Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
Toksikologai galėtų paaiškinti daugybę keistų žmonijos istorijoje buvusių dalykų, pavyzdžiui, kodėl prieš kelis šimtmečius opiumas ir kokainas buvo vartojami kaip vaistai, sako psichologė, žurnalistė Danutė Jonušienė, su toksikologu Robertu Badaru parašiusi knygą „Toksikologo užrašai“. „Kai Sigmundas Freudas baigė Vienos universitetą ir gavo neurologo diplomą, [...] jis pats vartojo kokainą ir netgi duodavo savo sužadėtinei, o solidžiame medikų leidinyje rašė, kad kokaino poveikis pranoko visus jo lūkesčius“, – pasakoja ji.
Cheminės medžiagos, pastebi D. Jonušienė, buvo vartojamos nuo senų senovės, o tai patvirtina ir mūsų įprotis kiekvieną dieną gurkštelėti juodos kavos ar stiprios arbatos: „Žmonės visada norėjo ir norės dviejų dalykų – ieškoti malonumo ir kentėti. Tad galima sakyti, kad, vartodami chemines medžiagas, žmonės ieško malonumo, todėl dažnai kenčia.“
– Knygoje pateikiama daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kodėl Kleopatra pasirinko angies, o ne kobros nuodus. Be to, negalvojau, kad raganų persekiojimas vyko dėl psichotropinių medžiagų vartojimo.
– Žmonijos istorijoje buvo daug keistų dalykų, kuriuos galėtų paaiškinti toksikologai. Priežastis – cheminės medžiagos. Pradėti norėčiau nuo žinomo XVI a. šveicarų gydytojo Paracelso. Jis pradėjo rašyti toksikologijos vadovėlį tada, kai dar net nebuvo medicinos, kaip disciplinos, nebuvo gydytojų, o chirurgų vaidmenį atlikdavo barzdaskučiai. Paracelsas suvokė labai svarbų principą, kuris galioja iki šiol, kad vien tik dozė skiria vaistą nuo nuodo. Žodžiu, viskas gali ir gydyti, ir sukelti negrįžtamų pokyčių. Tuo metu plito baisios epidemijos, sifilis, kurį parsivežė Kristupo Kolumbo jūreiviai, šiltinė, maras. Dėl kai kurių ligų žmonės baisiai viduriuodavo, ir Paracelsas sugalvojo iš aguonų išskyrų ir kitų augalinių medžiagų pagaminti tinktūrą. Tada pirmą kartą opiumas buvo panaudotas medicinoje.
Naujojo Pasaulio atradimas labai pakeitė ir europiečių įpročius. Iš Pietų Amerikos atkeliavo kokainas, o pirmiausia ši medžiaga irgi buvo taikoma kaip unikalus vaistas. Pavyzdžiui, kai Sigmundas Freudas baigė Vienos universitetą ir gavo neurologo diplomą, turėjo labai mažai galimybių, kaip gydyti žmones. Jis pats vartojo kokainą ir netgi duodavo savo sužadėtinei, o solidžiame medikų leidinyje rašė, kad kokaino poveikis pranoko visus jo lūkesčius.
Grįžkime prie gyvačių nuodų. Lietuvoje vienintelė nuodinga gyvatė yra angis, o jos nuodai žmogui gali sukelti labai stiprų apsinuodijimą, nors galbūt nėra tokie mirtini. Angies nuodai netirpdo raudonųjų kraujo kūnelių, todėl po mirties nepamėlsta veidas, tai Kleopatra tikriausiai žinojo.
O jei pasižiūrėtume į pramonines šalis, kuriose labai greitai vystėsi gamyba ir buvo daromi nauji technologiniai atradimai, reikia mesti žvilgsnį į Didžiąją Britaniją, kuri nuo seno garsėjo veltiniais. Ten cheminis gyvsidabrio junginys buvo naudojamas kepurių gamybai, nes suteikdavo standesnę formą.
– Ypač cilindrams?
