Lina ABROMAVIČIENĖ Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų ir paauglių psichiatrijos centro gydytoja psichiatrė Orinta Ančiulytė sako, kad sergantis sunkia liga vaikas ir jo artimieji išgyvena sunkų laikotarpį. Sužinoję apie ligą patiria šoką, bando paneigti ligą, save bando izoliuoti nuo aplinkinių. Sergančiojo šeima neretai bando įrodyti, jog suklydo gydytojas, neteisingi tyrimai...
Sergantieji pyksta ant savęs, kad ligos anksčiau neįtarė.
Kas vyksta su žmogumi, žinančiu, kad serga sunkia liga?
Emocinės iškrovos varijuoja nuo sąmyšio iki agresijos, nukreiptos prieš gydytojus, kitą šeimos narį, arba užslėptas priešiškumas. Sužinoję apie ligą, bando derėtis. Pavyzdžiui, sako: „Dieve, jei aš padarysiu 100 gerų darbų, aš pasveiksiu“, „Jei jis išgis, tai aš visą gyvenimą skirsiu labdarai“.
Ar dažnai ligos diagnozę palydi depresija?
Depresija - suvokimas realaus fakto kaip realaus, baigtinio, lydimas verkimo, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmo, arba priešingai, liūdesys, lydimas didžiulio stoiškumo, kai iškeliami į pirmą vietą artimųjų poreikiai, o ne savo paties. Tai dažniausiai būdinga paaugliams ir suaugusiems. Depresija gali būti iki visiško atsiribojimo, vienatvės siekimo.
Kaip žmogus susitaiko su liga?
Vyksta emocinis susitaikymas su neišvengiamybe, atsiranda noras išgyventi šią dieną, branginti kiekvieną minutę, dažnai šalia fiziologinių terminalinių išeičių požymių prisideda emocinis suicidiškumas, noras pačiam kuo greičiau užbaigti kančias.
Vaikai labai bijo panikos atakos, nesaugumo ir išskirtinumo jausmo.
Kaip galima padėti sergančiajam?
Pirmiausia, bet kokia pagalba prasideda nuo kokybiško pokalbio ir kokybiško bendravimo. O tai nėra paprasta. Lydimi bejėgiškumo jausmo ligos diagnozę išgyvena ne tik tėvai, pats vaikas, bet ir gydytojai, slaugytojai.
Ar su sergančiu vaiku reikia mokėti bendrauti?
Labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Vieni tėvai nenori, kad vaikas žinotų savo diagnozę, slepia informaciją nuo jo ir vis kartoja: „Tuoj pasveiksi, tai praeis“.
Kiti nori, bet nežino, kaip ir kada pasakyti vaikui, ir kiek pasakyti apie jo būklę, gydymą, tolesnę eigą.
Bendraujant svarbu, kad vaikas jumis pasitikėtų, vadinasi, negalite jam meluoti.
Ar yra būdas, kaip prakalbinti vaiką, jei jis atsisako bendrauti?
Pokalbį su vaiku reikia pradėti neutraliai. Jei vaikas piešia, galima paklausti, ar galiu papiešti kartu, jei klauso muzikos, galima paklausti, ką klauso, kokia muzika patinka. Pamatę, kad vaikas nenori bendrauti, įkyriai lįsti nederėtų. Geriau ateiti kitą kartą, tokiu būdu parodant, kad jis gali kontroliuoti situaciją.
Gydytojai pataria nuo vaiko slėpti diagnozę?
Esu turėjusi atvejį, kai 15 metų vaikinukas kasdien susirašinėjo su savo klasiokais apie savo ligą, sveikatą, bet visiškai nesikalbėjo ta tema su tėvais, o jie savo ruožtu manė, kad jis nežino apie savo ligą. Vaikinas „saugojo tėvus“ ir šalia jų stengdavosi neparodyti žinąs ir suprantąs apie savo ligą, slėpdavo savo tikrąsias emocijas, kad tėvams būtų lengviau.
Ar visiems sergantiems vaikams reikalinga psichologinė pagalba?
