Jonas Brencius iš Naujosios Akmenės beveik du dešimtmečius nepasiduoda klastingai ligai ir kasdien treniruoja kūną tam, kad galėtų vaikščioti ir pasirūpinti savimi. Ilgametis „Šiaulių krašto“ prenumeratorius kasryt pats ateina į redakciją pasiimti naujausio numerio.
Reta liga
Drebulys prasidėjo po antros strumos operacijos 1991 metais. Iš pradžių J. Brenciui truputį ėmė virpčioti du kairės rankos pirštai. Paskui — visa ranka. Vėliau persimetė į antrąją ranką ir abi vis labiau drebėjo.
„Tuo metu dirbau fotografu, ir nulaikydavau fotoaparatą, nors iš šalies buvo pastebimas drebulys, — pasakoja vyras. — Taip bemaž septynerius metus sugebėjau susitelkti.“
Naujosios Akmenės medikai įtarė, kad jam — Parkinsono liga. Tačiau 1999 metais Kauno klinikose atlikus tyrimus paskelbė kitą diagnozę: postaralinis intensyvus tremoras.
„Skyrė vaistų. Liepė gerti kasdien po tabletę. Ir gydytojas nurodė būtinai pranešti, kai pajusiu nors šiokį tokį efektą ar bet kokius kitus pokyčius. Ir kai išgėriau 25 tabletę — pajutau, kad širdis tabaluojasi“, — apie skaudžius pojūčius pasakoja J. Brencius.
Medikas neleido iš karto nutraukti gydymo vaistais, o palaipsniui mažinti dozę iki nulio. Atsistatė širdies ritmas, o drebėjimas liko.
Sunkus pasirinkimas
Vėl nuvažiavęs į klinikas Kaune reta liga sergantis vyras išgirdo, jog yra vienas kelias sustabdyti virpėjimą — operacija. Patikslino, kad reikia lįsti į smegenis, pataikyti milimetrų tikslumu.
„Paklausiau: kokia yra sėkmės tikimybė? Atsakė, kad penki procentai. Apsisprendžiau geriau gyventi be chirurgo skalpelio, — kiek bus leista, — apie savo pasirinkimą pasakoja J. Brencius. — Profesorius apgailestavo, kad nėra vaistų, nerašė jokio recepto ir įspėjo, kad liga palengva progresuos — drebulys vis stiprės.“
Nepatogumai atvedė į valdišką įstaigą
Prieš kelerius metus mirė J. Brenciaus žmona, kuri jam nuolat padėdavo. Jis seniai negali pats paruošti valgio ir pasimaitinti. „Juk šaukšto nenulaikau. Su šakute, suėmęs abiem rankomis, ką nors kietesnio dar sugraibau. Nenulaikau ir puoduko, reikia siurbti per šiaudelį. Į stiklinę neprisileidžiu vandens iš čiaupo, — apie sunkumus, kuriuos sukėlė reta liga, pasakoja vyras. — Seniai nebepajėgiu užsegti smulkių sagų, o dabar nebeklauso ir stambiosios.“
Likęs vienas, pasiprašė gyventi rajono Socialinių paslaugų namuose, kur juo pasirūpinama.
„Bet nepatogu dalyvauti visuomeniniuose susiėjimuose prie švediško stalo, — pripažįsta valstybinės įstaigos globotiniu tapęs J. Brencius. — Nė sausainuko nepaimsi. Galiu tik tarp saviškių, jie supranta, padeda.“
Prieš penkerius metus medicinos komisija skyrė jam pirmąją neįgalumo grupę.
Nepaisant rimtų sunkumų, J. Brencius nepasiduoda. „Pasilaikau mankšta“, — sako. Giminaitė medikė patarė ir dar ligos pradžioje parodė, kokius pratimus daryti kiekvieną rytą. Taip pat reikalingas masažas — rankomis ar elektriniu masažuokliu. Ir kasdien ne mažiau kaip tris keturias valandas vaikščioti.
„Kai visa tai tapo kasdienybė, — sustiprėjo rankų ir kojų raumenys, kurie buvo suglebę, skaudėdavo, — pasakojo J. Brencius. — Dabar nueinu iki cemento gamyklos, vaikštau mieste iš vieno galo į kitą — ir smagu matyti, kas vyksta.
O lazdą naudoju, nes yra sutrikusi smegenų kraujotaka. Tad pavyksta išlaikyti stabilumą, kai kartais sumėto.„
Vyras mano, jei nesimankštintų, suglebtų raumenys, nepajėgtų nė pakilti iš lovos. Todėl nekyla nė minties, kad gal kurią dieną patinginiauti. Net ligoninėje jis ieško ramaus kampelio, kur galėtų ramiai atlikti savo pratimų kompleksą.
„Manau, kad bet kokia liga sergančiam žmogui atlikti mankštą ir judėti — reiškia gyvybę“, — įsitikinęs J. Brencius.
