martynas – ne tik karys savanoris, bet ir vienas iš tų vyrų, 2019 metų spalio mėnesį padėjęs likviduoti didžiulio masto gaisrą Alytaus mieste, kur sudegė apie trijų hektarų ploto Alytaus padangų perdirbimo gamyklos „Ekologistika“ sandėliai.
Pasakodamas apie savo tarnybą ir kasdienius iššūkius, Martynas sako, jog ugniagesiui labai svarbu nebijoti aukščio, kraujo, greitai gebėti prisitaikyti prie bet kokios situacijos, operatyviai reaguoti, nes laikas, kuomet ištinka nelaimė, yra labai brangus. „Man patinka viena citata, kurioje minima, jog „yra darbai, kuriuos renkasi žmonės ir yra žmonės, kuriuos pasirenka darbas“. Aš manau, kad būtent šis darbas greitai atsirenka žmones, kurie yra jam tinkami“, – sako Martynas.
Visgi, paklaustas apie spalio mėnesio gaisrą Alytuje, ugniagesys sako, jog iš pradžių nesuprato, kas vyksta: „aš kaip tik budėjau spalio 15-16 dienomis. Apie 3 valandą nakties pasigirdo aliarmas ir mums buvo pranešta, kad Pramonės mikrorajone dega stogas. Atvykus į įvykio vietą iš karto nieko nesimatė, pagalvojome, jog tai melagingas pranešimas, bet, pakėlus akis, už pastato kampo pasimatė labai dideli dūmai.
Nieko nelaukęs aš per raciją pranešiau, kad pakeliamas pajėgų išsiuntimo numeris ir kad mums reikalingas pareigūnų ir technikos pastiprinimas. Kol neįžengėme į pastato vidų, nesupratome, su kuo turime reikalų ir kokio masto yra šis gaisras. Kai patekau į pastatą, mano pirmos mintys buvo: „kaip reikės suvaldyti tokį didelį gaisrą“ ir tikrai suvokiau, jog čia teks praleisti ne vieną parą“.
Vyras sako, jog galvoje tikrai nekilo klausimų, ką aš čia darau ir kodėl aš čia esu. Tai – Martyno darbas ir pasirinkimas, todėl jis net nesudvejojo vykdyti savo pareigą ir jautėsi atsakingas už tai, ką daro. Ir nors visą tą laiką, kovojant su gaisru, buvo daug sunkumų bei nuovargio, M. Valaitis tikina, kad tokie įvykiai ypač suartina su komandos nariais: „gaisrinėje sakoma, kad pamaina yra kaip šeima, kur visi ugniagesiai valgo prie vieno stalo, šnekasi, juokauja. Kartu mes praleidžiame labai daug laiko. Šis spalio mėnesį įvykęs didelis gaisras Alytuje tik dar labiau mus suartino. Su kolegomis vienas kitą palaikėme, padrąsinome, saugojome, vienas kitu pasitikėjome“.
Tiesa, čia palaikymo ugniagesiai sulaukė ne tik vienas iš kito, tačiau ir iš alytiškių bei kitų Lietuvos miestų gyventojų. Šis gyventojų palaikymas patvirtina faktą, jog ugniagesiai gelbėtojai yra ta profesija, kuria lietuviai pasitiki labiausiai. O šis pasitikėjimas – varomoji jėga, skatinanti ugniagesius niekada nepasiduoti. Martynas dėkoja visiems palaikiusiems jį bei jo kolegas ir sako, jog kiekvienas geras žodis tarnyboje – didžiausias paskatinimas atlikti savo darbą kuo geriau.
M. Valaitis sako, jog gaisrų gesinimo darbų pasitaiko dažnai, tačiau tai nėra vienintelis dalykas, kurį daro ugniagesiai. Pasakodamas apie tarnybą priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, jis sako, kad panašiai kaip kariuomenėje, čia turi būti disciplina. Darbas pamainoje prasideda 7.30 val. ryto, kuomet ugniagesiai gelbėtojai pasiruošia savo apsauginius kostiumus, kvėpavimo aparatus, pasitikrina techniką, patalpas ir visą teritoriją. Be pasirengimo darbų, čia vyksta ir kasdieniai teoriniai bei praktiniai mokymai, vyrai dažnai užsiima sportu ir savišvieta.