Priklausomai nuo to, ką vaikas žino ir kiek pajėgus suprasti savo ligą, yra taikoma ir psichologinė pagalba. Mes su vaikais pasikalbame, juos išklausome. Dažniausiai vaikai nesijaučia laisvi išsipasakoti savo realius išgyvenimus tėvams, broliams, tokiu būdu bandydami juos apsaugoti ir apsaugoti save nuo gailesčio, nenoro jaustis atstumtais. Yra tekę išgirsti piktų komentarų iš paauglių, kad jaučiasi kaip mirę, nes tėvai jau juos palaidojo.
Kovojama su liga vien tik vaistais?
Jei įmanoma, pirmiausia taikomi psichoterapiniai metodai, psichologinis konsultavimas, palaikomoji psichoterapija, panikos atakų valdymo technikų apmokymas. Jei vyrauja labai didelis nerimas, panika, miego sutrikimai ar suicidinės mintys ir ketinimai, pacientui yra skiriami antidepresantai.
Neretai vaikai savo emocijas slepia. Galbūt yra būdas, kaip sužinoti, ką vaikas jaučia?
Kad būtų lengviau išsiaiškinti vaiko emocijas, dažniausiai prašau, kad nupieštų, kaip jis jaučiasi. Turi būti suteikta pakankamai laiko ir sąlygos savo emocijai išsakyti. Jei sunku arba pagal brandą neįmanoma to padaryti, galima pabandyti neigiamą susikaupusią įtampą nuleisti mėtant suglamžytus popierėlius į taurelę ant spintelės krašto.
Kokia gali būti pagalba ligai paūmėjus?
Jei tiesiogiai išsako, bijantis ligos pablogėjimo, bijantis, kas bus jei nepasveiks, patikinkite, kad padarysite viską, ką galite, kad nebūtų vienas, kad neskaudėtų, kad pasirūpinsite, jog niekas nepažeistų jo orumo. Ar tiesa, kad vaikai serga depresija, net kai pasveiksta?
Depresija - nuotaikos nebuvimas, nenoras tęsti gydymo, nenoras bendrauti, nieko neveikti, atsiribojimas, verkimas, arba priešingai pyktis, negatyvizmas - skiriami antidepresantai, kurie palengvina emocinę ligos būklę, padeda ištverti varginančias procedūras. Neretai depresija susergama po persirgimo onkologine liga. Nuolatinė baimė, jog ji atsinaujins, rutininė patikra sukelia paniką, nemigą, nuolatinę įtampą ir negalėjimą toliau gyventi įprasto gyvenimo. Kiti vaikai ima sapnuoti košmarus, ženkliai krenta mokymosi rezultatai, tampa sunku sukaupti dėmesį, atsiranda depresinės reakcijos.
Ar sunki liga, tokia kaip vėžys, paliečia visą šeimą?
Vėžys – ne vieno žmogaus liga. Jei jis turi šeimą - serga visa šeima, skiriasi tik vaistai – ligonis juos vartoja nuo vėžio. Artimiesiems nereikėtų bijoti, jei reikia vartoti vaistus. Tačiau tėvai turi žinoti, kad yra taikoma ir psichologinė pagalba.
Ar vaikai drąsiai klausia apie ligą, kuri kelia baimę?
Vaikai daug protingesni ir nuovokesni nei suaugusieji apie juos mano, ir neklausia klausimų, į kuriuos išgirsti atsakymo yra nepasiruošę. Jei tėvai neturi fantazijos, kaip kalbėti su sergančiu vaiku, gali jam skaityti specialias pasakas. Terapinės pasakos - tai lyg minimali psichoterapija pasakoje, kurioje aprašytos dažniausios vaikų baimės, ligos ir per pasakos herojus pasiūlomi sprendimai, kaip su liga kovoti. Paskaičius pasaką, dažniausiai vaikas nori kalbėti. Tačiau jei atsisako kalbėti, vadinasi, dar reikia laiko, kad galėtų garsiai ištarti savo mintis ar įvardyti baimes.
