Viena didžiausių šiuolaikinės visuomenės problemų yra priklausomybės ligos. Iš jų reikėtų išskirti priklausomybę nuo alkoholio, dėl kurios kenčia bene didžiausia visuomenės dalis, o jos pasekmės sunkia našta užgula visų mūsų pečius. Vienas priklausomybę turintis žmogus sugadina sveikatą dar 8–10 pačių artimiausių ir brangiausių jam žmonių, kuriems anksčiau ar vėliau prireikia psichologo arba psichiatro pagalbos. O kur dar įvairūs apsigimimai, ligos, traumos ir netektys darbe, keliuose, kriminaliniai nusikaltimai, savižudybės. Kaip matote, naštos mąstai didžiuliai.
Norėčiau visiems suprantama kalba (bent man taip atrodo) pasidalyti savo mintimis, kaip padėti artimajam, sergančiam priklausomybe nuo alkoholio. Būsiu žiaurus, bet iškart atimsiu viltį: vaistų nuo šios ligos nėra. Nėra tokios tabletės ar ampulės, kuri užmuštų potraukį alkoholiui. Netikėkit nei medicinos korifėjais, nei burtininkais, kurie reklamuojasi 80–100 proc. išgydantys šią priklausomybę. Tai tiesiog įtaiga, užsitikrinti sau klientūrą. Juk skęstantis griebiasi ir šiaudo. Visi iki šiol žinomi gydymo būdai yra tik sąlyginiai, jie padeda tiek, kiek tiki pats žmogus. Kita vertus, žmogus nėra tobula būtybė: mano, kad minimaliomis pastangomis galima gauti maksimalų rezultatą. Sumokėjau pinigus, mane užbūrė, ir aš jau nepriklausomas nuo alkoholio, jis visai manęs netraukia. Kaip matote, pastangų – mažai, nes tie pinigai dažniausiai būna uždirbti ne jo paties, o artimojo, tereikia gerokai pasispyriojus sutikti būti nuvedamam pas ,,geriausią“ specialistą. Iš specialisto išeinu su maksimaliu rezultatu – beveik 100 proc. garantija, kad alkoholis dabar manęs nevilios visą ,,užbūrimo“ laiką. Valio, visi laimingi! Ypač ,,efektyvus“ gydymo būdas, kai tuos pinigus moka ne artimieji, o mes visi (mūsų net neatsiklausus). Tada net susidaro eilės (Alytaus savivaldybės pavyzdys). Tuoj šį būdą išplatins visoje Lietuvoje ir visi mokėsim dar ne tiek. Kuo brangesnis gydymo kursas, tuo geresni rezultatai. Norėčiau, kad po kokių 5 m. būtų paskelbti šio eksperimento rezultatai, turėtų būti įdomu.
Pati didžiausia pagalba priklausomam nuo alkoholio žmogui – įsiskverbti iki jo smegenų likučių ir padėti įsisavinti, kad šis turi problemų su alkoholiu. Tada reikalai tikrai pajudės. Dabar girdžiu chorą pasipiktinusių balsų, man šaukiančių, kad jūs beldžiatės į jo smegenis kiekvieną dieną ir jau daug metų. O rezultato – jokio! Teisingai, jo ir neturėtų būti. Belsdamiesi į jo smegenis jūs jį atleidžiate nuo visų įsipareigojimų, visą gyvenimišką naštą užsikraunate ant savo pečių ir kantriai tempiate iki palūžtate. Jam tik reikia pažadėti, kad nuo rytojaus negers (deja, jūs nepasitikslinate, nuo kurio rytojaus). Rask tokį kvailį, kuris tokio nerūpestingo gyvenimo atsižadės! Neatsižadėčiau nei aš.