– Taip. Žinoma, žmonės, kurie dirbdavo vilnos karšyklose, kvėpuodavo gyvsidabrio garais ir tai turėjo poveikį jų sveikatai bei psichikai. Dar gyvsidabris įdomus tuo, kad ypač nuodingi jo organiniai junginiai, kurie iš pradžių patenka į aplinką, o paskui su planktonu ir smulkesnėmis žuvimis – į plėšriųjų žuvų raumenyną, todėl, valgydami skumbres, tuną ir kitas žuvis, galime gauti organinių gyvsidabrio junginių. Vienas patarimų besilaukiančioms moterims – vengti tokių žuvų, nes jos gali turėti gyvsidabrio.
Ypač liūdnas įvykis buvo praėjusio šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje Japonijoje. Namatos kaimelio gyventojai žvejodavo žuvį toje pakrantėje, į kurią šalia esantis cheminis koncernas išliedavo atliekas. Taip susiformavo organiniai gyvsidabrio junginiai, kurie sukėlė žiaurias pasekmes.
– Labai įdomus Vincento van Gogho epizodas. Jo paveiksluose labai daug judėjimo, ryškių spalvų, o tai, kaip sako R. Badaras, gali reikšti, kad dailininkas vartojo kažkokius vaistus, medžiagas. Pasidomėjęs V. van Gogho biografija, R. Badaras sužinojo, kad dailininkas net dažus gėrė. Neseniai skaičiau amerikiečių neurologo Davido Eaglemano knygą „Slaptieji smegenų gyvenimai“, kurioje rašoma, kad tai dar priklauso ir nuo cheminių reakcijų žmogaus organizme – ne vien nuo toksinių medžiagų vartojimo. Beje, į daug ką gydytojas toksikologas žvelgia per nuodų panaudojimą. Netgi, pavyzdžiui, sako, kad didžiąją krizę, manoma, sukėlė bankininkai, vartoję psichiką veikiančius vaistus. Taigi į daug ką pasižiūrėta netikėtai.
– Kai mes rašėme šią knygą, Seime buvo svarstomas svarbus įstatymo projektas, kuriuo buvo ketinama paaugliams drausti energinius gėrimus. Dabar galime didžiuotis, kad esame pirmoji pasaulyje šalis, priėmusi tokį teisinį aktą. Net Indijos spauda visai neseniai pranešė apie šį Lietuvos sprendimą. Reikia pasidžiaugti, kad gydytojo R. Badaro ir jo kolegų darbas nenuėjo veltui, nes jie buvo vieni pirmųjų, pradėjusių kalbėti apie mūsų jaunimui, paaugliams gresiantį pavojų. O aš džiaugiuosi, kad Seimo nariai, įstatymų leidėjai suprato, kad mes Lietuvoje turime naują cheminių medžiagų vartotojų kartą, kuri gimė per kelis nepriklausomybės dešimtmečius.
Vienas svarbiausių energinių gėrimų komponentų – kofeinas. Kadangi kofeinas stimuliuoja centrinę nervų sistemą, o paskui ją slopina, tai sukelia labai prieštaringą poveikį. Iš pradžių žmogus, išgėręs kavos ar energinio gėrimo, jaučiasi kur kas žvalesnis, gali daugiau dirbti, bet staiga išsenka organizmo energijos atsargos ir prasideda labai stiprus slopinimas. Tada suaugusieji eina ieškoti dar vieno puodelio kavos, o paaugliai – dar vienos skardinės energinio gėrimo.
– Atrodo, kad ginklas duodamas tiesiai žmonėms į rankas, pavyzdžiui, iš koka kolos labai lengva pasigaminti amfetamino.