Stebina, kaip greitai ugniagesys gelbėtojas turi gebėti pasiruošti vykti į iškvietimą: „kai gauname iškvietimus, turime mesti visas savo veiklas, per 40 sekundžių apsivilkti kostiumą ir per minutę išvažiuoti į įvykio vietą“. Tačiau tam, pasak Martyno, jie praktikuojasi kasdien, nes visas darbo krūvis ir pobūdis priklauso nuo metų laikų ir savaitės dienų. Pavasarį ugniagesiai dažniau susiduria su degančios žolės pavojumi, rudenį nemažai gaisrų kyla dėl nevalytų kaminų, netvarkingų krosnių ir pan.
Kadangi Martynas – karys savanoris – vyrui nesunku palyginti ugniagesio ir kario profesijas, kurios, anot jo, yra išties panašios: abi organizacijos turi statutus, įvairius įstatymus. Tiek karys, tiek ugniagesys privalo būti fiziškai pasiruošęs, geros sveikatos, motyvuotas. Komanda – priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kaip ir kariuomenėje – yra kertinis akmuo, todėl gebėjimas prie jos prisitaikyti ir joje dirbti yra taip pat svarbus šių profesijų atstovų bruožas.
„Svarbiausia yra suprasti, kad abi šios veiklos yra svarbios tavo krašto žmonėms. Man labai dažnai tenka grįžus iš budėjimo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje apsirengti kario uniformą ir skubėti į pratybas. Ir tai yra nuostabus jausmas. Nors dėl to šiek tiek nukenčia mano šeima, tačiau tai yra mano pasirinkimas, kuris per tiek metų tarsi įaugęs į mano kraują“, – taip apie darbą priešgaisrinėje tarnyboje ir 16-os metų patirtį Krašto apsaugos savanorių pajėgose kalba M. Valaitis.
Čia jis patvirtina, jog KASP jam – ir gyvenimo būdas, ir hobis, ir pareiga: „per tuos 16 metų, praleistų Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tapau ir ugniagesiu, ir vyru, ir tėvu, ir gal tiesiog geresniu žmogumi. KASP ugdoma pagarba žmogui, ištvermė, meilė Tėvynei“. Siekis įgyvendinti savo tikslus Martynui atrodo labai svarbus dalykas, todėl savo kolegoms kariams savanoriams jis palinkėtų kuo daugiau atradimų ir iškeltų tikslų tarnyboje.
Nors karys savanoris M. Valaitis kalbėdamas apie savo patirtį spalio mėnesį vykusiame gaisre Alytuje sako, jog tai buvo daug jėgų ir ištvermės pareikalavusi nelaimė, kuri jam, kaip alytiškiui, ypač skaudi, visgi čia jis leidžia suvokti, jog vienas – mūšio lauke ne karys. Komandos šeimyniškumas, padrąsinimas, miesto gyventojų palaikymas įkvėpė tiek Martyną, tiek jo bendražygius nepasiduoti ir dirbti savo darbą iki galo. Kaip mini vyr. eil. M. Valaitis, tai yra jo pareiga ir nekyla jokių abejonių, kodėl jis turi ją atlikti.
Savo pavyzdžiu įkvepiantys, energingi ir pozityvūs kariai savanoriai – įrodymas, kad būtent meilė ir atsidavimas savo pareigai – kaip ir kario tarnyboje – yra vienas svarbiausių ir prasmingiausių dalykų. Nesvarbu, ar tai yra dalyvavimas pilietiškumą skatinančiuose projektuose, ar kasdienis darbas gesinant gaisrus, tačiau pareiga, nors ir pati mažiausia – ugdo mumyse atsakomybės, pasiryžimo ir bendruomeniškumo jausmą. O komanda ir žmonės, supantys mus ne tik tarnyboje, bet ir kasdieniame gyvenime, yra parama ir petys, į kurį visada gali atsiremti.