Tai kaip, vis dėlto, gyventi su alkoholiku (-e)? Atsakymas trumpas ir aiškus: yra 3 sprendimo variantai:
1) keičiu aplinką – skiriuosi su sergančiuoju priklausomybe;
2) keičiu save – pradedu gerti;
3) priimu jį (ką) tokį (-ią), koks (-ia) jis (ji) yra ir nustoju save dėl to graužti. Kad lengviau suprastumėte šį variantą, bandau jį išaiškinti tokiu pavyzdžiu. Šiais laikais jūsų antra pusė labai dažnai išvyksta į trumpesnes ar ilgesnes darbines komandiruotes. Jam išvykus, jūs neraudate, nesiraunate plaukų, neinate iš proto, o tęsiate įprastą jums gyvenimą – einate pasivaikščioti, lankote draugus, koncertus, teatrus, bendraujate su vaikais, giminaičiais. Tik be jo (jos). Grįžus antrajai pusei iš komandiruotės, visą tai darote kartu su juo (ja), džiaugiatės tarpusavio bendravimu. Gėrimas – tai lyg komandiruotė. Jam pasigrobus jūsų antrąją pusę, tęskite įprastinį gyvenimą, neatsisakykite savo pomėgių. Sugrįžęs (-usi) brangusis (-ioji), pamatęs neiškankintą jūsų veidą, neužverktas akis, nelabai bus patenkintas (-a). Yra didelė tikimybė, kad į komandiruotes važiuos vis rečiau. O jūs to ir norite.
Tačiau ilgalaikė mano darbo patirtis sako, kad jums nepriimtinas nė vienas variantas. Jūs įsitikinę, kad galite jį (ją) pakeisti, nes mylite. O šventas naivume! Yra pasaulyje tik vienas žmogus, kurį jūs galite pakeisti – tai jūs pats (matau jūsų sutrikusius veidus, juk taip malonu keisti kitus). Tad nustokite išradinėt dviratį, imkitės savęs. Pamilkite save, tada galėsite mylėti ir kitus. Jei to nepavyks padaryti, kitiems tik aukositės, o tai toli gražu ne meilė.
Keletas praktinių patarimų, gyvenantiems su alkoholiku:
• Nustokite gąsdinti tuo, ko nedarysite (aš tave paliksiu, nevirsiu tau valgyti, neskalbsiu, nesimylėsiu ir t.t.). Ką pasakėte, turite būtinai įvykdyti.
• Kuo anksčiau viešinkite gėrimo problemą bendriems draugams, giminėms, kaimynams.
• Nebūkit gelbėtojais (nebandykite gauti nedarbingumo pažymėjimo, kai dėl girtavimo daro pravaikštas darbe, nesakykite, kad jūs vairavote automobilį, kai jis (ji) girtas(a) padarė avariją, nesakykite kaimynams, kad jūsų antros pusės nesveika širdis, kai vakar girtas susmuko ties durimis, bendradarbiams neaiškinkite, kad namuose paslydot, griuvot ir atsirado mėlynė paakyje, o iš tikro pasidarbavo ,,mylimasis (-oji)“, nepirkit alkoholio, kad pataisytų sveikatą ryte, netampykit pas specialistus, kad atvestų juos į protą).
• Nustokite jausti gėdą ir kaltę, kad gyvenate su alkoholiku (-e). Ne jūs geriate!
• Negyvenkite tik dėl vaikų, kad vaikai turėtų tėvą ar motiną. Tai naivus pasiteisinimas dėl savo bejėgiškumo. Vaikai užaugę tokiose šeimose dideliu dažnai pasmerkiami tapti alkoholikais arba jų antrosios pusės būna alkoholikai (kiekvienas pažvelkite į savo šeimą – ar ne taip?).
• Elkitės su juo (ja) kaip su suaugusiu (-ia), o ne kaip su mažamečiu (-e) – neatleiskite nuo įsipareigojimų, neužsikraukite visų keturių trobos kampų ant savo pečių, nesakykite: ,,Nieko iš tavęs daugiau nenoriu, tik negerk.“
• Neatsisakykite savo pomėgių, gyvenimo būdo, kiekvieną dieną įteikite sau dovaną, t.y. malonumą (malonumas užsiskaito tik tada, kai jį sau pasidovanojus negraužia sąžinė).
• Domėkitės alkoholizmo problema, susitikit ir kalbėkitės su to paties likimo žmonėmis, išgirskite, kaip jie sprendžia savo problemą, dalinkitės savo patirtimi.
• Patekę į tunelį, kur nėra švieselės, drąsiai kreipkitės pagalbos į specialistą. Prašyti pagalbos – stiprių žmonių požymis.
Gyd. Psichiatras S. Naujokas