– Iš tikrųjų gauti cheminių medžiagų labai lengva. Mūsų amžius ypatingas tuo, kad žmonės įsigudrino daryti kokteilius. Ne tik vartoti vaistus, bet ir juos užgerti alkoholiu ir prailginti anksčiau vartotų narkotikų poveikį. Tokių kokteilių pasekmės – neprognozuojamos. Apsinuodijimas vaistais yra viena didžiausių problemų ir Lietuvoje sukelia ypač skaudžias pasekmes, o, tarkim, JAV, priklausomybių, kurias sukelia medikamentai, gydymas yra vienas brangiausių. Taigi mes, kaip visuomenė, vis daugiau išleisime pinigų norėdami padėti tokiems žmonėms. Vis dėlto, manau, draudimais nelabai galėtume sutramdyti, nes vis tiek bus žmonių, kurie norės eksperimentuoti, ieškos informacijos internete, bandys patys kažką gaminti. Tad vienintelis būdas kovoti – suteikti tokiems žmonėms kuo daugiau informacijos, paaiškinti, kas jų laukia.
– Pasirodė įdomi tezė, kad lietuviai savotiškai gydosi. Kitos kultūros vaistus vartoja, kai yra blogai, o lietuviai vartoja tam, kad būtų dar geriau. Taip pat – kad dieną gurkšnoja alkoholį, vakare geria migdomuosius arba raminamuosius vaistus. Tai gydytojas R. Badaras vadina „girtais vaistais“.
– Mums reikėtų pagalvoti apie priežastis, kodėl norime jaustis vis geriau. Yra toks posakis, kad gerumas gero priešas – norėdamas geriau jaustis, pasidarai sau meškos paslaugą. Priežastis galbūt stresas, gal nervinė įtampa, gal pernelyg didelės ambicijos. Socialinis planavimas yra toks griežtas, kad žmogus patenka į lūkesčių, savo svajonių nelaisvę, todėl jam visada atrodo, kad tai, ką reikia padaryti, jau buvo privalu padaryti vakar. Nervinės įtampos juk nėra išoriniame pasaulyje, mes ją nešiojamės patys, ją kurstome ir dažniausiai maitiname nepagrįstais, ambicingais norais.
– Visuomenė kuria tobulo žmogaus paveikslą, teigia, kad turime mąstyti pozityviai, skatina perfekcionizmą. Tad atrodo, kad mes norime eliminuoti labai natūralius jausmus – pyktį, liūdesį, todėl kartais kažką vartojame, kad nuslopintume jausmus, kuriuos tereikia ramiai išgyventi.
– Esu skaičiusi tokį patarimą: jei jums depresija, nepulkite ieškoti vaistų ir pradėkite nuo pačių sunkiausių darbų, kuriuos esate pasižadėjęs atlikti. Tarkim, išvalykite langus, grindis, šaldytuvą. Nuveikite tokį darbą, kuris parodytų, kad ištesėjote sau duotą žodį. Esu skaičiusi, kad, auklėdami vaikus ir aiškindami, kad jie turi susitvarkyti žaislus, drabužius, knygas, mes juos ruošiame išmokti priimti sunkumus: galbūt gyvenime bus toks sunkus laikotarpis, kai tokia kasdienybės terapija, kasdieniai darbai padės jiems ištverti nervinę įtampą, nusivylimą ir sustiprins jų tikėjimą savo jėgomis, nes praktiniai įgūdžiai padeda žmogui prisitaikyti. Kasdienybės terapija labai svarbi. Kodėl tokie populiarūs kulinariniai žurnalai, laidos? Nes žmogus išmoksta nukreipti savo dėmesį nuo pačių sunkiausių dalykų, kurių nesugeba išspręsti dabar, bet padaro kad ir mažą darbelį, kuris teikia didelį džiaugsmą.
– Be to, kaip gydytojas R. Badaras rašo, maistas ir seksas skatina dopaminą.
– Taip.
– Praėjusioje laidoje kalbėjome, kad dopaminą skatina ir nauja informacija.
– Eksperimentinėje psichologijoje labai žinomas klasikinis tyrimas, kai pelės buvo suskirstytos į kelias grupes. Vienos turėjo galimybę atsigerti tik švaraus vandens, kitos – vandens, kuriame buvo šiek tiek alkoholio. Paaiškėjo, kad dalis pelių negalėjo pasitraukti nuo indelio, kuriame buvo vanduo ir alkoholis. Tyrinėjant pokyčius jų smegenyse, paaiškėjo, kad šis staiga padidėjęs dopamino kiekis galvos smegenyse ir sukelia malonumo jausmą.
Reikia pripažinti, kad dalis žmonių labai greitai pripranta prie alkoholinių gėrimų, nes taip funkcionuoja jų smegenys. Tai būtų biologinis aiškinimas, kodėl žmonės piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Daliai žmonių, ko gero, priverstinis gydymas galėtų padėti pasveikti. Gal tai skamba labai paradoksaliai, lyg mes grįžtume į totalitarinę visuomenę, bet manau, kad net kai kurie psichiatrai jau abejoja, ar mes iš tikrųjų, pasielgę liberaliai ir gerbdami žmogaus teises, nenumenkinome visuomenės interesų gyventi sveikai.
– Visą laiką galvojau, kad sintetinės medžiagos yra pavojingesnės negu natūralios. Knygoje gydytojas R. Badaras teigia, kad būtent natūralios medžiagos yra stipresnės.
– Mes turime tokių vaistinių augalų, kurie tikrai labai nuodingi. Rašydama knygą labai stengiausi išsiaiškinti, kokį augalą vartojo Sokratas, kai pasirinko mirtį. Pavyzdžiui, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius rašė, kad Sokratas gėrė klumpelės nuodus (klumpelė irgi auga Lietuvoje). Radau šaltinį, kuriame buvo rašoma, kad tai buvo dėmėtoji mauda, irgi auganti Lietuvos pelkynuose. Vis dėlto gydytojas R. Badaras sakė, kad tai yra nuokana – augalas, kuris taip pat auga pas mus.
Nuokana ypatinga tuo, kad žmogus iki pat paskutinės akimirkos lieka sąmoningas. Tad manau, kad filosofas, kuris norėjo išeiti iš gyvenimo stebėdamas ir suvokdamas jį, tikriausiai pasirinko būtent šį augalą. Knygoje skaitytojai ras daug informacijos apie augalus, kurie turi tam tikrų veikliųjų medžiagų, o apie jas reikia žinoti, jei norime saugiai gyventi ir išsaugoti savo vaikų sveikatą.
– Detektyvų mėgėjai čia taip pat ras istorijų, kaip išradingai buvo nuodijami žmonės. Pavyzdžiui, nuodais būdavo sulipdomi rankraščių puslapiai, kad, seilindamas pirštą, žmogus nusinuodytų. Šaltojo karo laikais irgi atsirado įdomus būdas susidoroti su disidentais, kurie gyveno užsienyje.
– Aš svajojau patyrinėti, ką gi sovietiniais laikais gamino Kaune įsikūrusi farmacijos gamykla. Kilo pamąstymų, kad galbūt jau tais laikais buvo gaminamas vienas labai svarbus priešnuodis, kuris naudojamas tuo atveju, kai taikoma toksinė medžiaga.
Viena tų toksinių medžiagų, manoma, po kelių dešimtmečių galėjo būti panaudota Maskvoje kilus „Nord Ost“ nelaimei, kai čečėnai teatro žiūrovus paėmė įkaitais, o, vaduojant tuos žmones, per ventiliacijos angas buvo leidžiamos tam tikros dujos. Niekas nežinojo jų cheminės sudėties, todėl apsvaigę žmonės buvo vežami į ligoninę ir pakeliui mirdavo, nors iš tikrųjų juos buvo galima išgelbėti laiku davus priešnuodžio. O tas priešnuodis tikriausiai galėjo būti Kaune gaminama medžiaga. Bet tai tik teorinis pasvarstymas, reikėtų daug išsamesnių tyrimų.
Tačiau šis faktas įdomus tuo, kad primena, jog operacinėse nejautrai naudojamos cheminės medžiagos, gali būti taikomos ir kaip cheminis ginklas. Tai pavyzdys, kaip patobulėjusios šiuolaikinės technologijos ir kaip nėra ribos tarp vaisto ir nuodo.
